Lietuvos narystė ES žymi naują Lietuvos raidos etapą. Be kita ko, tai reiškia, kad svarbą įgaus kiti klausimai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę pagrindiniai klausimai buvo nepriklausomybės, demokratijos įtvirtinimas, savų institucijų kūrimas. Vėliau - narystės ES ir NATO siekis. Tačiau jau šiandien būtina apmąstyti, kokius iššūkius mums meta narystė ES. Todėl Lietuvai reikalinga nauja politinė programa, naujoji politinė dienotvarkė.
Šiandien valdžiai būtina permąstyti ekonominės politikos strategiją, socialinę politiką, tolesnes reformas atsižvelgiant į būsimą narystę ES. Nauja politinė dienotvarkė turi apimti aiškią ekonominės politikos strategiją. Ekonomikos studijos aiškiai parodo, kad remdamiesi pigia darbo jėga toli nenueisime. Šis pranašumas išnyks mūsų ekonomiką vis glaudžiau susiejant su Vakarų Europos valstybėmis. Mūsų šaliai tapus ES nare keisis ir verslo sąlygos.
Jei norime, kad narystė ES būtų maksimaliai naudinga, turėtų būti atsakyta į klausimus: kokių priemonių turės būti imtasi, kada kai kuriose pramonės šakose prarasime žemų gamybos kaštų pranašumą, kaip keisime socialinę politiką, kaip pasiimsime ir panaudosime ES fondų lėšas? Kaip galėtume reformuoti viešąjį sektorių, kad neliktų dabartinio sustabarėjimo?
Narystė žymi naują Lietuvos raidos etapą, todėl logiška, kad turėtų būti diskutuojama dėl naujos politinės dienotvarkės, kuri atspindėtų tolesnės Lietuvos raidos viziją. Galų gale turi būti susitarta dėl konkrečių Lietuvos interesų ES. Deja, šiandien matome, kad tokios diskusijos nėra.
Apie naująją politinę dienotvarkę prabilta jau anksčiau, bet čia galima paklausti, ar partijos turi ką pasiūlyti? Konservatoriai jau pernai pristatė išsamią Lietuvos ateities viziją - "dešiniąją alternatyvą". Galbūt ir kitos šalies partijos galvoja apie tokius dalykus. Jei taip, tuomet galime klausti, ar konstruktyvus dialogas tarp partijų ras vietos priešrinkiminėse batalijose?
Jau ir anksčiau kalbėta, kad tradicinei politikai Lietuvos politiniame gyvenime lieka vis mažiau vietos. Šiandien politinėse diskusijose svarbi ne siūloma programa, vertybės, kuriomis ji grindžiama, racionalūs argumentai, o retorika, įvaizdis, demagogija. Tai ypač ryškiai atsiskleidė per praeitus prezidento rinkimus. Žinoma, vien televizijos ar viešųjų ryšių specialistų kaltinti nederėtų. Tendencija, kad politiko įvaizdis bei jį kuriantys ir transliuojantys tampa vis svarbesni, pastebima visame pasaulyje. Geras įvaizdis politikoje yra svarbus, tačiau čia nesugebama skirti melo nuo tiesos, gero nuo blogo.
Įsibėgėjus vadinamajam prezidentiniam skandalui matome, kad racionaliems argumentams politikoje lieka vis mažiau vietos. Prezidento šalininkai vis dar bando įteigti piliečiams, kad prezidentas už juos ir jų labui kovoja su korumpuota valdžia, siekia tvarkos. Panašiai buvo žaidžiama ir su “Williams” istorija. O oponentai priversi gintis teigdami, kad Lietuva pavojuje ir kad būtina "apsivalyti". Esantiems valdžioje tenka dvigubas uždavinys - ne tik įrodyti, kad jie gerai dirbo, bet ir įtikinti rinkėją, kad jie nėra korumpuoti sąmokslininkai.
Šiandien iškyla pavojus, kad valdžioje esantys politikai artėjant Seimo rinkimams bus įtraukiami į ginčus su populistais ir radikalais, kurių retorika nepagrįsta jokiais racionaliais argumentais. Racionali politinė diskusija dėl Lietuvos ateities, tolesnės ekonominės politikos strategijos, reformų yra tarsi nustumiama į antrą planą arba iš viso apeinama.
Tačiau populistai ir radikalai nėra pasirengę rimtai politinei diskusijai. Jie neturi jokios aiškios Lietuvos raidos vizijos. Todėl valdžioje esančios partijos turėtų skatinti tokias diskusijas, debatus, kuriuose dominuotų klausimai apie Lietuvos, jos ekonominės, socialinės politikos ateitį, visuomenei patraukliai pateikti savo rinkimų programas.
Kita vertus, artėjant rinkimams tampa svarbu, kokia retorika reikalinga rinkėjui. Čia atsakymų taip pat galime ieškoti praeitų prezidento rinkimų kampanijose. Mūsų rinkėjas nėra imlus rimtoms politinėms diskusijoms. Jau iš anksčiau žinome, kad jis nėra paveikus racionaliems argumentams. Mūsų rinkėją greičiau įtikins pasakos apie didėjančias pensijas. Eilinis pilietis pasiduoda apgaulingoms vilionėms, pažadams nesusimąstydamas, ar jie gali būti ištesėti. Šiandien daugeliui turbūt sunku suvokti, kad galbūt teisus tas politikas, kuris galvoja, kaip turėtų keistis Lietuvos ekonominė politika, kad būtų išlaikyti dabartiniai jos augimo tempai, ir kokia politika vėliau leistų mūsų ekonomikos augimo naudą pajusti eiliniam Lietuvos piliečiui, o ne tas, kuris sako, kad tiesiog padidins pensijas.
Partijoms, turinčioms ką pasiūlyti, neaišku, kokios taktikos imtis ir kaip turėtų būti pateikiama politinė programa, kad būtų rinkėjų įvertinta. Ar reikalingi tik skambūs šūkiai ir gražūs vaizdeliai? Valdžioje esančios partijos jaučia dvigubą spaudimą - iš populistų, kurie, galima sakyti, diktuoja politinių debatų turinį, bei rinkėjų, kurie yra nepajėgūs atskirti tiesos nuo melo.
Dabartinė situacija, kai rimta politika, racionalūs argumentai lieka politinių debatų užribyje, yra sąlygojama keleto priežasčių. Pirmiausia visuomenės nusivylimas valdžia sudarė sąlygas įvairioms populistinėms jėgoms tuo naudotis. Gyventojų palankumas laimimas teigiant, kad visi esantys valdžioje yra blogi ir nauja politinė jėga ateina įvesti tvarką. Kita vertus, piliečiai nežiūri į politiką kaip į rimtą veiklą, racionalūs argumentai nėra suprantami. O juk politikai renkami tam, kad atstovautų mūsų interesams, dirbtų mums. Todėl turėtume rimčiau ir racionaliau vertinti tai, ką jie mums siūlo.
Ir tik patys esame kalti, kad šiandien politikai, užuot sprendę, kaip keisime ekonominę, socialinę politiką, su kokiais iššūkiais susidursime tapę ES nariais, priversti spręsti šiandienines problemas, o mes su nusivylimu stebėti, kas vyksta Lietuvoje. Šiandieninė situacija rodo, kad ne taip jau toli pažengėme demokratijos keliu. Esame priversti grįžti prie klausimų, dėl kurių, atrodo, jau buvo susitarta.
