Per rusų kanalus – beveik vien tik karas. Ne per geriausią pasirinkimą siūlo ir savi, išskyrus į kultūrinę praeitį maloniai besigilinantį LTV2 kanalą.

Šeštadienis

Uma Thurman po kelerių metų komos tarsi naujai atgimė, vos tik prisilytėjo rytietiško kardo. Simpatiškos herojės, pramintos „nuotaka“, ir švytinčios grožiu, jaunyste, puikia sveikata ir keršto troškimu, kruvini keliai – tai, aišku, vėl prisimintas Quentino Tarantino trileris „Nužudyti Bilą“. Visų išrodytas, dabar jis pagaliau pateko ir į garbiosios Nacionalinės televizijos rankas (LTV, 22.40 val.). TV3 šiandien prisimena dar senesnį hitą – ugnikalnio išsiveržimą „Dantės viršukalnėje“ (TV3, 20.30 val.), kurį, atrodo, ims ir nutrauks, uždraus Pierce’o Brosnano mokslininkas, 1997 metais dar slapstęs savo humoro jausmą. Apie dar žemesnio lygio „Būrį“ (LNK, 22.35 val.; kartojama antradienį, gegužės 9 d., 22.40 val.) prisimenu tik todėl, kad tai netipiškas „juodųjų“ vesternas (juodaodis šio filmo režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Mario van Peeble’as pasistengė). O dar ir dėl to, kad tuo pačiu „Būrio“ pavadinimu kadaise pasaulį trikdė stipri Oliverio Stone’o režisuota Vietnamo karo laikų apysaka, buvo vienas „Būrys“ ir Lietuvos kino studijoje, nors su mūsų kraštu mažai ką bendra turėjo. Taigi nepainiokit.

REKLAMA

Retai paminėdamas serialus, – jų gi visų neapglėbsi, net ir labai to norėdamas, o aš, prisipažinsiu, dar ir visai to nenoriu – padarysiu mažą išimtį šiandien prasidedančiam vokiečių miniserialui „Špėras ir Hitleris“ (BTV, 21.55 val.; kartojama trečiadienį, gegužės 10 d., 13.35 val.). Mat labai jau įdomi ir prieštaringa toji reali Alberto Speero, gabaus architekto, atidavusio savo talentus fiureriui tarnauti, figūra. Aktorius Sebastianas Kochas jo nesuniveliavo, ne veltui pernai už Speero vaidmenį jis pelnė Vokietijos TV prizą.

Dabar tenka nerti į svečių šalių televizijos kanalus, nes savoje kažkaip tuštoka. Gaila, negaliu garantuoti dėl ukrainiečių rodomo filmo „Jeigu...“ (STB, 14.05 val.). Tai gali būti ir puiki britų klasika, Lindsay Andersono 1968 metais „Auksinę palmės šakelę“ išsikovojęs satyrinis, labai gyvybingas kūrinys apie anglų aukštuomenės ir auklėjimo sistemos sustabarėjimą, besibaigiantis žiauriu jaunimo maištu. Deja, ponai ukrainiečiai visaip (nujaučiu, kodėl) slapsto šio filmo prigimtį – o tokiu pavadinimu pasaulyje sukurta dar bent dešimt, – apsiriboja žodžiu „Jakby“, ir viskas, net kūrimo metų tinklapyje nerašo.

Dvi premjeros per rusų 1 Baltijos kanalą. Keisto pavadinimo „11.14“ (rodoma 22.20 val.), kuris reiškia vien autokatastrofos laiką, – tai kriminalinė komedija, pirmiausia traukianti du „Oskarus“ jau turinčios Hilary Swank (už „Vaikinai neverkia“ ir „Milijono dolerių mažytę“) dalyvavimu. O Piotro Todorovskio (vyresniojo) naujausias filmas „Po Jaučio žvaigždynu“ (1 Baltijos kanalas, 16.15 val.) stebina vėlyvu braižo keitimu, nes anksčiau Todorovskio (ir publikos) pamiltų jausmingai juokingų situacijų kaip „Karo lauko romane“ ar kitose jo nuotaikingose juostose čia beveik nerasi. Karas, 16-metį miestietį evakavo į kaimą. Gal tai savo paties paauglystės prisiminimas? O gal filmas toks keistas, nelygus, nes aiškiai išreikštas miesto poetas Todorovskis paprasčiausiai nepažįsta kaimo, jo atmosferos ir charakterių? Nežinau.

REKLAMA

Visad labai įdomu, ką dabar veikia Rytų Europos kinematografijos, anksčiau taip gerai pažintos, bet atėjus „dienai X“ tarsi nukirstos nuo mūsų. Gaila, tačiau čekų karinė drama „Tamsiai mėlynas pasaulis“, rodoma lenkų (TVP1, 21.10 val.), mums nieko protinga neatsakys, nes čia rodomas jaunas kariškis, nuo fašistų 1939-aisiais bėgantis į Angliją ir ten nelauktai patenkantis... tik į meilės trikampį.

Sekmadienis

LTV2 kanalas sekmadieniais ir pirmadieniais tampa tikra klasikinio ar tiesiog reto kino užuolanka. Romualdo Granausko pagarsėjusi ir nežinia kaip dienos šviesą anuomet išvydusi apysaka „Gyvenimas po klevu“ (LTV2, 19.20 val.; kartojama penktadienį, gegužės 12 d., 22.10 val.), nes ji kolektyvizaciją gana atvirai traktavo kaip nacionalinę nelaimę, ekranizacija verčia televizijos režisierių Kazį Musnicką nejausti nevisavertiškumo kompleksų prieš tada, 1988-aisiais, beprasmiškai besiblaškiusią Lietuvos kino studiją. Vieną stipriausių savo vaidmenų ekrane čia sukūrė sugebėjusi tarp tų gausių motinų paveikslų neužsištampuoti aktorė Eugenija Šulgaitė.

„Svetingumo įstatymai“ arba, kaip įprasčiau, „Mūsų svetingumas“ (LTV2, 18.15 val.), – tai visomis prasmėmis „senas geras kinas“. Sukurtas dar 1923 metais, jis išsaugojo šviežumą, ir verčia net suabejoti, ar Busteris Keatonas – ne geresnis (na, bent jau šiuolaikiškesnis) kino komikas už patį Chapliną. Kai po titro „Brodvėjaus ir 42-osios gatvės sankryžoje“ išvysti ne ano meto dinamišką Niujorką, o dvi lūšnas ir tarp jų varomą avių bandą, triukas skamba žiauria patyčia iš netolimos modernizuotos ateities. Kai melancholiškas, niekada nesišypsantis Keatonas bando nutraukti kraujo keršto siūlą, kurio motyvas tuo metu klestėjo visuose vesternuose, pajunti dar ir parodijos potekstę.

REKLAMA

Klasiką, šį kartą nesislapstydami, žada ir ukrainiečiai. Kadangi visų kraštų ir laikų melodrama „Kasablanka“ (STB, 22.00 val. ir kitądien 8.25 val.) su tiesiog spinduliuojančia Ingridos Bergman ir Humphrey Bogarto pora jau senokai buvo rodoma lietuvių, rekomenduoju visai nuoširdžiai, tikėdamasis, kad programų sudarinėtojai netyčia nepakeitė vienos raidės ir neparodys mums šachmatininko Kapablankos kino biografijos (o taip jau yra buvę).

Geri naujesnieji filmai – visi mano minėti ar prieš savaitę, ar dvi. „Balticum“ ką tik rodė „Piterio Pano“ autoriaus kino biografiją „Niekados šalies beieškant“, tai šiandien ją kartoja LTV (21.00 val.). Negaliu bent nepaminėti ir žaismingo, spalvingo „Įsimylėjusio Šekspyro“ (TV3, 22.55 val.), Klinto Eastwoodo ir Meryl Streep melodramiškos meilės istorijos „Medisono grafystės tiltai“ (LNK, 22.50 val.), bet, prisipažinsiu, per dažną naudojimą šios ganėtinai nesenos juostos man kartais paradoksaliai atrodo senesnės už 1923 metų Keatoną.

Turbūt iš naujųjų darbų savičiausias – keistas internacionalinis konglomeratas: norvegų režisierius Hansas Petteris Molandas Amerikoje pastatė filmą apie vietnamiečius arba tuos metisus, kurie gimė, per Vietnamo karą susiėjus amerikiečių kareiviams ir vietinėms merginoms. Tokių maišyto kraujo žmoniškųjų būtybių tėvynėje tiesiog neapkenčia, nors jie juk nekalti, kad gimė.

Filmas vadinasi „Graži šalis“ (BTV, 22.00 val.), bet kuri iš dviejų – ta neformaliai gražioji, lieka spręsti žiūrovui. Septyniolikmetis vaikinas, kuris vyksta į Ameriką ieškoti nepažinto tėvo, pereina visus pragaro ratus, net kažką panašaus į šiuolaikinę vergovę. Ir tegul tėvas (Nickas Nolte, į senatvę vis dažniau pasiekiantis tikro tragizmo) pasirodo varganas vienišius invalidas, kūrinys keistu būdu visai nepalieka beviltiškumo nuotaikos.

REKLAMA

Pirmadienis

Reliatyviai naujesnės juostos kažkaip nekelia įkvėpimo ir šiandien. Na, kaip gali džiuginti komedija „Nevykėlis“ (LNK, 17.10 val. ir kitądien 11.35 val.) apie kelius į valdžią, jeigu vienas pagrindinių jos juoko šaltinių – realus fizinis aktoriaus Chriso Farley, vaidinančio pretendento į gubernatorius nenuspėjamą brolį, nutukimas? Arba neskoninga televizinė Marko Twaino „Jankio karaliaus Artūro dvare“ versija, pavadinta „Riterė iš Kameloto“ (TV3, 14.55 val.). Sakysite, o kaipgi genialioji juodaodė Woopi Goldberg? Taigi jai geras skonis – irgi svetima sąvoka, jos provokuojamas juokas visad kyla kažkur iš pilvo ertmės sričių.

Kiek originalesnė Michaelo Aptedo drama „Nelė“ (TV1, 21.00 val.). Bet man šioji nelabai įtikėtina istorija apie izoliuotą nuo civilizacijos mergaitę, nepaisant visų herojiškų Jodie Foster pastangų, primena tik moteriškąjį Kiplingo pasakiško Mauglio variantą. Visai naujame trileryje „Įkaitas“ (LNK, 22.00 val.) Bruce’as Willis, atrodė, jau ištrūkęs iš savo stereotipinių vaidmenų, vėl grįžta „tarnauti“ agentu; Holivudo konvejeris laiko aukas kibiai, nors šįkart herojaus veiksmus tarsi šiek tiek sunkina ir moralinės dilemos. Nei geroje, nei prastoje Emille’o Zola „Žerminalio“ ekranizacijoje (BalticumTV, 21.15 val.) su Gerard’o Depardieu darbininku revoliucionieriumi galime išsižioti ir iš naujo sau atrasti socialinį kiną, kuriuo mitome tiek daug metų, o dabar jis – tiek mūsų primirštas, kad gali pasirodyti net kažkokiu „nauju žodžiu“.

Vienas korespondentų džiaugėsi pamatęs tų pačių prancūzų „Keistus sodus“. Jei originaliai sugalvotos, etinėmis kaltės problemomis apsunkintos okupacijos metų apysakos dar nematėte – jūsų paslaugoms „XXI Vilsat“ ir „XXI Mikrovisata“ kanalai, šiandien dubliuojantys juostą 11.45 val.

REKLAMA

O vis dėlto įdomiausias tarp šiandienos filmų – Anglijoje dar 1978 metais sukurtas lenkų emigranto Jerzy Skolimowskio, kurį ana tėvynės valdžia išvijo po talentingų ir maištingų, visai „nesocialistinių“ juostų „Valkoveris“ (1965) ir „Barjeras“ (1966), kūrinys. Jis vadinasi „Riksmas“ (LTV2, 21.50 val.) ir apibūdintinas kaip ekscentriška siaubo drama. Jos herojus (Alanas Bates’as) pagrobia kažkokią porą, išsipasakoja jiems apie Australijos bušą, vietines magiškas praktikas, pats demonstruoja riksmą, kuriuo įmanoma užmušti, – paukštį, avį, o gal net ir žmogų. Tais pačiais metais Kanų kino festivalis, dar taip, kaip dabar, neskendintis politinėje konjunktūroje, apdovanojo „Riksmą“ antru po „Auksinės palmės šakelės“ pagal svarbą Didžiuoju žiuri prizu.

Antradienis

Nelabai suvokiama, ar trileriu pristatomas amerikiečių „Žudikas iš Grospointo“ (LTV, 21.10 val.) kažkokiu pasakojimo apie profesionalų žudiką momentu ima juokinti prieš ar pagal autorių valią. Ir vienas, ir kitas atvejis – tiek to, priimtini, nes kruvinų užsakymu čia gausėja taip sparčiai, o paskui vieną samdomą žudiką tuoj, kaip toj pasakoj apie kolektyviškai raunamą ropę, išsiruošia kitas ar kiti, kad, išgirdęs dar apie vieną pavojų, motyvą – kad simpatiškas Johnas Cusackas dirbdamas netyčia nudobė mylimą milijonieriaus šunytį, – prapliumpi nesuvaldomu juoku. Tikėkimės, kad autoriai vis dėlto supranta sukūrę veikiau trilerio parodiją. Sava medžiaga šiai juostai artima ir įsakanti kito filmo pavadinimo intonacija – „Bėk, stauk, šauk“ (BTV, 21.30 val.) – bet čia bent jau tiesiai šviesiai sakoma: veiksmo komedija.

REKLAMA

Tie, kuriems buvo įdomūs „Keisti sodai“, turbūt džiugiai pasižiūrės ir kitą, tarptautiniu mastu labai išgarsėjusį prancūzų filmą „Choristai“ (tikrasis RenTV kanalas, 19.00 val.). Veiksmas nukelia į 1949-uosius, į karo našlaičių internatą, kuriame susiduria dvi auklėjimo sistemos: beprasmiškas muštras ir auklėjimas pačia muzika, kuriuo užsiima berniukų chorą subūręs mokytojas Matjė – ir „Keistuose soduose“ matytas tragikomiškos dovanos aktorius Gerard’as Jugnot.

Du filmai tuo ar kitu kampu liečia šiandien, ypač po „Kuproto kalno“, kylančias į esmines gėjų ir biseksualų problemas. Tai muilo opera „Scenos gražuolė“ (BalticumTV, 21.15 val.), primenanti tragišką britų XVII amžiaus teatro lūžį, kai vyrams uždraudė kurti scenoje moterų paveikslus (ak!..); juostą papuošia, matyt, tikrų reikalo žinovų konsultacijos ir realus gėjus aktorius Rupertas Everettas, vaidinantis čia karalių Čarlzą Antrąjį. Kitas filmas – muzikinis... trileris „Juodieji ir baltieji“ (TV3, 23.10 val.), iki „Vestsaido istorijos“, aišku, nepakilęs ir be tos gėjų linijos gal net galėjęs būti nuoseklesnis, įdomesnis, nes hiphopo kultūros atmosfera čia perteikta visai neblogai.

Šiandien gegužės 9-oji, natūralu, kad rusų kanaluose apstu karo. Bet štai koks keistas (argi keistas?) sutapimas: nėra nė kvapo visų tų karinių filmų, kurie prie sovietų labai nelengvai skynė sau kelią, – nei Tarkovskio „Ivano vaikystės“, rodančios karo psichiškai suluošintą berniuką, nei Klimovo valdingo paliepimo „Eik ir žiūrėk“, nei Germano ilgai draustų „Patikrinimų kelyje“, rodžiusių, kaip karinė valdžia negerbė ir netausojo saviškių, nei sukrečiančio Larisos Šepitko „Pakilimo“, nuo partizaninės kovos faktūros kylančio į biblines Gėrio ir Blogio apmąstymo aukštumas.

REKLAMA

Tendencija visiškai aiški – užtat yra siaubingai melaginga ir nemeniška pagrindinio sovietų „karo metraštininko“ Jurijaus Ozerovo, kadaise apkabinėto medaliais, kaip koks Brežnevas, freska „Stalingradas“ (Rossija, 13.45 val.). Yra gigantomaniška Sergejaus Bondarčiuko epopėja pagal Michailo Šolochovo romaną „Jie kovėsi už tėvynę“ (1 Baltijos kanalas, 22.40 val.), įėjusi į kino istoriją tik tuo, kad per filmavimą įkaitintose stepėse pražudė širdininką Vasilijų Šukšiną, kiti panašaus lygio ir krypties filmai, tarp kurių atsidūręs, net suvirpi: nejaugi sovietai sugrįžo?!

Ypač šia prasme pasižymi 1 Baltijos kanalas, šiandien nusimetantis visas melagingo demokratizmo kaukes ir pačiu programos akcentų gretinimu viską pasakantis. Prieš Šolochovo-Bondarčiuko ekranizaciją čia rodoma premjera „Proveržis“ (21.05 val.), tarsi dedanti lygybės ženklą tarp Antrojo pasaulinio (Rusijoje pervardyto Didžiuoju Tėvynės karu) ir... tokio pat rusams „švento“ dabarties karo Čečėnijoje. Šviesesni rusų kritikai, kuriems, spėju, greitai užčiaups gerkles, sarkastiškai teigia, kad greta ksenofobinio, nacionalistinio „Proveržio“ net „9-oji kuopa“ (šį jaunojo Bondarčiuko auklėjantį, gigantišką, primityvų, patriotinį klipą, aišku, galėjome matyti Lietuvos kino teatruose – na, kaip mes be jo) atrodo tokia subtili, kaip pacifistinė amerikiečio Terence’o Malicko „Plonytė raudona linija“. Komentarų nereikia.

Trečiadienis

Jau ne tik sovietines, bet ir stalinines tradicijas primena šiąnakt išniręs 1949 metų „aukščiausias socrealizmo pasiekimas“ – dviejų serijų pesudoistorinė juosta „Berlyno žlugimas“ (Naše kino, 23.00 val.). Įdomu, kad iš visų naujausiosios istorijos vadų tik vienas Josifas Stalinas leido save filmuoti ne vien dokumentininkams, bet toleravo, netgi skatino gelžbetoninius vaidybinio kino paminklus, kuriamus jam gyvam esant. Iki tokios paranojos nepriėjo nei Hitleris, nei kai kurie šiandienos save įsimylėję stabukai. Maža to, Stalinas pats rinko ir tvirtino aktorių kandidatūras: štai šiame filme pasirodančiam gruzinų kunigaikščiui Michailui Gelovaniui „dieviškojo“Josifo vaidmuo taip „prilipo“, kad buvo jo tikru prakeikimu jau iki gyvenimo pabaigos.

REKLAMA

Vis dėlto labai rekomenduočiau šią kol kas dar retai parodomą juostą tiems, kurie domisi ne tiek menu (nors „Berlyno žlugimas“ gali akivaizdžiai paaiškinti, ką iš tikrųjų reiškė „socialistinis realizmas“, greta kurio mūsų Žaliojo tilto statulos – kone modernizmas), kiek istorija, jos šiurkščiausio falsifikavimo, totalitarizmo, diktatūros atvejais. Man dar smagu „Berlyno žlugime“ ieškoti neplanuoto juodojo humoro šaltinių, nors ir baisoka, kad neprisišauktum nelabojo, kad vieną gražią dieną tas juokas staiga neįstrigtų gerklėj...

Karui paminėti ukrainiečiai pasirinko kaip tik persekiotą, karpytą, nenorėtą išleisti seną komediją su disidentiškų nuotaikų aktoriumi Olegu Daliu, su Bulato Okudžavos dainomis – „Ženia, Ženečka ir „katiuša“ (STB, 12.05 val.).

Kokius neutralius ar tiesiog reikšmingus kino kūrinius pateikia Maskvos siausmui suniveliuoti mūsų kanalai?

Yra „Roninas“ (BTV, 20.20 val.), 1998-aisiais plačiai skambėjęs Johno Frankenheimerio senos stiprios meistrystės trileris su Roberto De Niro ir Jeano Reno puikia partneryste. Slaptosios tarnybos ekrane demonstruoja savo tikrąjį, įvairialypį kaip šėtono veidą.

Yra ne taip seniai demonstruota puiki australų „Japoniška istorija“ (TV1, 21.00 val.). Ekrane ne vien gerai perteikiamas nacionalinių japono ir australietės mentalitetų absoliutus nesuderinamumas, tarsi verčiantis pamiršti neapgalvotą terminą „globalizacija“. Du realūs skirtingų kultūrų žmonės, savo laimei ir nelaimei susieinantys bekraštėje dykumoje, – dar ir savaip metafizinis įvaizdis, nepaliekantis ilgai po filmo.

REKLAMA

Keistos pavardės, apeliuojančios į visai kitą, ne prancūzų etnosą, režisierė Liucile Hadzihalilovic, susirado gana vėlyvam debiutui kadaise skandalingo vokiečių rašytojo Franko Wedekindo 1888 metų novelę ir pagal ją pastatė kino visuomenės dėmesį plačiai pritraukusią siurrealistinę juostą „Nekaltybė“ (LTV, Elito kinas, 23.25 val.). Mergyčių internatas-gimnazija miško viduryje, mirties ir iniciacijos obsesijos ir mįslės perteiktos ekrane su Wedekindui ir „privalomu“ beprotybės trupinėliu.

Keistą „Nekaltybę“ apdovanojo periferiniai, irgi keistoki Amsterdamo, Stambulo, Stokholmo, San Sebastjano kino festivaliai (pastarasis – už labiausiai žadantį režisūrinį debiutą). Bet požiūris į šią juostą visai nėra solidarus. Neišduodamas savojo, dėl „Nekaltybės“ ginčytinų vaizdų galiu tik melodramiškai atsidusti: kaip gaila, kad nesu pedofilas.

Ketvirtadienis

Tokia diena, kai nori nenori tenka pristatinėti filmus per juose dalyvaujančius aktorius.

Dar gana ankstyvas Russellas Crowe, nespėjęs sukurti savo intelektualiųjų personažų, yra 1995 metų veiksmo juostos „Kelio atgal nėra“ (TV1, 21.00 val.) dinamiškas centras, nors filme, regis, būtų į jį ir kitų pretendentų – tarkim, japonė, jakudzos narė, žudikė ir savižudė. Bet ne, be Crowe FTB agento, paliekančio ekrane dalelę savosios melancholijos, o ne tik lakstančio ir šaudančio, filmas turbūt apskritai galėtų pretenduoti vien į C klasę.

Dvejais metais anksčiau įdomus retro nuotaikų amerikiečių režisierius Peteris Bogdanovichius sukūrė juostą „Ir visa tai – meilė“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.), gal ir nepakylančią iki jo „Popierinio mėnulio“ ar „Nikelodeono“ lygio, bet irgi juokingą ir švelnią. Nelabai sudėtingas siužetas, kuriame niujorkietė atvyksta dainuoti katri stiliumi į legendinį Nešvilį, kur vienu metu klesti muzikantų solidarumas ir konkurencija.

REKLAMA

Šiandien juosta bene įdomiausia dėl to, kad joje vieną pagrindinių vaidmenų, mįslingą herojės mylimąjį Džeimsą, tiesiog pamišusį dėl savo muzikos, vaidina trumpai švytėjęs Riveris Phoenixas (1970-1993). Ryškiausiai jį, vaidinti pradėjusį dar vaiku, prisimename iš skaudžios Guso Van Santo juostos „Mano nuosava Aidaho valstija“ (1991), kur jis buvo Keanu Reeveso partneris. Tačiau „Ir visa tai – meilė“, kurtas pačiais mirties dėl perdozavimo metais, irgi gali padėti spėti tragišką kino meteoro mįslę. Juk šiandienos kine vaidina jau tik menkesnių galimybių Riverio brolis Joaquinas Phoenixas...

Kad nesakytumėte Stepoką aptingus, priminsiu, jog „Ginkluotas ir labai pavojingas“ (Naše kino, 20.00 val. ir kitądien 13.00 val.) – tai mūsiškis Donatas Banionis, lyg ir nepasižymėdavęs jokiu kraugeriškumu. Ne, aišku, režisieriaus Vladimiro Vainštoko nuotykių juosta, kurta pagal Bret Harto prozą, tiesiog truputį ironiškai pavadinta: Banionio taikus Laukinių Vakarų kilmės personažas rado naftos, o dabar privalo ją visaip ginti – kiek prisimenu, net ir nuo kito amerikietiško tautiečio Algimanto Masiulio.

Autentiškų užjūrio filmų 1977 metų Sovietijoje buvo tiek nedaug, kad ir šią Maskvos M. Gorkio studijos Ameriką pasižiūrėjo... net 39 milijonai egzotikos ištroškusių vargšų „sovokų“.

Penktadienis

Ir vėl du kažkaip susisiejantys filmai. Beno Afflecko vardu kaip vėliava mojuojantis 2003 metų „Drąsiaširdis“ (TV3, 20.00 val.) man šiek tiek asocijuojasi su kriminaline dienos komedija „Kaubojai ir idiotai“ (TV3, 22.10 val.), įkvepiančia tiesiog nepadorų klausimą: ar šio žemo rango filmo atveju tarp kaubojų ir idiotų negalima vietoj „ir“ padėti tiesiog lygybės ženklo? O pirmoji juosta, besisemianti idėjų iš klasikinių komiksų, rimtai ją traktuojant „veiksmo filmu“, pasirodys labai neįtikėtina. Na, koks jau ten rimtumas, kai Affleckas kuria aklą advokatą, naktimis laipiojantį stogais ir patį vykdantį teisingumo akcijas?

REKLAMA

Rusų komedija „Privatus detektyvas, arba Operacija kooperacija“ (BTV, 20.20 val.), man regis, liudija tik tai, kad komediografas Leonidas Gaidajus, mintinai žinojęs visus „brandaus socializmo“ iškrypimus ir sugebėjęs kažkaip laviruoti tarp atviresnių ar slaptesnių jų pajuokimo priemonių, apie naujovišką verslą 1999-aisiais dar nebuvo spėjęs (negalėjo suspėti) susidaryti nuomonės. Vis dėlto senas profesionalas jaučiamas net čia, priešingai nei naujoje kriminalinėje rusų dramoje „Jėgeris“ (1 Baltijos kanalas, 23.35 val.), kurtoje kažkokio negirdėto Cacujevo: turtingas ir kvailas vokietis nori nušauti šerną, jam padeda jėgeris Vasia, bet pavojingoje medžioklėje visiškai atsitiktinai pasipainioja ir Vasios meilė Alia, ir kažkoks pabėgęs kriminalistas, kuris – irgi visiškai atsitiktinai – yra Vasios pažįstamas ir net bendražygis.

Pasišaudyti galima ir kažkaip profesionaliau, na, tarkim, kaip nemaloniai kviečiančio dalyvauti pavadinimo amerikiečių juostoje „Metas žudyti“ (BTV, 22.10 val.). Deja, išskyrus išbandytą amerikiečių teisminės dramos kanoną ir konstatavimą, kad pietinėse JAV valstijose iki šiol klesti rasinė nelygybė, čia surasi nedaug. Kur tie laikai, kai „Šūvis“ (TV Polonia, 14.30 val.) galėjo reikšti kone poetišką, prasmingą gestą, kaip lenkų ekranizuotoje Aleksandro Puškino prozoje, kur ana, deja, visai nebeaktuali, senamadiška, greit visai pasimiršianti meno moralė? Ar ne per daug nori, Stepokai?

[email protected]

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

Farai. Klaipėdoje BMW lėkė tarsi viesulas: taranavo automobilį ir išrovė medį
DABAR RODOMA
Farai. Klaipėdoje BMW lėkė tarsi viesulas: taranavo automobilį ir išrovė medį
DABAR RODOMA
„Pasikalbėkim #IŠNAMŲ“ su Zuokiene apie savanorystę COVID-19 židinyje ir nemalonų vyro akibrokštą
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Nausėda gimtadienį sutiko Nidoje, keturių žvaigždučių viešbutyje
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Lietuvoje savaitgalį – susirgimų koronavirusu šuolis
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Egzaminai prasidės birželio 22 d.: aiškėja tvarka, kaip jie vyks
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Koronaviruso židiniai plečiasi globos namuose: sergančiųjų daugėja Antaviliuose, Širvintose
DABAR RODOMA
Vilniaus centre užpultas Anušauskas su žmona: ieško kaltininko
DABAR RODOMA
Gero vakaro šou. Sesutės Emilija ir Martyna pasakė, kuo užsiima jų tėtis
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Mįslingas trenerio nužudymas: kūną paslėpė taip, kad nesuuodė net tarnybiniai šunys
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Kaimynė gyvenimą pavertė tikru pragaru: nufilmavo, kas vyksta rytą vakarą
REKLAMA
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų