Lietuvos diplomatijos vaizduotė prigeso. Regis, ji baigėsi dabar jau realizuotu noru įstoti į ES ir NATO. Toliau? Toliau kažkam šovė mintis pasiskelbti regiono lyderiais. Šią iniciatyvą reikia „premijuoti“ kaip patenkančią į absurdiškiausių mūsų diplomatijos iniciatyvų trejetuką.
Lyderiai apsišaukėliai. Lyderiai pagal savižudybių skaičių? Lyderiai pagal emigruojančių protų skaičių? Lyderiai pagal užsienio investicijas? Lyderiai pagal žmonių gerovę, algas, socialines garantijas?
2,5 milijono litų. Tiek Prezidentūra ketina suploti už „lyderių“ norą priartinti Juodosios jūros (sic!) regiono šalis prie ES ir NATO, surengiant Vilniuje „naujų demokratijų forumą“ kitų metų gegužę. Ačiū Dievui, kad turkai nerengia konferencijų apie Baltijos jūros regioną.
Žinoma, turint daug pinigų, galima „artinti“ ir Kirgizijos bei Mongolijos demokratijas prie ES ir NATO. Matyt, pagalbos ranką Mongolijos demokratijai ištiesime po to, kai į ES integruosime jau „brandžias“ Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos „demokratijas“, prieš tai išsprendę Karabacho ir kitus menkučius konfliktus.
Kiek pamenu, Valdą Adamkų prezidentu išrinkome su šūkiu „Už Lietuvą be pamirštų žmonių“. Ar po rinkimų kam nors teko girdėti apie bent vieną tarptautinę ar nors respublikinę Prezidentūros inicijuotą konferenciją apie skurdo ir atskirties mažinimą Lietuvoje, regione, Europoje? Žinoma, tai ne taip gražiai skamba. Paprasčiau vaizduotis demokratijos korifėjais regione, pamirštant rinkimų šūkius ir tai, kad per 50 milijonų ES piliečių gyvena skurde.
Vienas aukštas pareigūnas, paklaustas paprasto klausimo: „Kurio regiono lydere Lietuva trokšta būti?“ – atsakė: Lenkijos ir trijų Baltijos šalių... Nuostabi mintis. Kodėl, tarkime, Šveicarijai nepasiskelbus Šveicarijos, Austrijos ir... Vokietijos regiono lydere? Reikėtų jai patarti.
Bet keista, Šveicarija kažin kodėl labiau linkusi rūpintis savo piliečių gerove. Ar ne pats laikas tai daryti ir Lietuvos diplomatijai? Atėjo metas šiek tiek mažiau ugdyti demokratijas už tūkstančių kilometrų ir šiek tiek daugiau pasirūpinti savo demokratija ir pirmiausia demokratizuoti savo pačių užsienio politiką. Pats laikas ją išvėdinti, įsileisti naujų idėjų, pereiti prie kolektyvinių sprendimų metodo.
Pačiu artimiausiu metu būtinas išsamus, atviras ir bebaimis išsikalbėjimas apie tikruosius Lietuvos interesus užsienyje ir realizavimo būdus, dalyvaujant visoms politinėms jėgoms ir pilietinės visuomenės atstovams. Tada pamatysime visą ideologijų paletę – nuo pažangos ir atvirumo pozicijos iki reakcingo ir karikatūriško nacionalizmo. Turime aptarti diplomatijos indėlį pritraukiant užsienio investicijas, pamatuoti jos darbo vaisius plečiant eksportų rinkas, jos vaidmenį dabar iš naujo svarstant Lietuvos įvaizdžio užsienyje klausimą, tiesiant supratimo tiltus į kaimynines valstybes.
Tik tokiu atveju subrandinsime supratimą apie tikruosius savo, o ne kitų interesus, ir galėsime juos realizuoti. Tik tada išeisime iš dviejų trijų temų tironijos ir atrasime globalizuotą, bet dar ne visai teisingą pasaulį. Tik tada perlaušime vienos minties monopoliją užsienio politikoje. Tik tada politinės partijos, šiuo metu iš esmės neturinčios savo veido tarptautinės politikos klausimais, pajus tokios politikos skonį ir nuspalvins ją savo vertybėmis.
