Jau gerą mėnesį kai kas išgyvena tuštumą. Psichologai tai vadina „ištuštėjusiu lizdu“. Kai iš namų išvažiuoja vaikai, tėvų kasdienybė pasikeičia. Kaip gi transformuoti savo gyvenimą, kai studentas negyvena kartu su tėvais? Kaip kontrolę paversti sveika globa ir meile?
Tėvai ir jų suaugę vaikai – partneriai
Ne daugelį mūsų mokė, jog suaugę vaikai – tai mūsų partneriai, o ne pavaldūs mums individai. Hipergloba, kontrolė labai dažnai sutinkami šeimose. Ir dauguma mūsų galvoja, kad tai yra adekvatus vaikų auklėjimo paveikslas. Išminčiai sako, jog vaikus globoti, prižiūrėti, sveikai kontroliuoti reikia iki 21 metų amžiaus. Visus tris septynmečius tėvai sėja sėklas, o po 21 gimtadienio – stebi savo derlių. Jei gerbiame savo suaugusį vaiką, tenka daugiau melstis, kad jo pasirinkimai būtų jam teisingi nei kontroliuoti ar kaip kitaip nurodinėti, kaip jam gyventi.
Ryšio puoselėjimas per atstumą
Labai svarbu su savo mylimu studentu išmokti puoselėti ryšį per atstumą. Senoliai moko – tėvai neturi įkyrėti savo vaikams. Todėl skambinti nevalia per dažnai, nevalia priekaištauti neva vaikas pamiršo jį taip stipriai mylinčią mamą ar nepasiteirauja tėvo, kaip jam sekasi. Tėvų užduotis – suteikti vaikams tvirtas šaknis ir užauginti jiems sparnus. Ir mėgautis, kaip vaikas skraido. Susikurkite ir vaikui, ir jums tinkamus ritualus, kada pasikalbate telefonu. Tarkitės iš anksto, kada vaikui derėtų parvažiuoti į namus į kokią nors talką ar pasibuvimą, kad jis laisvai galėtų planuotis savo savaitgalius naujose gyvenimo erdvėse. Didžiausią vaidmenį šeimos telkime atlieka moteris, žmona, mama. Taigi mamos, neįkyrėkime savo studentams. Išmokime mylėti ir laiminti juos per atstumą. Įsisąmoninkime: mes neprivalome žinoti kiekvieno savo vaikų žingsnio. Organizuokime šeimyninius savaitgalius, išvykas ir nustebsime, koks malonus yra gyvenimas su suaugusiais vaikais.
Pasitikėjimas yra labai svarbus
Neseniai Kaune viena aukštoji mokykla, tiksliau jos studentų atstovybė, suorganizavo renginį, kurio kvietimas Facebook internetinėje erdvėje galėjo sukelti nerimo ne vienam iš tėvų. Jaunimas buvo kviečiamas išspirti namų duris, neatsakyti į mamų skambučius ir teisingai save sunaikinti. Galime tik apgailestauti, kad tik taip linksmintis išmokėme savo vaikus. Jų savęs išraiška – tai mūsų neišmintingų pasirinkimų atspindžiai. Visgi, jei turime nerimų, pasidalinkime jais su vaikais. Nebijokime savo atvirumo, mokykimės juo pasidalinti su vaikais, neužkraudami nepasitikėjimo jais naštos. Ir vaikai nebijos būti su mumis atvirais. Supraskime: vaikas gali elgtis tinkamai bet kurioje aplinkoje. Juk išminčiai moko: kaip elgiasi kiti – tai jų karma; kaip elgiuosi aš – tai mano karma. Labai svarbu vaikus pastiprinti: aš tavimi pasitikiu, man baimė prabėgo pro akis, todėl dalinuosi savo mintimis su tavimi, būk budrus, pasielk su savimi tinkamai. Dažniau vaikai girdi moralus ir draugų koneveikimus: neik ten su tais, nes jie tave iš kelio išves. Išvesti iš kelio galima tik asilą, o mūsų vaikai – ne tokie.
Nauja tėvų gyvenimo kokybė
Šeimų konsultantai teigia: jei tėvams pavyksta tinkamai išgyventi vaikų pasitraukimą iš namų į savo pilnus patyrimų studijų metus, tėvams atsiveria galimybė pagyventi kiek kitokioje kokybėje. Tėvai pasirenka ne liūdesį, o laiką sau. Tėvai galvoja ne ką veikia jų vaikai, o ką jiems veikti. Tai dar vienas etapas žmogaus gyvenime, kai tenka keisti įpročius. Neseniai skambinau draugei, teko ilgokai laukti, kol ji atsilieps. Klausiau, kas gi nutiko, kur ji taip ilgai užtruko? Draugė juokavo: nėra dukters namuose, tenka viską pasidaryti pačiai. Vaikų išėjimas iš namų – tai ir gera proga įvertinti, kokie jie yra svarbūs. Telefono atnešimas mamai – atrodo smulkmena, bet iš tokių smulkmenų susideda visa mūsų kasdienybė. Tėvai, atradę dėkingumo savo vaikams, gali ramiau mėgautis jų savarankišku gyvenimu. To visiems ir linkiu!
