Besibaigiančios vasaros kultūra - dailė, kinas, muzika, literatūra, teatras - baigia darbą atostogų režimu ir ruošiasi intensyviam rudens sezonui. Polonijus sklaido svarbiausius Lietuvos kultūros savaitraščius “Šiaurės Atėnai” ir “Literatūra ir menas”.
“Šiaurės Atėnuose” (08.30) publikuojamas Audros Baranauskaitės pokalbis su architektu iš Niujorko Rimvydu Glinskiu, emigravusiu 1987 metais (“Amerika, emigracija ir lietuviško alaus ilgesys”). Paklaustas, ar greitai lietuviai Amerikoje atsikrato menkavertiškumo komplekso, architektas tikina: “Pagrindinis menkavertiškumo požymis yra tas, kad dauguma jų nesijaučia galintys užkariauti šią šalį ar kažkaip prasmingiau joje save realizuoti. Tuomet jie sako: lietuviai dvasingesni nei amerikiečiai. O kas yra dvasingumas? Manau, kad šiuo atveju jis priskiriamas kompleksams. Žmonės neišbrenda iš savo problemų, gilinasi į apkalbas ir įsivaizduoja, jog tai dvasinga. Suprantu, - teigia R.Glinskis, - dvasingas gali būti poetas, o kas yra dvasingas emigrantas? Tomą Venclovą galima pavadinti dvasingu, Joną Meką, nes jie gyvena idėjomis (nors skaitant Meko “Dienoraščius”, krenta į akis nuolat akcentuojamas jo dvasinis pranašumas prieš kitus ir tai nėra malonu). O jeigu praktiškumas, materialinės naudos siekimas prieštarauja dvasingumui, tuomet kalbėkime apie priežastis, dėl kurių emigravai. Netgi tie, kurie tik trumpam apsilanko, sako, kad Lietuva dvasingesnė. Jei jau kalbame stereotipais, gal sovietmečiu žmonės ir buvo dvasingesni. O dabartiniai lietuviai? Nebent tiek, kiek juose liko sovietinio mentaliteto: dūsavimų, nostalgijos, prisiminimų. Amerikiečiai viso to atsikratę, ypač prisirišimo prie praeities. Jie žvelgia tik į priekį. Ta prasme amerikiečiai nedvasingi”.
Gintarė Adomaitytė savaitraštyje publikuoja tekstą “Vasara: myliu, nemyliu”, kuriame rašo, jog vasara yra tai, ko nekenčia ar bent niekina, ką myli, ko tikisi, ko laukia. “Pasisekė, - rašo G. Adomaitytė, - kad nesutikau žmogaus, kuriam jausčiau tiek daug. Vasara - tai meilės rudeniui įžanga; tai - aistringas troškimas šio to - ne taip aiškiai, ne taip ryškiai spalvingo, bet ko - kad tik atpalaiduotų mane nuo naivios dainos: "Vasara jau nubarstė pievų žiedais tavo plaukus..." Esu priklausoma: kai liepa prinoksta, nepajuntu, kaip uždainuoju”.
Petras Dumbliauskas savaitraštyje publikuoja straipsnį “Druskininkų kurorto publikos laisvalaikio leidimo būdai (XIX a. 1-oje pusėje)”, kuriame apžvelgia anuometinio Druskininkų kurorto kilimo ir klestėjimo laikotarpį. Pasak straipsnio autoriaus, tuomet keturis mėnesius per metus miestą gausiai lankė Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų kraštų poilsiautojai. Kurorte buvo gydomasi ir linksminamasi, tačiau buvo dar šis tas, kas turėjo skatinti intelektinį Druskininkų gyvenimą - vietos periodinė spauda.
Rugsėjo 1-osios proga savaitraštis spausdina po du Kauno “Vyturio” vidurinės mokyklos vienuoliktoko Pauliaus Šmakotino (“Kaip mes su lietuvių mokytoja žodžių pataluose gulėjome”, “Džiovinantis vanduo”) ir Vilniaus Žemynos gimnazijos IV klasės mokinės Vaidos Blažytės (“Be pavadinimo”, “Kažkas įvyko”) rašinius.
Savaitraštyje Juozas Tomkus ir Mykolas Usonis publikuoja straipsnį “Pamąstymai apie Dainos likimą”, kuriame polemizuoja su Sigito Parulskio “Š. A”, 2003, Nr. 23. skelbtais itin kritiškais samprotavimais apie Pasaulio lietuvių dainų šventės renginius. Rašinio pabaigoje straipsnio autoriai pabrėžia, jog Dainų šventės tradicijos Lietuvoje išliks tik su viena svarbia sąlyga - “jei lig tol Daina Lietuvoje nebus numarinta tamsiųjų kultūrtrėgerių”.
Marius Ivaškevičius savaitraštyje publikuoja straipsnį “STILIUS plius”, kuriame samprotauja apie tai, “kaip rašytojui atrasti savąjį stilių, kaip pačiam jo nenuvalkioti?..” M. Ivaškevičius autentiškam rašytojo stiliui pritaiko tokią formulę: “įvairiausių literatūrinių įtakų maišalynė plius kūrybiniai impulsai plius asmeninis talentas. Jei talentas silpnas - šie dalykai nesulimpa ir tuomet geriausiu atveju teišgaunamas epigonizmas. Jei kūrybinio parako pakanka - atsiranda naujas lydinys, kuris pavadinamas “autoriaus stiliumi”. Norint keistis, tarkim, iš ankstyvojo tapti vėlyvuoju, reikia keisti kurią nors vieną iš sudedamųjų dalių. Talentą vargiai kuo nors bepakeisi, nes jis yra duotas, o ne įgytas. Stipriausiai įtakas autorius taip pat jaučia jaunystėje, vėliau sunkiau jį išjudinti. Lieka ieškoti naujų impulsų. O būtent: istorinių romanų rašytojui išbandyti save kaip fantastą, užkietėjusiam realistui pasiknaisioti tautosakoje, poetui lyrikui išmėginti buitinį dialogą ir taip toliau. Tokie eksperimentai meta rašytoją į naują aplinką jei ne fizine (teatro užkulisiai, filmavimo aikštelė), tai bent jau dvasine prasme. Net nesėkmės atveju sugrįžęs prie senojo savęs suprasi, kad tu lyg ir toks pat, tačiau kartu ir kitoks”.
Savaitraštyje surasite Federico Garcios Loros poezijos publikaciją, iš ispanų kalbos išverstą Juozo Mečkausko-Meškelos.
“Literatūroje ir mene” (08.29) Valentinas Sventickas recenzuoja Antano A. Jonyno poezijos knygą “Lapkričio atkrytis” (“Jeigu poezija yra liga, tai - atkrytis”). Recenzentas nesiima teigti, jog “tai labai aukštos temperatūros lyrika. Tai tartum iš naujo atbundančio talento balsas (stabtelėjimo būta). Ir vis dėlto, - rašo V. Sventickas, - žiūrint bent penkerių metų akipločiu - tai viena stipriausių lietuvių poezijos knygų. Ypač išsiskirianti atokumu nuo “aktualiųjų” šiandieninės poezijos permainų ir įnirtingų pastangų “atsinaujinti”. Tą patį galima pasakyti apie poeto kūrybos santykį su socialine dabartimi. A. A. Jonynas tiesiog toliau eina savo ypatinguoju keliu, kisdamas savaime, o ne dėl to, kad taip reikia arba kad kitimai tartum užsakyti. Labai skirtingos vertės eiliavimų sraute (dabar jis platus) ši knyga išsiskiria ir profesionalumu. Tai nelengvai nusakomas įspūdis, - kai formos, žodžiai, vaizdai poetui paklusnūs, kai poezija teka ir skamba”.
Edmundas Gedgaudas savaitraštyje rašo apie JAV studijuojančios pianistės Ievos Jokubavičiūtės rugpjūčio 19-osios rečitalį Muzikos akademijos scenoje (“Jau nebe subretė”), o Ignas Kazakevičius apžvelgia Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuojamą tapybos parodą “Privati teritorija” (“Gera paroda”).
Jurgita Ludavičienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Be sienų kuršių kaime”, kuriame rašo apie netoli Pirčiupio dunksantį Kuršių kaimą ir jame vasarojančią Piekurų šeimyną bei dailininkų sodyboje rugpjūčio 23 dieną vykusią akciją "Piekurai be sienų". Pasak straipsnio autorės ši akcija “atrodė kaip savotiškas bandymas poetizuoti ir taip poetišką aplinką; įvesti kultūros dimensiją į vietą, kur žmogus mėgaujasi harmoningu santykiu su gamta. Atsargiai, bet atkakliai mėginant suformuoti savotišką kultūros ir natūros harmoniją (ne opoziciją), susiformuoja netikėti dariniai, apeliuojantys į asociacijas ir poetines vaizduotės galias: pušys, marmuras, makabriškos ausys prie medžių, liepsna ant tvenkinio; žemė, oras, ugnis ir vanduo. Garsas, galų gale - ir vaizdas. Visi komponentai, kad galėtum mąstyti apie natūros ir kultūros sandūrą Kuršių kaime”.
Mikalojus Povilas Vilutis savaitraštyje publikuoja rašinį “Akcija”, kuriame pasakoja smagią istoriją, kaip kadaise už 600 rublių turtingiems užsienio kolekcionieriams bandė parduoti abstrakcionistinį paveikslą, greitosiomis nutapytą girtuokliaujant su pakeleivingais sugėrovais. Pasak dailininko, paveikslas svečiams patiko, tačiau jie jo nenupirko, “vaizdas jiems tiko, bet drobė buvo sena ir sutręšusi, porėmis sutrūnijęs”. M. P. Vilutis prisipažįsta, kad paveikslo autorystę bandė priskirti neva įžymiam ano meto abstrakcionistui, su kuriuo svečiai panoro susitikti, “pamatyti kitus jo darbus ir tada ką nors įsigyti. Iš keblios padėties išgelbėjo tai, - rašo dailininkas, - kad vienas mano draugas abstrakcionistas buvo padovanojęs man savo paveikslą. Paskambinau jam, pasakiau, kad užsieniečiai pamatė “jo” darbą, norėtų su juo susitikti ir ką nors įsigyti. Aplankėm dailininką. Jis nelaikė savęs genijumi, todėl už 600 rublių pardavė svečiams du nedidelius žavingus abstrakčius darbelius”.
Kęstutis Česnaitis savaitraštyje publikuoja rašinį “Pasprinkit Jūs neapykanta”, kuriame prisimena praeityje žinomą karikatūristą Rimtautą Oškutį, o Vydas Dolinskas tęsia pasakojimą apie Valstybės dienos išvakarėse septintąjį kartą atnaujintoje Lietuvos dailės muziejaus parodoje “Krikščionybė Lietuvos mene” kartu su karaliaus Mindaugo 1255 m. antspauduotu donaciniu raštu lankytojams pristatytas unikalių lituanistinių vertybių faksimiles iš Vakarų ir Vidurio Europos - Vatikano, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Slovėnijos - kultūros paveldo institucijų. Ypač įdėmaus žvilgsnio verta rankraštinės XIV a. pradžios knygos, vadinamos “Anžu legendariumu”, faksimilė. V. Dolinskas savaitraščio skaitytojams pateikia apžvalgą apie šią unikalią Vatikano apaštalinėje bibliotekoje saugomą vertybę (“Lietuvos krikštą menanti knyga iš Vatikano atkeliavo į Vilnių”).
Savaitraštyje surasite Arvydo Genio ir Zhorzho Ualliko poezijos, Marijos Jurgelevičienės prozos ir K. S. Keyso pjesę "Atžalos".
