REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mantas ir Indrė Stonkai: svarbiausia šeimoje – kalbėtis

Aktoriaus Manto Stonkaus gyvenime viskas vyksta tarsi pagreitintame filme. Prieš ketverius metus pasirodęs LNK televizijoje kaip Rolando Vilkončiaus antrininkas, šiandien jis – vienas televizijos veidų, vaidina teatre, dalyvauja šokių projekte, veda renginius. Nemaža smagių pokyčių ir Manto bei Indrės Stonkų asmeniniame gyvenime. O pats reikšmingiausias įvykis – prieš du mėnesius gimusi dukra Cecilija.

Aktoriaus Manto Stonkaus gyvenime viskas vyksta tarsi pagreitintame filme. Prieš ketverius metus pasirodęs LNK televizijoje kaip Rolando Vilkončiaus antrininkas, šiandien jis – vienas televizijos veidų, vaidina teatre, dalyvauja šokių projekte, veda renginius. Nemaža smagių pokyčių ir Manto bei Indrės Stonkų asmeniniame gyvenime. O pats reikšmingiausias įvykis – prieš du mėnesius gimusi dukra Cecilija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Judviejų dukra turės gana retą vardą. Kuris išrinko?

Indrė: Mano mamos giminėje šis vardas perduodamas iš kartos į kartą. Mano mamytė – Cecilija, senelė – Cecilija ir prosenelė buvo Cecilija. Jauniausiai dukrai šeimoje tradiciškai būdavo duodamas Cecilijos vardas. Ir aš turėjau būti Cecilija, bet mama, atvažiavusi gyventi iš Žemaitijos į Vilnių, neišdrįso duoti man šitokio kaimietiško vardo. Štai taip tapau Indre (šypsosi). Užtai, kai jau sužinojome, kad mums gims mergaitė, labai ilgai nesvarstėme, turėjome du vardus, bet pirmenybė atiteko Cecilijai.

REKLAMA

Spalio 1-ąją buvo jūsų vestuvių metinės. Metai kartu – pakankamai laiko suprasti, kas yra šeiminis gyvenimas. Ką jūsų gyvenime pakeitė vyro ir žmonos statusas?

Mantas: Ką gali pakeisti vestuvės? Jau nuo pat pažinties pradžios žinojome, kad būsime kartu, anksti pradėjome gyventi, taigi ir buitis, ir bendro gyvenimo taisyklės jau buvo susidėliojusios iki vestuvių. Vienintelis reikšmingiausias pasikeitimas – Cecilijos gimimas.

REKLAMA
REKLAMA

O ar tėčiui yra kada pasidžiaugti dukrele, kai pastaruoju metu jis gyvena tokį aktyvų profesinį gyvenimą – kasdien „Dviračio šou,“ šokių ir teatro repeticijos?

Mantas: Kuo daugiau darbų, tuo labiau planuoji laiką. Man atrodo, kad visur suspėju. Aišku, norėtųsi daugiau laiko ir dėmesio skirti šeimai. Na, bet dabar tokia situacija, kad Indrė dirba vienus darbus – be galo didelius ir sunkius, augina žmogų ir asmenybę, o aš darau tai, kas šeimai neša materialinę naudą. Manau, kad ateityje, kai Cecilijai mama nebebus nepakeičiamas žmogus, mes tomis pareigomis šeimoje tarpusavyje pasiskirstysime ir kitaip.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Indre, ar taip jau lengvai ir išleidote vyrą šokti? Ne kiekviena žmona, auginanti poros mėnesių kūdikį, suprastų šokių repeticijose prakaitą liejantį vyrą.

Indrė: Išleidau visai ramiai. Man net labai smagu, kad jis šoka, o aš matau savo vyro darbo rezultatą televizoriaus ekrane. Tikrai dėl to nesijaučiu nė kiek nuskriausta. Mantas kada tik gali, būna su šeima ir kiekvieną laisvą minutę stengiasi praleisti su mumis. Manau, kad savo vyrą namuose matau dar daugiau nei kai kurios moterys, kurių vyrai kiekvieną rytą tą pačią valandą išeina ir prie darbo stalo praleidžia normuotą darbo dieną. Kita vertus, galvojau, kad šokių projektas iš Manto atims gerokai daugiau laiko. Na, bet mano vyras ypatingas, todėl jam labai daug repetuoti nereikia (juokiasi).

REKLAMA

O ar žinote, kad esate nestereotipinė pora? Kiti jūsų amžiaus žmonės siekia karjeros, verčiasi per galvą dėl materialių dalykų, o tik paskui tuokiasi. O jūs – susipažinote, susižadėjote ir susituokėte.

Mantas: Tiesiog esame protingi. Man labai keistai skamba, kai žmonės sako, kad pirma reikia nusipirkti butą, o tada kurti šeimą. Mūsų nuomone, pagrindas ir yra šeima, o sukūrus šeimą kuriami ir materialūs dalykai.

Indrė: Tam ir yra šeima, kad sukurtume tą pagrindą. Be to, turime gerų pavyzdžių – savo tėvus, kurie taip pat sukūrė šeimas jauni ir dėl to nė keik nesigaili, atvirkščiai, džiaugiasi. Apskritai, manau, kad nieko čia nepaskaičiuosi, bent jau mūsų atveju, atėjo laikas ir taip, matyt, turėjo būti.

REKLAMA

Ir Manto pasipiršimas po dviejų mėnesių pažinties Indrei nebuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus?

Mantas: Visa mūsų pažintis buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pamačiau, kad yra tokia mergina šalia manęs ir supratau, kad tai tas žmogus, su kuriuo noriu būti kartu visą gyvenimą.

Indrė: Iš tiesų tą akimirką, kai tai vyko, aš nieko negalvojau – per anksti, per vėlai, per jauni ar ne per jauni. Tiesiog, kai viskas vyksta iš meilės, nėra jokių abejonių. Kita vertus, jei dėl kažko būčiau abejojusi, nebūčiau tekėjusi. Aš jau patį pirmąjį vakarą, kai susėdome pasikalbėti su Mantu, žinojau, kad jis bus mano vyras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mantas: Man tai naujiena.

Mantas baigės aktorines studijas, Indrė – politologiją, bet atrodo, kad šeimoje viskas persipynė – Indrė vaidina, o Mantas virto politologu.

Indrė: Taip, tikrai esu baigusi politologijos ir sociologijos studijas, bet diplomas kol kas padėtas į stalčių. Tai, ką darau ir dariau televizijoje, man kur kas labiau artima. Kiek save prisimenu, nuo mažens šokau, dainavau, vaidinau, arba, kaip sakė mano tėvai – maiviausi. Tik visai negalvojau, kad tokiems dalykams reikia dar ir atskiro mokslo. Tėvai norėjo, kad turėčiau „rimtą“ profesiją, todėl jų paskatinta įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą (dabartinį Lietuvos edukologijos universitetą – aut. past.) ir jį pabaigiau. Na, o paskui, kai jau susipažinau su Mantu ir susižinojau, kur jis mokosi, ir dar įsitikinau, kiek daug reikia mokytis, kad būtum aktorius, supratau, kad tai ne mažiau rimti mokslai, bet aš dar ir dabar galvoju, kad jei turi talentą, nėra tiek jau svarbu, ar šalia dar turi ir diplomą. Ne visada diplomas žmogų nuveda teisingiausiu keliu.

REKLAMA

Suprantu – aktorystės studijuoti Indrė nesiruošia.

Mantas: Jokiu būdu.

Indrė: Viena vertus, man neleidžia Mantas, kita vertus, nesiruošiu tapti teatro aktore. O studijuoti tikintis, kad dėl tų studijų kada nors man atsiras vaidmenų televizijoje – juokinga.

Mantas: Parodykite man šiandien režisierių, kuriam reikalingas Muzikos ir teatro akademijos diplomas? Aišku, nesigailiu, kad baigiau studijas. Mokiausi Vlado Bagdono kurse, studijos man iš tiesų daug davė. Bet ar Indrei tai dabar reikia išgyvent? Nemanau. Studijuoti reikia, kai tau 18–19 metų. O visų kitų žinių aktorius įgauna su praktika.

REKLAMA

Mantai, kaip vertinate žmonos vaidmenį seriale „Pavogta laimė“?

Mantas: Įvertinant praktiką, kokią Indrė turėjo iki tol, o šioje srityje ji neturėjo išvis jokios, manau, kad rezultatas – puikus. Ji susitvarkė su užduotimi ir padarė viską, ko reikalavo serialo režisierius.

Seriale vaidinote intrigantę žurnalistę. Kiek jums buvo artimas pats personažas ir kokia apskritai esate gyvenime?

Indrė: Ta žurnalistė – visiška mano priešingybė. O kokia aš esu gyvenime, man pačiai sunku pasakyti. Gal Mantas geriau pasakys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mantas: Begalvė, labai nenormali, labai pasiutusi, labai šeimyniška ir taip pat kompanijos žmogus, labai nutrūktgalviška ir labai moteriška. Visiška ekstravertė, o kartais intravertė. Labai kontrastingas žmogus ir labai įdomi asmenybė.

Susituokėte greitai, bet iki vestuvių turėjote galimybę vienas kitą pažinti visokiose situacijose, kad ir dirbdami toje pačioje laidoje. Kaip sutariate darbe?

Mantas: Puikiai. Bet kartu dirbome net ne vienoje laidoje, o dviejose. Pirma laida buvo seniai, tai buvo socialinis projektas ir kartu mūsų televizinis pradžiamokslis. Na, o kita laida – pasimatymų šou. Ir vienoje, ir kitoje mums sekėsi puikiai. Šauniai sutariame ir darbe, ir namie, ir prie žurnalistų.

REKLAMA

Mantai, prisimenu, kad tada, kai laidoje „Dviračio šou“ parodijavote Rolandą Vilkončių, buvote išties su juo labai supanašėjęs.

Mantas: Manau, esu visiškai į jį nepanašus, nieko bendro mes neturime ir nesame panašūs niekuo – nei manieromis, nei mąstymu, nei kalba. Na, dabar nebent tiek, kad abu esame vedę ir abu auginame vaikus. Keista, kai sako, kad esame išoriškai panašūs, nes ir čia aš neįžiūriu jokio panašumo.

Na, tada turbūt jums tiesiog puikiai sekėsi pamėgdžioti R. Vilkončių?

Mantas: Turbūt. Dabar jau seniai to nebedarau ir bandau nusikratyti Rolando Vilkončiaus šešėlio. Manau, kad tai man jau pavyko, esu atskira asmenybė tiek televizijoje, tiek pramogų versle.

REKLAMA

Laidoje „ Dviračio šou“ šį sezoną jums teko kur kas reikšmingesnis politologo Pinokio vaidmuo. Kaip pačiam naujasis amplua ir naujas darbas?

Mantas: „Dviračio šou“ komanda mane atrado ir pakvietė į televiziją. Su jais dirbu jau ketvirtus metus ir turbūt įgijau komandos pasitikėjimą, dėl to man ir atidavė šį svarbų vaidmenį. O aš, aišku, esu laimingas ir manau, kad jie taip pat mane pasirinkę laimingi.

Na, pastaruoju metu politikos ir politikavimo jūsų gyvenime netrūksta. Juk vaidinate ir naujausioje „Domino“ teatro komedijoje „Langas į parlamentą“. Koks jūsų vaidmuo šioje detektyvinėje komedijoje?

REKLAMA
REKLAMA

Mantas: Šiame spektaklyje kuriu net du vaidmenis: vieną – ministro padėjėjo, kuris to paties ministro įpainiojamas į nelabai švarius žaidimus, dėl to padėjėjui tenka laviruoti tarp lojalumo ministrui ir aplinkybių, kurios yra nepalankios jam pačiam. Na, o kitu vaidmeniu keisimės su aktoriumi Jokūbu Bareikiu. Vaidinsiu agresyvų, stačiokišką vaikiną – šių dienų gatvės jaunuolio stereotipą.

Ir tai pirmieji jūsų vaidmenys šiame teatre?

Mantas: Šiame teatre, taip. Iki tol esu vaidinęs tik su trupe „Liūdi“, o paskui kurį laiką mano teatrinėje veikloje buvo kūrybinė pauzė, iš kurios „Domino“ teatras ir „Langas į parlamentą“ mane ištraukė. Smagu, iš tiesų. Smagu ir tai, kad kartu vaidins kolega iš „Dviračio šou“ politologas Šarūnas Banevičius. O visų įdomiausia dirbti su tokiais patyrusiais aktoriais kaip Evaldas Jaras, Andrius Bialobžeskis ir Jokūbas Bareikis.

O kiek jums artima politika?

Mantas: Indrė politologe nedirba, todėl aš politologu tapau tiek laidoje, tiek teatre (juokiasi). Gal ir nesu visai politologas, bet artimas politikai. Kai jau dirbi tokį darbą, kaip štai dabar „Dviračio šou“, nori nenori politika tampa artima. Pradedi domėtis, skaityti naujienas, šiek tiek pasigilinti ir į pačių politikų gyvenimus, kad žinotum, apie ką eina kalba, kodėl taip juokaujama. Būtų kvaila, jei juokaučiau nežinodamas dėl ko ir iš ko juokiamasi. Kita vertus, visada buvau tas žmogus, kuris domis, kas vyksta Lietuvoje. Užtai ir pjesė „Langas į parlamentą“ man artima, nes joje kalbama apie labai aktualius dalykus, galima atrasti daug sąsajų su tuo, kas dabar vyksta Lietuvoje, nors pjesėje ir nėra nei konkrečios veiksmo vietos, nei konkrečios šalies.

REKLAMA

O kokia jūsų, aktoriaus, nuomonė apie komercinį teatrą?

Mantas: Komercija nėra žanras, komercija – sėkmės rodiklis. Kas draudžia statyti spektaklius, kurie neša finansinę sėkmę? O „Domino“ teatras eina tuo keliu, kuris daro žiūrovą laimingą, priešingai nei tie, kurie ir patys yra nelaimingai, ir žiūrovą nori padaryti nelaimingą. Na, o jau pats žmogus gali pasirinkti, ko jam reikia. Kita vertus, jei jau baido komercija, tegu nevaikšto gatvėmis, nevažinėja automobiliu, nes tai irgi komercija. Visur komercija. Tik neišmanantys ir neišprusę žmonės gali tvirtinti, kad taip nėra.

Kas jums pačiam, kaip aktoriui, įdomiausia iš viso to, ką dabar veikiate?

Mantas: Tai, kuo dabar užsiimu, esu atsirinkęs. Todėl visas dabartinis darbas man – vienas malonumas. Ir teatras, ir „Dviračio šou“, ir renginių vedimas, ir šokiai. Manau, kad tiesiog fantastika, jog galiu dirbti savo mylimą darbą, uždirbti iš jo ir gyventi visavertį gyvenimą.

Ne tiek jau daug aktorių turi šitiek galimybių pasireikšti, kaip jūs pastaruoju metu.

Mantas: Manau, jei žmogus turi savo tikslą, žino, ko nori, ir tiki tuo, ką daro, Dievas tai mato ir padeda. Aišku, lemia dar ir aplinkybės, tinkamai ar ne tinkamai susiklosčiusios, bet taip pat manau, kad jei žmogus norės, sieks, darys, kalbės, įrodinės, vis tiek kada nors kokios nors durys jam atsivers.

REKLAMA

Ir dar padeda žemaitiškas užsispyrimas?

Mantas: Taip, didžiuojuosi, kad esu žemaitis, nes manau, kad žmogui, atvykusiam į Vilnių iš mažo miestelio, daug lengviau ko nors pasiekti nei tikram vilniečiui. Sakau taip, nes manau, kad mes, atvykusieji, iš karto būname nuplikyti šaltu dušu – nežinia. Užtai pradedame ieškoti visokių išeičių, dairytis aplinkui ir taip prasideda savotiška kūryba – aplinkos, gerumo ir, žinoma, savęs. Kitaip nė neišeina, nes išėjai iš namų – esi vienas, ir daryk, ką nori. Vilniečiams lengviau, nes jie čia pat turi tėvus, į kuriuos gali atsiremti, bet kaip tik dėl to jie dažnai praranda budrumą ir nemato galimybių, kurias atveria šalia esantis gyvenimas. O žmogus, atvykę iš mažo miestelio, tas aplinkybes gaudo.

Indrė: Aš visai sutinku su Mantu, nes esu vilnietė ir pati ne kartą pastebėjau, kad mes, gyvenantys gražiame, dideliame mieste, kartais to grožio nė nematome, nes mums atrodo, kad taip ir turi būti, taip visada buvo ir bus. O kitas, atvykęs iš kažkur, žiūrėk, žavėsis viskuo, jam norėsis kuo greičiau ir kuo daugiau pamatyti, patirti. Kita vertus, nėra vienos taisyklės, nėra ir vieno pavyzdžio. Mantas turbūt vienas iš tokių ir aš galbūt viena iš tų, ieškančių, o ne laukiančių, kol atneš ant lėkštutės ir paduos. Žinau, kad labai dar daug kas priklauso ir nuo aplinkos, kurioje žmogus augo, nuo tėvų. Man atrodo, kad didžiausią įtaką daro tėvai. O Manto tėvai išaugino tokį sūnų ir vyrą, kurio man gali pavydėti bet kuri moteris. Dėl to galbūt ir keisti kartais atrodome su savo tokiu požiūriu į šeimą, atsakomybę ir santuoką. Bet juk visa tai mes atsinešėme iš šeimos.

REKLAMA

Klausau jūsų ir galvoju, kad jums abiem vienodai pasisekė, jog sutikote vienas kitą. Nejaugi niekada net ir nesipykstate?

Mantas: Aišku, kad pykstamės, net labai, nes abu esame vienodi degtukai. Tik mūsų konfliktai kaip greitai užsiplieskia, taip pat greitai ir užgęsta. Esame pasakę, kad svarbiausia šeimoje – kalbėtis. Mes tai ir darome.

Elvyra Žvirblienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų