„I am from Lithuania.”, „? ?? ?????“, „Yo soy de Lituania”… Įsiklausyk, dešimtimis ar net šimtais kalbų ši frazė aidi įvairiausiuose pasaulio kraštuose: didingose konferencijų salėse, jaukiuose draugų būriuose, triukšmingose didmiesčių gatvėse.

Tačiau kiekvienas jos paminėjimas kartu su savimi nešasi ypatingą paslaptį. Gal tai žilagalvis senolis, pasakojantis savo kilmės istoriją prie šachmatų lentos Niujorko kavinukėje? Gal tai kerinti šviesiaplaukė, vėjavaikiškai leidžianti atostogas po Ispanijos saule? O gal mokslų daktaras, skaitantis savo metinį pranešimą tūkstantinei auditorijai Jungtinių Tautų būstinėje? Juk šiandien nebesistebime lietuvių pėdsakais net ir egzotiškiausiuose pasaulio kampeliuose. Tuo džiaugiamės ir piktinamės, iš to juokiamės, bet sunkiai suvokiame, kad dar daug kur šiame įspūdingame pasaulyje, mums užverti langai, kaip atklydėliams iš nežinomybės...

Penkiolika moderniosios laisvės metų ir vis aktyvesni globaliniai bei pacifizmo procesai pasaulyje silpnina tautiškumo dvasią. Tai nebaisu galingoms, savąją nišą kultūrinėje piramidėje turinčioms tautoms, bet mes dar tik einame tomis pėdomis, kurios, kaip viliamės, kada nors virs ir takais margaspalviame kultūrų žemėlapyje. Migruojame neįtikėtinais atstumais, ieškodami gerovės sau ir savo artimiesiems, bet ar dar atsimename savo tikrąją savastį, kad būtume pajėgūs prakirsti tą nežinomybės ledą? Negi tikrai tik kaip, pasak profesoriaus Kazio Pakšto, prekės, einame ten, kur geriau? Ne, per maža ir per daug unikali tauta mes esame, kad kaip betiksliai klajokliai paliktume savo kraštą, jam neatsidėkoję!

REKLAMA

Iš tiesų Lietuva atkeliavo iš ūksmingų girių glūdumos per ugnies ir kraujo upes, laistoma ašarų lietaus, draskoma žibančių kalavijų, tačiau nešina aukštai iškelta laisvės vėliava, lydima kovose žuvusių jos vaikų pergalės dainos. Ši pergalės daina, neabejotinai, ir šiandien ilsisi kiekvieno lietuvio sieloje. Tačiau laisvas dar nėra stiprus. Būtent todėl kyla poreikis kurti sustiprintą, išryškintą patriotizmą, tautinį atsparumą, vertės pajautimą tėvynės viduje, o kartu išnaudoti kiekvieną emigracijos siūlelį, idant įjungtume jį į bendrą lietuvybės audinį.

Tokias idėjas dar XX amžiaus pirmojoje pusėje kėlė „patriotinis viesulas“ Kazys Pakštas (1893 – 1960), profesorius, mokslų daktaras, Lietuvos geografų draugijos prezidentas, daugelio mokslinių ir publicistinių darbų autorius. Jis regėjo lietuvių tautą, kaip gulinčią svarbių Europos arterijų kryžkelėj, išstatytą nutautėjimo pavojui. Deja, savo metu nebuvo išgirstas ir tinkamai įvertintas, todėl nesuformuotas tautinio identiteto principas ir šiandien vis labiau globalizacijos procesų veikiamame pasaulyje tampa didele grėsme lietuvių tautai.

Neteisinga būtų piktai šnairuoti į emigruojančiuosius dėl tautiškumo draskymo. Tačiau kas tūno žmogaus sieloje, kai jis kelia sparnus amžiams palikti gimtąją šalį? O gal ten laukia šviesesnė saulė, platesnės šypsenos ir solidesnės pinigų sumos? Gaila, kad ieškodami savojo gėrio šioje žemėje, pamirštame, kad patys esame kažkieno gėrio dalimi. Juk gyvenimo kelyje svarbiausia yra ne stotelės, o pati kelionė. Tai, ką mes nešamės su savimi ir po savęs paliekame, ir yra lobis. Tai dėl jo mes mylime, siekiame ir kuriame. Migruodami mes rūpinamės savo gerove, bet neatsigręžiame į paliktus pamatus, į nutrauktus saitus... Emigrantas susikurs naują gyvenimą svetur, o ar taps savo tautos atrama svetimoje žemėje? Aišku tik tiek, kad jo gimtinėje jo vietoje liks plyšys, paleista ranka gyvoje tautos grandinėje.

REKLAMA

Tačiau tautiečių uždavinys yra sukabinti dvasinę pilietiškumo grandinę. Profesorius K. Pakštas kėlė be galo daug idėjų lietuvio tėvynės stiprinimui, tačiau jos, skambančios kaip perspėjimas ateities kartoms, iš tiesų atrodė per daug drąsios praeitame amžiuje. O kaip šiandien reikėtų kažko, kas taip pat nuoširdžiai įkvėptų tautos gyvastingumą! Ar tik ne kiekvieno iš mūsų viduje ir yra ta kibirkštis?.. Žmogus yra savo tapatybės atstovas milijardinėje mozaikoje, o jo tapatybės ištakos slypi jo tautiečių širdyse. Kol širdys palaiko jį savo plakimu, tol žmogus reiškia savo tvirtą tautinę savimonę.

Ar matėte, kaip suspindi užsieniečio akys, kai pasakote jam iki tol nežinomos Lietuvos vardą? Tuomet lietuvio galvoje gimsta tūkstančiai realių idiliškų vaizdų, romantiškų faktų, stulbinančių detalių. Akimirkai jis tampa ambasadoriumi, suvokia savo paties svarbą tame, apie ką pasakoja. Jis jau nebėra turistas, ar uždarbiautojas, jis – kultūrinė atrama, Žalioji Atžala (K. Pakštas) tolimame pasaulio lopinėlyje. Ieškodamas geresnio gyvenimo svetur, jis staiga susimąsto apie išmainytą fantaziją, apie neištrinamą gimtinės pėdsaką ir troškimą dalintis juo su galbūt niekada šito nepatyrusiais. Norėdamas įvertinti tai, ką turi, turi pasverti ir palyginti tai kitų nuosavybių atžvilgiu. Kaip piligrimas ar grandininis laiškas, apkeliavęs pasaulį, pajausi tikrąją savo vietą gyvojoje grandinėje. Suprasi ir tai, kad esi jos dalis: nutrūkusi ji tampa pažeidžiama, o spustelėjus draugo ranką, tas spustelėjimas visada sugrįžta...

REKLAMA

Beje, reali K. Pakšto idėja apie antrąją Lietuvą, Žaliąją Atžalą, koloniją Afrikoje, kurioje gyventų lietuvių išeivija, gelbėdama kalbą ir kultūrą, susilaukė labai prieštaringų vertinimų to meto visuomenėje. Tačiau 2004 metais dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“, autentiškai vaizduojančioje utopinių idėjų dvasią, pristatančią savitą lietuvių požiūrį, ji surado vietos. Žmogus pats keičia pasaulį, net fenomenus sugebėdamas paversti logiškais sprendimais, arba tiesiog sukuria dar labiau miglotas vizijas taip, kad senosios pasuka kasdienybės kelio link...

Kartos iš kartos perėmimo principas suka vis įdomesne linkme, būtent čia labai svarbus yra kiekvieno individo vaidmuo. Kartais jaunesnioji karta iš savo pirmtakų perima ir tęsia tik tai, kas geriausia. Kartais senosios vertybės pakeičiamos naujomis, statant jas ant jau išbandyto pagrindo. O kartais praeities gyvenimas apsukamas priešingu kampu, paniekinami idealai ir naująja favorite tampa šešėlinė gyvenimo pusė. Čia žmogus stovi kaip svarbiausias tęstinumo laidininkas, krypties ženklas. Jis mokys savo vaikus kalbėti protėvių arba kokia nors modernia civilizuoto pasaulio kalba, jis heroizuos tautos istoriją arba smalsiai žvalgysis globalinių aktualijų jūroje – bus jungiamoji tautiškumo grandis arba spalvingas kosmopolitas.

Kiek dar daug pasaulis nežino apie žmogų, o žmogus apie pasaulį! Bet pasak unikalios asmenybės K. Pakšto, be fantazijos, be vaizduotės nieko žymesnio pasaulyje nesukurta. Todėl kiekvienam iš mūsų verta savyje brandinti sparnuotą pilietišką ateities viziją, gimstančią iš tvirto šiandienos tikėjimo ir suvokimo. Kelionė bus beprasmė jei atsigręžę matysime daugiau negu horizonte priešaky.

REKLAMA

Nors mes, senoji baltų tauta, turime neįkainojamą istorinį kelią, lai tampa jis centrine lietuvybės ateities dėlionės detale, o ne nostalgiška praeities didybės dvasia. Jei buvome stiprūs, tokiais vėl tapsime... O gal jau esame? Juk nebijodami skrodžiame plačius pasaulinius vandenis, imamės, kitam, rodos, neįveikiamų darbų ir svarbiausia bandome atrasti laiko sau. Laiko, kada prisiminę vakarykštę dieną ištaisome klaidas, ir kuriame naują, jau tobulesnį rytojų.

Ką prisimena New Yorko kavinukės sienos iš žilagalvio lietuvio pasakojimo? „Baltijos jūros pakrantėje yra maža šalis, kurioje kas rytą tekanti saulė pažadina milijonus žvitrių akių. Tos akys žvelgia nenuspėjamai aukštai... Pabudintos lūpos čia gražiai lietuviškai skelbia šviesias idėjas... O darbščios rankos nedvejodamos ima kopti viršūnės link...“ Šitų stebuklingų žmonių tarpe esame ir visi mes. Gal kartais mums trūksta ryžto ar stiprybės, tikėjimo ar vilties, bet esame nepažeidžiami tol, kol savo delne jaučiame karštą draugo delną.

Pasaulio akyse mes – neatskleidęs savo paslapties žiedas, viliojantis kerinčiu kvapu; dar mažytis, tačiau vis šylančio oro skatinamas vis sparčiau skleistis... Ateis diena ir jis sprogs, priversdamas visus akimirkai stabtelėti! Tai bus vienas įspūdingiausių žiedų, nes jis buvo brandintas ilgai, saugomas daugelio ir palytėtas švelnia nematoma ranka, neleidusia jam nuvysti. Ta ranka yra žmogaus, kuris tiki ir svajoja. Žmogaus, kuris girdi savo ir savo artimo širdį. Žmogaus, kuris žino ne tik kas jis, bet ir iš kur jis. Gal tai – Tavo ranka?

REKLAMA

Šis Kauno Kalniečių vidurinės mokyklos dvyliktokės Irmos Čižauskaitės rašinys buvo apdovanotas specialiuoju prizu „Už metaforiškumą“. Akademinės jaunimo organizacijos „Geopolis“ organizuotame rašinių konkurse „Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva. Klausk, ką tu gali duoti Lietuvai!“

Daugiau informacijos apie projektą – „Omni.lt“ rubrikoje „Auganti Lietuva“ ir interneto svetainėje www.geopolis.lietuvoje.info.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Advokatas prabilo apie liudijimus, ką Pinikas darė prie žuvusios Didžiūnaitytės kūno
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Nušauto policininko šeimą pasiekė piniginė parama: iš viso – kiek daugiau nei 33 tūkst.
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Dėl vietoj dušinių Palangoje išdygusio namo surengta akcija: žmonės atėjo pasiruošę išsimaudyti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Kaimynai sukrėsti dėl pro langą iškritusio ir žuvusio penkiamečio: tėvai vaikais labai rūpinosi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Su oro balionais į audrą patekę dalyviai papasakojo, ką patyrė skubiai leisdamiesi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Punios šilas ir vėl specialistų akiratyje: šile įsisiautėjo kenkėjai
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Vos tik paskelbus sprendimą apie atidaromą sieną, lietuviai patraukė į Lenkiją
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Lietuva dėl Astravo sulaukė paramos iš Lenkijos: žada taip pat nepriimti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Per Kuršių marias kelte plaukę keleiviai sulaukė netikėtos staigmenos
REKLAMA
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų