Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Policijos departamento prie VRM Personalo valdybos psichologų poskyrio darbuotojos sunerimusios: praėjo vos keturi šių metų mėnesiai, o jau net du policijos pareigūnai savo noru pasitraukė iš gyvenimo, kai pernai tiek atvejų pasitaikė per ištisus metus, dar anksčiau ilgą laikotarpį pareigūnų savižudybių išvis nebuvo užregistruota! Regis, dirbama nuosekliai ir tinkama linkme, tačiau reali situacija darosi vis grėsmingesnė. Tad artimiausiu metu trijų minėtos tarnybos psichologių laukia komandiruotės į vadinamuosius "karštuosius taškus" - Utenos bei Kelmės rajonų policijos komisariatus. Būtent šių komisariatų darbuotojai (nuovados įgaliotinis ir apsaugininkas) neseniai patys sau paskelbė pačius griežčiausius nuosprendžius...
Ne telefonas kaltas...
- Kalbos apie tariamą mobiliojo telefono vagystę - kažkokia nesąmonė, - "Akistatos" žurnalistei kimiu balsu kelissyk pakartojo Utenos rajono policijos komisariato Apsaugos skyriaus viršininkas Algirdas Sirvydis, beje, per kolegos laidotuves stipriai peršalęs ir nori nenori turėjęs atgulti į ligos patalą. - Nežinau, kas tokią "antį" galėjo paleisti...
Pasak A. Sirvydžio, apsaugos policijos pareigūnas, kurio mobilusis telefonas neva pradingo, dalyvavo Rimanto M. (41 m.) laidotuvėse ir nė žodžiu neužsiminė apie jokią vagystę... Kita vertus, anot Apsaugos skyriaus vadovo, mobilųjį telefoną šiais laikais galima įsigyti už vieną litą, tad neįtikėtina, kad tokio "menko daikto" kas nors gvieštųsi, juo labiau kad dėl tokios smulkmenos (neva kad jautėsi neteisingai apkaltintas, be reikalo įskaudintas) būtų žudomasi... Kolegos savižudybės priežasties, viršininko nuomone, reikėtų ieškoti visai kituose dalykuose. Kokiuose - A. Sirvydis atsisakė įvardinti. Tiesa, jis patvirtino skaitęs Rimanto M. atsisveikinimo laišką, tačiau griežtai atsisakė atskleisti jo turinį. Pareigūnas tik užsiminė, jog apie beprotiško žingsnio postūmius tame laiške rašoma gana miglotai...
Paliko žmoną ir du vaikus
Rimantas M. pareigūno uniformą vilkėjo ne vieną dešimtmetį. Iki 1992 metų, tai yra iki atėjimo į policiją, jis užėmė viršilos pareigas kariniame dalyje, o tokį darbą, kaip visi žinome, galėjo dirbti tik patys ištvermingiausieji, stipriausieji tiek fiziškai, tiek psichologiškai... Kelerius metus praleidęs tardytojo pareigose, nuo 1996-ųjų Rimantas M. perėjo į apsaugos policiją. Kadangi Utenos apsaugos policijos žinioje - visa Utenos apskritis, molėtiškis Rimantas pasiliko aptarnauti Molėtų miestą ir rajoną.
- Per tiek metų aš jį pažinau kaip nuluptą, - atsiduso buvęs viršininkas Algirdas Sirvydis. - Nebuvo problemų nei dėl aplaidaus pareigų atlikimo, nei dėl darbo drausmės pažeidimų, nei dėl girtavimo. Tvarkingas, pareigingas - toks jis liko visų mūsų atmintyje ir širdyse...
Apsaugos skyriaus vadovas prasitarė, jog po netikėtos ir tokios beprasmiškos kolegos žūties šia tema buvo ilgai bendraujama su kitais skyriaus pareigūnais. Visi suglumę, pritrenkti. Neatsirado nė vieno, pastebėjusio Rimanto elgesyje ką nors įtartina, keista. Nei kuriam nors iš kolegų Rimantas dėl užgriuvusių sunkumų guodėsi, nei prašė patarimo ar pagalbos... Kita vertus, kaip svarstė A. Sirvydis, vyrai gal ir nepratę verkšlenti, skųstis, laukti atjautos... Juo labiau nelinkę guostis nuo senų laikų "akmeniniais", nesugniuždomais ir nepalaužiamais laikomi pareigūnai...
Kaip bebūtų gaila, Rimanto M. sujauktų minčių ir jausmų nepavyko pastebėti ir patiems artimiausiems žmonėms. Rimantas, matyt, įstengė susitvardyti iki paskutinių gyvenimo minučių...
Apie dešimtą ryto namo kieme besitvarkantį Rimantą M. palabino kaimynė. Moteriai jis pasirodė "toks kaip visada", gerai nusiteikęs. O apie pusę trijų popiet Molėtus apskriejo baisi žinia - Rimantas ūkiniame pastate rastas negyvas... Be vyro liko žmona, be tėvo - devyniolikmetis sūnus ir keleriais metais jaunesnė dukra... Ar prieš mirtį buvo vartota alkoholio, paaiškės atlikus atitinkamus tyrimus.
Dėl Rimanto M. mirties pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jau dabar neabejojama, kad greitai jis bus nutrauktas. Mūsų turima informacija, neplanuojamas ir kitas prokurorų žingsnis - inicijuoti tyrimą dėl Rimanto M. privedimo prie savižudybės.
Atsisveikino ir...
Kovo viduryje tragedija ištiko ir Kelmėje gyvenančią Ingą L. Jos vyras, vienos šio rajono nuovados įgaliotinis Audrius L. (23 m.), vieną popietę nuomojamo buto koridoriuje, kaip spėjama, iš tarnybinio pistoleto "Makarov" paleido šūvį sau į smilkinį.
Prieš kelias minutes Audrius buvo miegamajame ir žinojo, jog žmona ką tik užmigdė tuomet dar tik devynerių mėnesių dukrytę. Atsainiai ištaręs kažką panašaus į "Atia, šausiu", vyriškis įkišo ranką į miegamojo spintutę, iš čia išsitraukė tarnybinį ginklą (nuovados įgaliotiniams tarnybinį ginklą namie laikyti nedraudžiama) ir skubiai išėjo pro duris. Po kelių akimirkų pasigirdo šūvis.
Gausiai kraujuojantis, sąmonę praradęs nukentėjėlis dar buvo įkeltas į greitosios pagalbos automobilį, bet gydymo įstaigos gyvas nepasiekė... Atsisveikinimo laiško Audrius neparašė.
Šoko ištikta Inga ilgai negalėjo suvokti, kad vyro ir dukrelės tėčio jau nebėra. Moteris grąžė rankas svarstydama, kokios priežastys jį galėjo pastūmėti į savižudybę, tačiau neišsiaiškino jokių "kabliukų". Sutuoktiniai puikiai sutarė, tarp jų niekada nekildavo jokių ginčų.
Audriaus žūties priežastis aiškinasi Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Birutė Jankūnienė. Kol negauta policininko mirties priežastį tiksliai įvardijančio ekspertizės akto, vyriausioji prokurorė vengė daryti bet kokias išvadas. Girdi, visų pirma reikia įsitikinti, kad tai tikrai buvo savižudybė. Tiesa, vienas atsakymas į klausimą jau gautas - savaiminio šūvio tikimybė atmesta.
Beje, Audriaus žmona patvirtino nepastebėjusi, jog vyras prieš mirtį vartojo svaigalus, tačiau neatmetė galimybės, jog jis galėjo būti išgėręs butelį alaus.
Nepanašu, kad Audrių galėjo nušauti kitas asmuo, mat, kaip jau nustatyta, tuo metu toje vietoje jokių pašalinių asmenų nebuvo.
Vyriausioji prokurorė apie Audrių L. iš buvusių jo bendradarbių ir viršininkų išgirdo vien gerus atsiliepimus. Griežtas, bet teisingas, tvarkingas, nepaperkamas, pareigingas, nekonfliktiškas, ramaus būdo - tokiais ir panašiais žodžiais buvo atsiliepta apie taip netikėtai Anapilin iškeliavusį kolegą.
Dieną prieš žūtį Audrius pakeliui į darbą pastebėjo prie vieno lengvojo automobilio besisukiojantį įtartiną tipą ir sumojęs, kad tai gali būti vagis, sustojo. Įtarimams pasitvirtinus, policininkas iškvietė budinčius patrulius ir bendromis jėgomis vagį sučiupo.
Anksčiau kaime, pas ūkininkaujančius tėvus, su šeima gyvenęs Audrius vasario mėnesį persikėlė į Kelmę, išsinuomojo butą privačioje valdoje. Taip jis pasielgė vien dėl to, kad būtų arčiau darbovietė, policijos komisariatas, į kurį kasdien reikėdavo užsukti.
Pasiturinčiai gyvenantys tėvai vienturtį sūnų nuolat rėmė, padėjo kuo galėjo, tad negalima sakyti, kad jauną šeimą kamavo neišsprendžiamos materialinės problemos. Tiesa, neseniai Audrius buvo pasiėmęs nedidelę paskolą vartojimo reikmėms, už kurią planavo pasiremontuoti nuomojamą kambarį, pasigražinti buitį.
Prieš daugiau nei metus susituokusi pora turėjo daug gražių svajonių, deja, jos liko neįgyvendintos.
Nors policijos įgaliotinio darbas - ne iš lengvųjų (reikėjo aptarnauti nemažą teritoriją, kasdien kariauti su alkoholikais ir smurtautojais, kruopščiai ir laiku paruošti visą tyrimų medžiagą, taigi darbe pareigūnas neretai užtrukdavo iki išnaktų), Audrius L. nei namie, nei kolegoms neužsiminė esąs pervargęs, išsekęs. O būtent poilsio, atsipūtimo, kaip dabar jau galima spręsti, Audriui turbūt labiausiai ir trūko. Kaip spėjama, nuolatinės nervinės įtampos, kasdienių stresinių situacijų "išderintas", kaimiečių rūpesčiais apkrautas pareigūnas greičiausiai susirgo depresija...
Reikalinga reabilitacija
Turbūt niekas nedrįstų prieštarauti, jog policijos pareigūno darbą gali dirbti ne visi. Mat, be kita ko, žodis "pareigūnas" asocijuojasi su žodžiais "neįveikiamas", "drąsus", "ištvermingas"... Ne veltui būsimiesiems policijos pareigūnams taikomi išskirtiniai - gero fizinio ir psichologinio pasiruošimo - reikalavimai. Tačiau ne geležiniai, pasirodo, ir stipriausiųjų jausmai...
- Policijos pareigūnai - tos pačios visuomenės nariai, - atkreipė dėmesį Lietuvos policijos kapelionas Aušvydas Belickas. - O Lietuvoje, kaip visi žinome, savižudžių daugėja...
Šiemet iš gyvenimo savo noru pasitraukė du iš 15 000 policijos pareigūnų. Daug tai ar mažai? Kapeliono žodžiais, nors tarp kai kurių kitų profesijų atstovų savižudžių pasitaiko daug daugiau, nevalia šių skaičių lyginti su analogiška statistika, nes kiekviena savižudybė - didžiulė netektis, didžiulis sukrėtimas. Tiek pačiam nusižudančiajam, tiek jo šeimai, artimiesiems, bendradarbiams, kolektyvui, visuomenei. Būtų idealu, jei tokių mirčių apskritai pavyktų išvengti.
Kapeliono nuomone, visiems be išimties policijos pareigūnams turėtų būti sudarytos visos sąlygos nemokamai kasmetinei reabilitacijai, poilsiui. Jei esą dabartiniu metu nuovados įgaliotinis, tyrėjas, kriminalistas turi gerai paskaičiuoti, ar su gaunamu atlyginimu pavyks išsiversti iki kito algadienio, irgi nepateisinama jokiais biudžeto nepritekliais. O kai dar prisideda kokios nors papildomos, įsisenėjusios ar naujai atsiradusios problemos, užklumpa nesutarimai šeimoje, kantrybės ir sveikos nuovokos taurė gali labai greitai persipildyti, o susikaupęs skaudulys pratrūkti pačiomis baisiausiomis pasekmėmis...
Kapelionas Aušvydas Belickas apgailestavo, jog dažniausiai į savižudybę pastūmėja užsitęsusi slegianti dvasinė būsena. Moterys, pavyzdžiui, tuo, kas neduoda ramybės, dažniausiai pasidalija su kitais. Išsiverkia motinai ar draugei ant peties ir gerokai palengvėja. Vyrai - atvirkščiai: viską kaupia savyje, neparodo nė menkiausio nerimo, nusivylimo, kartais net ir kvočiami tikina, kad viskas gerai. Prakalbinti pareigūną, beje, nebūna lengva ir kapelionui... Mat, kaip jau minėta, nuo neatmenamų laikų lyg ir nepriimta vyriškosios giminės atstovui skųstis, laukti patarimo, pagalbos. Dažnas vyras esą greičiau jau ryšis baisiausiam nuosprendžiui, nei leisis įkalbinėjamas apsilankyti pas psichoterapeutą ar psichologą.
Beje, didelė bėda, anot kapeliono, yra tai, kad, pajutus pirmuosius depresijos požymius (dingsta gera nuotaika, neapleidžia nerimas, ima kankinti nemiga, gyvenimas tampa nemielas, įsikalbama, jog visos slegiančios problemos - neįveikiamos ir t. t.), žmogus dar labiau užsisklendžia savyje, tarsi dar giliau sulenda į savo kiautą. O būtent užsisklendimas, atsiribojimas nuo aplinkinių, kapeliono žodžiais, yra ypač klastinga būsena, esanti vos per mažą žingsnelį iki beprotiško apsisprendimo... Todėl kas kas, bet namiškiai esą turėtų būti pastabesni savo šeimos nariams, atidžiau reaguoti į jų poelgius, stengtis bendrauti kuo atviriau ir nuoširdžiau. O pajautus kažką negera, nereikėtų atidėlioti, laukti, kad viskas išsispręs savaime - arba bandyti pasikalbėti (pasiūlyti pagalbą) patiems, arba kreiptis į bendradarbius, draugus, kolektyvo narius, tai yra bendromis jėgomis ieškoti išeities taško. Mat bent kiek uždelsus tos pagalbos gali nebeprireikti...
Kapeliono nuomone, sunkus policijos pareigūno darbas, be abejo, gali būti viena iš priežasčių, pastūmėjančių savižudybės link. Tačiau kur kas reikšmingesnės šiuo atžvilgiu yra asmeninės, šeimyninės problemos. O būtent apie tai vyrai esą labiausiai ir nesinori pasakotis, atvirauti... Tiksliau - ne ieškoma būdų, kaip susidariusius sunkumus įveikti, o bandoma eiti lengviausiu keliu: nebus manęs, neliks ir problemų...
