REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prisiekusiems Džeimso Bondo gerbėjams - graži dovana: visomis vaivorykštės spalvomis žėrinti nauja licencinė vaizdajuostė “Pasveikink mirtį kitą dieną”. Ir revolveriai - ne tiesiai į jus, bet kiek į šoną.

REKLAMA
REKLAMA

Dėželių pasaulyje

Man atrodo, kad ši jau 20-oji įžymiojo britų seklio 007 nuotykių versija nėra nei geresnė, nei blogesnė už kitas. Įdomus pats ilgaamžiškumas. Kai vyko šaltasis karas, Bondas turėjo apsčiai priešų iš komunistinio lagerio. Dabar tas lageris žlugo (o gal - kai kuriais atvejais - tebėra užsimaskavęs), bet paprastai kino prodiuserių bei scenaristų vaizduotė, jeigu jie tik nestato filmo apie lietuvių partizanus, primenančio mažaraščio sukurptą brošiūrą, o ką nors, kas kvepia dideliais pinigais, - tikrai neišsemiama.

REKLAMA

Lyg ir nebėra Sovietų sąjungos, VDR, tą vaizduotę maitindavusios ypač sočiai, bet režisierius Lee Tamahori ir jo bendrininkai prisimena perskeltos Korėjos politinį fenomeną - ir Džeimsui Bondui vėl atsiranda puikiausia veiklos erdvė. (Beje, korėjiečiai įsižeidė dėl filmo - ir ne tik Šiaurės komunistai, tai būtų natūralu, o ir, atrodė, plataus mąstymo pietiečiai.)

Pagrindinę porą filme “Pasveikink mirtį kitą dieną” kuria “Oskaro” laureatė (už “Monstrų puotą”), gabi mulatė Halle Berry, o Bondu jau trečią kartą pasirodo Pierce’as Brosnanas, kuriam tą “Oskarą”, aišku, matyti kaip savo ausis. Bet jis visai nenusimena, tardamas: “Man tie filmai suteikė stabilumo, tarptautinį pripažinimą, galimybę sukurti savą kompaniją, prodiusuoti daugelį kitų filmų. Aktoriaus amatas - toks nepatikimas. O dėl Džeimso Bondo esu įsitikinęs, kad turėsiu nuolatinį darbą bent kartą per dvejus metus (čia P. Brosnanas aiškiai kuklinasi - S.S.)”.

REKLAMA
REKLAMA

Kadangi buvau ir liksiu ironiškojo intelektualo, vaidmens pradininko Seano Connery garbintoju (spalio mėnesį kino teatruose “Ekstraordinarių džentelmenų lygoje” išvysite jo fantastiškai neprarandamą formą), tai tokius filmus, kaip “Pasveikink mirtį kitą dieną”, žiūriu, bet iš laimės neleipstu.

Tęsdamas naujų vaizdajuosčių temą, perspėsiu publiką, kad “Melofane” pasirodęs lietuviškai garsintas “Pianistas” su garsiuoju Romano Polanskio kūriniu neturi nieko bendra. Beje, ta pati latvių firma “Daugava Video” išleido aną televizinį trileriuką ir rusiškai, tačiau nepainiojančiu pavadinimu “Virtuozas”. Matyt, Lietuva pati pageidavo “nugriebti puteles”. Tai tokia mažytė “Melofano” kiaulystė “Garsų pasaulio įrašų” firmai, nes dabar leidžiant tikrąjį “Pianistą” jai teks pasukti galvą. Užtat kaip tai pažįstama ir lietuviška!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antrinės pramogos

Neseniai “Omni Laike” Edvinas Pukšta gražiai įrodė, kaip mūsų platintojai kerta šakas, ant kurių patys sėdi: vasarą leisdami į kino teatrų ekranus žemiausio lygio komerciją, jie susilaukė tuščių salių, desperatiškai gaivinamų kažkokiomis “akademijomis”. Tokiame fone net “Greiti ir įsiutę 2” neturėjo konkurencijos.

Beje, dėl “akademijų”, “arthauzinių klubų”, kuriomis suka galvas kino centrai. Keisčiausia, kai prie to mulkinimo prisideda ir tokie nusipelnę žmonės kaip kritikas Skirmantas Valiulis, viešai pareiškęs, kad klubiniam rodymui tinka kone kiekvienas filmas. Šitaip jis, kaip ir tas Brosnanas, užsitikrino sau darbą toli į priekį, bet ar nebaisu dėl reputacijos? Juk gera yra gera, prasta yra prasta ir kam jau kam, o kritikui lyg ir privalu tai žinoti.

REKLAMA

Vasarą beveik peržegnojo ir televizijos. Yra senų, yra naujų filmų, bet dažniausiai jie - visai ne iš būtinų pasižiūrėti tarpo.

Ekranuose pilna visokių pramanytų atsitiktinumų. Denzelio Washingtono policininkas “Rikošete” (LNK, antradienį, liepos 29 d., 19.10 val.) visai nėra žudikas, bet tai įrodyti gali tik jo paties sugautas nusikaltėlis. Tą pačią dieną per 1 Baltijos kanalą (21.30 val.) rodomame filme “Kritimo metas” susiplaka humoristinis ir tikras banko apiplėšimas - na, visai “kaip gyvenime”... Kažkodėl visi kanalai urmu prisiminė ikikarinį Tbilisį naiviai vaizduojantį kriminalą “Kukarača” (RTR, Vilniaus TV, antradienį, liepos 29 d., 14.00 val., ir TV4, penktadienį, rugpjūčio 1 d., 14.20 val.). Nežinomo režisieriaus Pascalio Bonitzerio “Nieko apie Roberą” (“Tango TV”, ketvirtadienį, liepos 31 d., 22.00 val.) taip ir nebuvo parduota už Prancūzijos ribų, o vidutiniosios klasės amoralumą kur kas raiškiau piešė gausūs Bonitzerio pirmtakai. Geri aktoriai Woody Harrelsonas ir Antonio Banderas, kurdami draugus boksininkus, išprovokuotus dvikovai, negelbsti menkos tragikomedijos “Duok į kaulus” (“RenTV”, ketvirtadienį, liepos 31 d., 21.05 val.). Galima apsiriboti reklaminio slogano “išmintimi”: “Niekas taip skaudžiai netrenkia, kaip geriausias draugas”. O “Amerikietiška rapsodija” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, liepos 26 d., 20.25 val.), pastatyta kažkokios vengrės Evos Gardos, rodo Ameriką kaip pažadėtąją žemę visiems varganiems vengrams.

REKLAMA

Iš pramoginių juostų savaip išsiskiria pagyvenęs Stepheno Frierso kūrinys “Atsitiktinis herojus” (“RenTV”, sekmadienį, liepos 27 d., 21.00 val.). Nevykėlį sukčių Bernį likimas tiesiog įstumia į priverstinio herojiškumo glėbį (personažas gelbsti degančio lėktuvo keleivius), o dar nesenas Dustinas Hoffmanas, režisieriaus britiško humoro padedamas, ne tik visai nenori tapti didvyriu, bet net nesugeba pasinaudoti to įvykio dividendais. Linksma ir protinga.

Tarp geresniųjų tokių juostų - “Atsargiai! Durys užsiveria” (LNK, sekmadienį, liepos 27 d., 20.00 val.), įsileidžianti į ekraną mūsų gyvenimo reliatyvumą ir rodanti daug įdomesnę Gwynet Paltrow negu dabar ekranuose rodomame filme “Vaizdas iš viršaus geresnis”, kur ji vaidina stiuardesę. Seniai žinome, kad Samas Raimi - neblogas parodistas; tai jis įrodo ir pasišaipydamas iš siaubo filmų “Tamsos armijoje” (“Tango TV”, penktadienį, rugpjūčio 1 d., 22.00 val.), bet kiek tokių pasišaipymų buvo ir prieš jį, ir po jo...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Personos

Šią savaitę dar tęsiasi Sylvesterio Stallonės benefisas: veiksmo filme apie katastrofą tunelyje “Dienos šviesa” (TV3, šeštadienį, liepos 26 d., 21.30 val.) ir “Rokyje IV” (TV3, tą patį vakarą, 23.00 val.), nė iš tolo neišsaugojusio Džeimsų Bondų kilometražo meistriškumo. Matyt, manoma, kad vasaros žiūrovai tik to ir verti.

Su “Omono” būriais (kodėl ne ant balto žirgo priešakyje?) įžūliai užėmęs Maskvos Kino namus ir tuo pelnęs kolegų neapykantą, o už “Sibiro kirpėją” -daugiausiai pašaipą, didysis Nikita Michalkovas nutarė nusispjauti į vaidybinį kiną. Dabar jis suka šeimos dienoraštį, beje, sėkmingai jį išpardavinėdamas. Apie vieną tokį neaiškaus žanro filmą, skirtą negabiai dukrai Anai, rašiau “Namų kine” kiek anksčiau (http://www.omni.lt/index.php?base/z_92769). Šią savaitę mūsų laukia dar įdomesnis “Tėvas” (RTR, Vilniaus TV, sekmadienį, liepos 27 d. 19.15 val.).

REKLAMA

Pasakyti apie tėtušį Sergejų Michalkovą, kad jis - dvilypė figūra, reikštų nepasakyti nieko. Tai žmogus, kuriam gerai sekasi prie visų valdžių. Rašė trijų SSRS himnų tekstus, tarp jų - ir liaupsinančius Josifą Staliną, o kovo mėnesį į asmeninį jo butą pasveikinti su 90-mečiu atėjo didysis demokratas Vladimiras Putinas. Kai laikai būdavo visai neaiškūs, S. Michalkovas užsidarydavo vaikiškos poezijos apie dėdę Stiopą slėptuvėje. Įdomu, ar sūnus ekrane perteiks šio neįprasto sugebėjimo išgyventi “Makropulo receptą”?

REKLAMA

Asmeniškai labai laukiu šviečiamojo filmo apie žymųjį prancūzų modernistą, įvairiose menų srityse (ir kine, suprantama) besireiškusį Jeaną Cocteau. Kanuose šiemet buvo jo dailės paroda, sako, paskui persikelsianti į UNESCO. Jo filmai (”Gražuolė ir pabaisa”, “Orfėjas”, “Orfėjo testamentas” ir kt.) teberodomi, žinoma, tikruose - ne tokiuose, koks laukia “Coca Cola Plaza” erdvėse - kino klubuose. Jo švelni, visą gyvenimą trukusi draugystė su gražuoliu aktoriumi Jeanu Marais nieko nepiktino, o atvirkščiai, įtvirtino romantiškąjį gėjaus idealą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Švelnumas

Yra savaitės televizinėse programose ir tokio labai deficitinio atspalvio filmų. Nepakankamai įvertinto, matyt, nemokančio užsiiminėti savireklama rusų režisieriaus Sergejaus Ursuliako “Vasarotuojuose” (TV4, šeštadienį, liepos 26 d., 12.30 val.) neliko nė gramo Maksimo Gorkio socrealizmo, užtat yra nostalgija, žavesys, laimės troškimas. Tą pačią dieną rodomame garsiame, visur premijuotame brazilų filme “Centrinė stotis” (1 Baltijos kanalas, 14.20 val.) akcentuojama, kad tas švelnumas, kurio nereikia painioti su sentimentalumu, gali išsilukštenti ir pro cinizmo kiautą, kuriuo tvirtai apsigaubus egzistuoja senyva moteriškė, buvusi mokytoja (Fernanda Montenegro, “Oskaras”).

REKLAMA

Tie, kurie nematė neseniai kažkurios lietuvių televizijos demonstruotos “Nėrėjos”, gali tai pataisyti, pamatyti nelabai linksmai besibaigiančią meilės istoriją su jaunute Isabelle Huppert jau per Baltarusijos TV (antradienį, liepos 29 d., 13.10 val.). Kad švelnumui, jausmui atsiranda vietos net kare, visai nebanaliai papasakojo kaimynų rašytojas ir kinui daug nusipelnęs, ką tik miręs Vasilis Bykovas. Filmas pagal jo scenarijų vadinasi “Alpių baladė” (Baltarusijos TV, ketvirtadienį, liepos 31 d., 19.10 val., ir kitądien, 13.10 val.). Pirmąją dieną prieš vaidybinį filmą - dokumentinis, skirtas V. Bykovo atminimui.

REKLAMA

Dar kartą galima išvysti dažnai demonstruojamą, bet niekaip nenusibostantį žymiojo japonų meistro Takeshi Kitano “Kikudžirą” (“TVcentr”, trečiadienį, liepos 30 d., 23.50 val.). Pagyvenusio ir mažiuko kelionė po šalį - tokia linksma, nelaukta ir betarpiška, kad atrodo visai netyčia užklydusi į Kitano gangsteriškųjų juostų terpę.

“Oskarais” ne veltui apkarstyta “Norma Rei” (TV3, penktadienį, rugpjūčio 1 d., 11.00 val.) su nedailia, bet nepaprastai gyva Sally Fields panardina į dabar amerikiečių kine visai nebemadingą darbininkijos (gal ji ten iš viso išmirė kaip mamutai?) terpę. Vieniša herojė - labai atpažįstama, nors visokių iliuzinių “Stilių” skaitytojams ji, suprantama, - ne tas objektas... Iš bėdos dar galima pripažinti jauno švedų autoriaus Lukaso Moodyssono “Parodyk man meilę” (LTV, antradienį, liepos 29 d., 22.00 val.), ir tai tik dėl “sensacingųjų” šios garsios juostos motyvų. Mat dvi moksleiviukės, gyvenančios tokiose švedų Grigiškėse - Omolio miestuke (originalo pavadinimas - “Fucking Amal”, vertimo, manau nereikalauja), išlieja visą savo niekam nereikalingą švelnumą, tapdamos daugiau negu draugės.

REKLAMA
REKLAMA

Atrodytų, kažką panašaus žadėtų ir “Žiedų valdovo” statytojo, egzotiškos Naujosios Zelandijos egzotiško (nes nėra baigęs net vidurinės mokyklos) režisieriaus Peterio Jacksono “Dangiškos būtybės” (TVP1, sekmadienį, liepos 27 d., 0.35 val.). Juolab kad ir jaunos herojės, į vieną kurių persikūnija Kate Winslet, - tokios pat fantazuotojos, taip mėgstančios literatūrą. Tačiau švedų mergaitės, ignoruojamos aplinkos, randa taikų problemos sprendimą, o “dangiškos būtybės” vis dėlto pralieja vienos nepatenkintų mamyčių kraują. Nakčiai nemiga garantuota.

Nakties žybsniai

Manau, kaip ir kiti tikri kino maniakai, susitaikiau su geresnių filmų rodymu naktį, ir dabar dažnai vaikštinėju apsnūdęs dienomis. Kartais suabejoji - ar vertėjo? Antai “Kasandros perėja”, filmas su Sophia Loren apie pavojingą kelionę traukiniu, tikrai nėra toks retas, kad jūs, norėdami jį būtinai “pagauti”, nesugebėtumėte to padaryti normalesniu laiku, o ne 0.40 val., kai (antradienį, liepos 29 d.) filmą rodo “RenTV” kanalas.

Kitas dalykas - retai kur bepasitaikantis klasikinis Sergejaus Eizenšteino “Ivanas Žiaurusis”. Be to, “Naše kino” (sekmadienį, liepos 27 d., 23.00 val.) rodo abi serijas - ir tą antrąją, draugo Stalino asmeniškai uždraustą, nes meistriškai Ezopo kalba prabilusia apie kiekvieno teroro dvasinę kainą - iš karto, o tai, žinoma, patogu. Neseniai (liepos 4-osios “Namų kine”) kalbėjau apie kino plastiką, tai štai “Ivanas Žiaurusis”, nepaisant jo poteksčių, - dar ir puota akims. Nespalvotą juostą genialiai derindamas su kruvino aukso spalva, ištrykštančia opričninkų (suprastinant - ano meto KGB) siautėjimo scenoje, meistras pasiekia tokių bloga lemiančių nuojautų, kad vien jau ta scena mačiusiam niekada nepasimirš.

REKLAMA

Neįsivaizduoju, kad kur nors kitur, kitu laiku galėtum pamatyti klasikinį Michaelo Curtizo (“Kasablanka”, “Misija į Maskvą” ir kt.) vesterną “Dodžsitis” (“RenTV”, trečidienį, liepos 30 d., 0.45 val.) su populiariais Errolu Flynnu bei iš “Vėjo nublokštų” atmintina Olivia de Havilland. Arba rusų aktoriaus Rolano Bykovo ekspresionistine dvasia ekranizuota Nikolajaus Gogolio “Miline” (“Naše kino”, trečiadienį, liepos 30 d., 0.50 val.). Kaip matot, seansai sutampa, tenka rinktis, kas mieliau.

Šią savaitę išsiskiria keli lenkų filmai. Vienas - “Mano pirmasis milijonas” (kabelinės televizijos, ketvirtadienį, liepos 31 d.) - rodomas dar visai “padoriu” laiku, 21 valandą. O įdomus nebent tuo, kad pasakoja ir Lietuvai tematiškai nesvetimą istoriją apie draugų, trokštančių praturtėti, veiksmus, jų, naivuolių, susidūrimu su kur kas už juos galingesne vietine mafija.

Savotiško režisieriaus Filipo Bajono “Magnatas” (TVP1, trečiadienį, liepos 30 d., 0.30 val.) su dabarties milijonais nieko bendra neturi. Veiksmas rutuliojasi 1900-1932 metais, čia įmanoma ir susipažinti su to meto dramatiškais Vokietijos ir Lenkijos tarpusavio santykiais, ir išgyventi nesėkmingos lenkų kunigaikščio meilės, jo bankrutavimo istoriją. Dekadentiška ir įspūdinga.

REKLAMA

Vis dėlto bene rečiausią kino perliuką gūdžią ketvirtadienio, liepos 31-osios naktį (0.55 val.) rodo tas pats lenkų kanalas TVP1. Filmas vadinasi “Aštuntoji savaitės diena” ir nors buvo kurtas lenkų bei VFR dar 1957 metais, “liaudies Lenkijos” ekranų jis taip niekada ir neišvydo. Mat kūrinys, pastatytas pagal nusižudžiusio jauno lenkų rašytojo disidento, tikru savo kartos simboliu buvusio Mareko Hlaskos novelę, kraupiai tirštindamas spalvas, parodo “naujosios” Lenkijos aplinką, kaip visai neįmanomą žmonių gyvenimui. Jaunoji įsimylėjėlių pora, kurią vaidina kitas - aktorystės - simbolis Zbigniewas Cybulskis ir vokiečių aktorė Sonia Ziemann, tiesiogine prasme neturi menkiausios pastogės. Nors vėliau filmo režisierius Aleksanderis Fordas tėvynėje dar pastatė ir mūsų matytus “Kryžiuočius”, o jo kursą baigė ir Andrzejus Wajda, matyt, konfliktas su “Aštuntąja savaitės diena”, o paskui su neleistu filmuoti “Korčaku” (jau daug vėliau, kitoje epochoje, tokį filmą sukūrė A.Wajda) lėmė, kad tikras klasikas A. Fordas paliko Lenkiją, apsistojo Izraelyje, o į Vakarų Europą grįždavo tik tam, kad, pavyzdžiui, ekranizuotų A. Solženycino “Pirmajame rate” (1972) ar kokį kitą kategoriško politinio skambesio kūrinį.

Tai tragiška istorija, nes prieš karą aktyviai prijausdamas kairiesiems, naiviai sveikindamas socializmo atėjimą į Lenkiją, romantikas Fordas savo kailiu patyrė, ką tai reiškia iš tikrųjų.

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų