REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiuo metu Britanijos parlamento Aukštieji rūmai svarsto itin opų įstatymo projektą, prieš kurį jau pasisakė Anglikonų ir Romos Katalikų Bažnyčių vadovai, bet kurį remia daugelis liberalų ir leiboristų (žinoma, ne visi). Štai pasaulietės balsas, kurį išspausdino konservatyvus laikraštis „Sunday Telegraph“. Tai, mano nuomone, jautraus ir niuansuoto argumentavimo pavyzdys. Argi ne?

REKLAMA
REKLAMA

Mykolas Drunga

Jenny McCartney: Mirtis mus visus gali padaryti veidmainiais

Rytoj (straipsnis publikuotas spalio 9 d.) Lordų rūmai diskutuos dėl Pagalbos numirti nepagydomai sergantiems įstatymo projekto, kuris – jei pavyks – pirmą kartą Anglijoje įteisins eutanaziją.

REKLAMA

Įstatymas siūlo „sudaryti galimybę nepakeliamai dėl nepagydomos ligos kenčiančiam veiksniam suaugusiam asmeniui gauti medicininę pagalbą numirti savo paties valia ir prašymu“. Teisiniais terminais šnekant, jei jūs manote, kad nepaliaujamai kenčiate – ir medicinos profesionalai mano, kad per keletą mėnesių mirsite nuo nepagydomos ligos – jūs galite teisėtai paprašyti paklusnaus gydytojo arba parūpinti jums priemonių numirti, arba pats nusižudyti.

REKLAMA
REKLAMA

Gydytojai jau kuria amžiną gražių samprotavimų apie gyvenimą ir mirtį ratą, vis dėlto turėdami omenyje, kad kiekvienas gydymas – kaip Marley šmėkla – paskui save velka pasekmių grandinę. Būtų ir neįmanoma, ir neetiška propaguoti sveikatos apsaugos sistemą, diskriminuojančią pacientus amžiaus ir geros fizinės būklės pagrindu. Pavyzdžiui, gydytojas galėtų nuspręsti duoti nepagydomai sergančiam besikankinančiam pacientui didesnę nuskausminamųjų dozę, nei skirti ją pacientui, kuris lygiai taip pat kankinasi, tačiau turi galimybę pasveikti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lygiai taip pat agresyvus medicininis įsikišimas jaunesniam, geresnės fizinės būklės pacientui galėtų suteikti vilties, o silpnam ir senam ligoniui suteiktų tik ilgesnes ir bevaises kančias. Būtent todėl gydytojai dažnai iš anksto klausia rimtai sergančių pacientų – ar jų artimųjų – ką daryti netikėtai sustojus širdžiai. Sena moteris su sparčiai prastėjančia sveikata nepageidautų būti atgaivinta, jei jos širdis sustotų, tačiau ji sąmoningai nenusigręžia nuo gyvenimo – ji tiesiog nenori medicininės intervencijos, kuri, kaip jai atrodo, sukels jai papildomų kančių be perspektyvos pasveikti.

REKLAMA

Jau egzistuoja pasyvaus mirties būdo pasirinkimo forma, todėl nepagydomai sergantiems, kurie, Keatso žodžiais tariant, „pusiau įsimylėję ramią mirtį“, nedaroma kliūčių ją ramiai apsikabinti, kai savo kortą meta likimas. Taip padaryti būtų neteisinga ir žiauru. Tai kodėl, sako Pagalbos numirti įstatymo šalininkai, mirtis negali būti aktyvus jos trokštančių pasirinkimas?

Fiziškai sveiki turi savižudybės pasirinkimo galimybę kaip nuolatinę mūsų gyvenimo palydovę, kad ir ką galvotume apie jos įvykdymo moralumą. O nepagydomai sergantys – kurie dažnai turi suprantamą norą numirti savo pačių valia – dažnai to negali padaryti be kitų pagalbos – pagalbos, dėl kurios šiuo metu ir priiminėjamas įstatymas.

REKLAMA

Atrodo siaubingai neteisinga, ar ne? Taip, iš tiesų. Taigi ar nebūtų geriau, jei įstatymas įteisintų „pagalbą numirti“ tiems nepagydomai sergantiems žmonėms, kuriems formaliai tokios pagalbos reikia? Ne, nesu tikra, kad būtų geriau.

Klausimas, kaip geriau numirti, mus visus paverčia veidmainiais. Visada buvau įsitikinusi, kad, pavyzdžiui, susidūrusi su tam tikra nepagydoma protine ar fizine negalia – iki tokio lygio, kai jau nustočiau būti asmenybe, kurią galėčiau apibūdinti kaip „aš“ – norėčiau turėti teisę „išsiregistruoti“ iš gyvenimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokie sprendimai, ypač vertinami iš tam tikro nuotolio, nugrimzta į eufemizmus ir „išsiregistravimas“ yra frazė, patogiai įsitaisiusi mano sąmonėje, tarytum gyvenimas būtų viešbutis, iš kurio būtų galima ramiai leistis į kelionę aplankyti įdomesnių vietų. Tačiau aš neturiu jokio supratimo, ar kada nors tokį sprendimą priimsiu: iš tikrųjų aš galėčiau būti visiškai nusistačiusi pasilikti savo viešbučio kambaryje. Netgi užklupus anksčiau nesuvokiamam skausmui ir sumaiščiai mūsų instinktas – kabintis į gyvenimą ir į visus jo suskilusius, tačiau apčiuopiamus malonumus.

REKLAMA

Tikiu, kad yra nepagydomai sergančių žmonių, kurie tiksliai žino, kada ir kaip norėtų numirti, ir šio tikslo siekia visiškai ramiai ir aiškiai. Jei koks nors mano stipriai mylimas žmogus būtų tokios būklės ir nuolat su įsitikinimu bei aiškiai norėtų – ir negalėtų be mano pagalbos – numirti, aš galbūt nenorom įtikėčiau, kad moraliai teisinga būtų jam padėti. Bet moralus veiksmas ypatingomis aplinkybėmis nebūtinai išlieka moralus, kai mėginama jam suteikti įstatymo pavidalą.

Šis įstatymo projektas nepagydomą ligą apibūdina kaip tokią, kuri, konsultuojančiojo gydytojo nuomone, „veikiausiai baigsis paciento mirtimi per artimiausius kelis mėnesius“. Tai mažų mažiausia palyginti siauras apibrėžimas. Tačiau priemonės, kurios nuoširdžiai sukuriamos labai mažo žmonių skaičiaus, atsidūrusio kraštutinėje situacijoje, labui, pamažu gali – per paskesnius įstatymus ir buką įprotį iki principo „mirtis pagal pareikalavimą“ – virsti priemonėmis, kurios skaudžiai pakenks visiems.

Senėjimas, mirtis ir liga tapo neminėtinais dalykais, kurie apsigyvena mūsų bendrosios sąmonės paribyje. Pagyvenę žmonės dažnai nepageidaujami, izoliuojami, suvokiami kaip nepageidaujama našta ir išlaidos. Bet pats gyvenimas yra nepagydoma liga ir tik truputį praplėtus šį teisinį apibrėžimą, visą laiką greta esanti „pagalbos numirti“ galimybė gali tapti klastingu spaudimu tiems, kurių visuomenei jau nebereikia, tyliai liautis jai įkyrėjus. Tai mano didžiausias nuogąstavimas dėl šio įstatymo projekto – kad tai gailestingumo branduolys, iš kurio gali išdygti didelis blogis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų