Lietuvos kultūra savaitraščių “Šiaurės Atėnai”, “7 meno dienos”, “Literatūra ir menas” veidrodžiuose.

Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dienai - kovo 11-ajai - Vygantas Vareikis “Šiaurės Atėnuose” (03.08) publikuoja straipsnį “Pirmasis ir trečiasis denis”.

Pasak straipsnio autoriaus, “klausimas “Ar už tokią Lietuvą kovojome?” nėra vien retorinis. Šiandieninę Lietuvą ėda biurokratija ir neteisybė, kurią jaučia “neišėjusieji į žmones”, dažni kompromisai su pilietine sąžine, ką ir kalbėti apie nenutylančius valdančiųjų skandalus. Lietuva tarsi “Titanike”, kuriame yra tik pirmasis ir trečiasis denis, viršus ir apačios. Kartais kas nors nusileidžia iš pirmojo denio į trečiąjį. Trumpam. Antra vertus, jis žino, kad visada galės grįžti į pirmąjį […]. Per naujojo prezidento inauguraciją šalia kviestinių užsienio svečių, diplomatinio korpuso ir laimingų patarėjų vieną garbingiausių vietų užėmė gruzinė aiškiaregė, bulgarų babos Vangos alter ego, pranašaujanti ilgą ir laimingą politinį gyvenimą tiems, kurie užmoka. Kažkokia dvasinė Bizantija, kūnu besiveržianti į Briuselį. Turbūt teisus buvo Hegelis, sakydamas, kad istorija mus moko, jog nieko mes iš jos nepasimokėme”.

REKLAMA

Savaitraštyje publikuojama Alfonso Andriuškevičiaus esė “Nenorėčiau būti statula”, kurioje dailėtyrininkas, eseistas ir poetas svarsto bei vardija priežastis, kodėl gi jis nenorėtų ja būti. Pasak A. Andriuškevičiaus, ogi todėl, jog statulos “negali mintyse deklamuoti eilėraščių […]. Neturi nei kairiojo, nei dešiniojo pusrutulio. Neturi širdies. Neturi atminties. Neturi nervų sistemos. Neturi kraujotakos nė kraujosruvos. Jos tuščios kaip Laozi laivo triumas”.

Statulų temą savaitraštyje pratęsia Gusčio Rodeno rašinys “Apie skulptūras mieste”, kuriame autorius kritiškai vertina vasario 28 dieną “Šv. Jono” galerijoje atidarytą parodą “Bernardinų skulptūrų sodas”. Straipsnio autorius prisipažįsta, kad jo galvoje jau seniai sukosi traktato “Skulptūra Vilniuje iki ir po 1990-ųjų: lyginamoji analizė” metmenys, tereikėjo tik nedidelio akstino. Juo ir tapo minėta paroda, tęstinio projekto “Skulptoriai Vilniaus miestui” dalis.

Savaitraštyje publikuojamas Mariaus Ivaškevičiaus rašinys “Meno pauzė”, kuriame rašytojas polemizuoja su savo oponentais dėl romano “Žali” vertinimų. Straipsnio autorius teigia: “Pastarąjį pusmetį prieš mane atsivėrė Lietuva, kurią įsivaizdavau seniai besiilsint milžinkapiuose. Nekreipiau dėmesio į visas tas politines peticijas ir replikas, kurios buvo skirtos mano romanui “Žali”. Tiesa, sudėtinga diskutuoti su garbaus amžiaus senukais, kuriems norisi mojuoti prieš tave kumščiais”. Ir vis dėlto M. Ivaškevičius diskutuoja. Ir diskutuoja aistringai.

Savaitraštyje surasite Elvyros Kučinskaitės pokalbį su Irena Veisaite (“Nuo Babtų iki mirties šaligatvio”).

REKLAMA

“Literatūroje ir mene” (03.07) Algis Kalėda publikuoja analitinį straipsnį “Aksiologinė dermė ar sumaištis?”, kuriame svarsto apie “literatūroje įprasminamas (aprašomas, deklaruojamas, teigiamas) vertybes, jų konfigūraciją, hierarchiją, santykius su paraliteratūriniu kontekstu, kalba ne apie kūrinius, iškeliančius į centrą žmogiškumą ir idealybę, aukos prasmę ar raiškiai priešpriešinančius smurtą ir patriotinę dorą, o stengiasi atidžiau pasižvalgyti į tam tikrus ribinius, simptomiškus atvejus, kai rašytojas užima abejingo (?) stebėtojo, diagnozuotojo poziciją arba kliaujasi paties vaizduojamų objektų ištarme”.

Audronė Girdzijauskaitė savaitraštyje recenzuoja knygą “Juozo Miltinio dramos teatras. Antologija”, kurią sudarė šiandieninis Juozo Miltinio teatro vadovas Rimantas Teresas ir Violeta Abromavičienė (“Tariamas moksliškumas ar tiesiog “blūdas” ?).

Teatro kritikė skelbia griežtą verdiktą knygos sudarytojams ir klausia: “Įdomu, kodėl tuos menkai tarpusavy tesusijusius knygos tekstus sudarytojai sumanė pavadinti antologija? Pretenzingas pavadinimas ir yra tik pavadinimas, nes šešių dešimčių teatro gyvenimo visumos knygos tekstai neatspindi. Kalbėti šiandien apie Miltinį - vieną didžiausių ir bene prieštaringiausių Lietuvos teatro figūrų - turėtų gerai ano meto teatrą išmanantis, sugebantis šiandienos akimis pažvelgti į gausų ir sudėtingą Panevėžio dramos teatro palikimą autorius”.

Vytautas Martinkus savaitraštyje publikuoja probleminį straipsnį apie dramatišką lituanistų situaciją rinkos ekonomikos “diktatūroje” (“Apie lituanistų “SOS”), o Jurgita Ludavičienė apžvelgia vasario mėnesio Vilniaus dailės gyvenimo panoramą (“Autentiškumas, auksas ir atokvėpio laukimas”).

REKLAMA

Savaitraštyje surasite Vlado Braziūno rašinį apie šviesią gyvojo klasiko Juozo Erlicko asmenybę (“Juozas kaip Juozas. Užtat jo didybė ir grožis”), Jono Zdanio poezijos publikaciją, Kristupo Ramanausko apsakymą "Dievo malonė", latvio Ilmarso Zvirgzdo apsakymą "Vandenybės", Kultūros ir meno tarybos 2002 metų veiklos ataskaitą, kurią parengė Valentinas Sventickas.

“7 meno dienose” (03.07) Edmundas Gedgaudas rašo apie pianisto Andriaus Žlabio ir dirigento Aleksandro Anisimovo koncertą su Valstybiniu simfoniniu orkestru (“Muzikos interpretavimo kontrastai”), kuriame buvo atliktas Johanneso Brahmso Koncertas d-moll fortepijonui ir orkestrui. Anot straipsnio autoriaus, “A. Žlabys šį kūrinį atliko dar kartą patvirtindamas savo ypatingą sugebėjimą rasti neišpasakytai nuoširdų saitą su romantine (turiu omeny iškiliausias tos sąvokos prasmes) muzikos esme”.

Skirmantė Valiulytė savaitraštyje informuoja apie ateinančią savaitę Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje įvyksiantį II tarptautinį lenkų fortepijoninės muzikos festivalį-konkursą, skirtą F. Chopinui (“Festivalis, skirtas Fryderykui Chopinui”), o Gintaras Kamsiukas žada įdomius ir turiningus metus klasikinės gitaros mylėtojams, nes šiemet Lietuvos klasikinės gitaros klubas “Motus recto” švenčia kūrybinės veiklos dešimtmetį (“Klasikinės gitaros klubas mini dešimtmetį”).


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų