Žurnalistę ir rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę pasisekė pakalbinti, galima sakyti, ant slenksčio, ji jau buvo susiruošusi kelionei į antruosius namus – Londoną. Kai paklausiau, su kuo paprastai būna sunkiausia atsisveikinti, ji atsakė: „Niekada neatsisveikinu. Žinau, kad grįšiu...“ Na, o šį kartą jos sugrįžimas Į Lietuvą buvo gana netrumpas ir prasmingas – leidyklai ji atidavė dar vieną savo knygą.
– Atvirai pasakius, su naująja knyga nustebinote. Dar nespėjo atslūgti skaitytojų emocijos po „Silva Rerum II“, o jau ir trečioji jūsų knyga. Kristina, esate labai produktyvi rašytoja...
– Na, pirmosios dvi mano knygos tik pasirodė su mažu intervalu, bet esu jau sakiusi, kad jas parašyti užtruko labai ilgai. Medžiagos ieškojimas, rinkimas, brandinimas tęsėsi apie dešimtį metų. O ši knyga „rašėsi“ iš tiesų gerokai greičiau. Galbūt dėl to, kad tai ne romanas, o esė ir novelių rinkinys. Manau, kad tai bus gera staigmena skaitytojams – visai kitokia knyga. O vadinasi ji „Danielius Dalba & kitos istorijos“.
– Nėrėte į visai kitą žanrą?
– Taip, tai jau kitas žanras, bet galiu pasakyti, kad toli pati nuo savęs nepabėgau. Ir šitą knygą rašydama labai daug tyrinėjau, buvo įdomu pereiti gatvėmis, pasižiūrėti, kur buvo kokia iškaba, ieškojau nuotraukų. Na, bet skirtumas toks, kad šįkart visos istorijos bus apie dabartį arba labai netolimą praeitį. Jos labai šiuolaikiškos ir parašytos įvairiu stiliumi – nuo pasakojimo pirmuoju asmeniu iki grotesko, esė, pastišo...
– Rašytojai dažnai paaiškina, kad rašo dėl to, kad negali nerašyti. O jūs, ar esate sau atsakiusi, kodėl rašote?
– Tiesiog galvoje susikaupė įdomių istorijų, kuriomis nusprendžiau pasidalyti. Jei rašant „Silva Rerum“ man rūpėjo pasaulėjautos, dievoieškos, likimo, atsitiktinumo, gyvenimo prasmės klausimai, dabar jau pajutau, kad man visai įdomu pakalbėti tomis temomis, kuriomis šiomis dienomis dažniausiai kalbama: apie tapatybę, istorinės atminties praradimą, susvetimėjimą, tautinių ryšių nukirtimą...
– Gyvendama Anglijoje turbūt tuos dalykus pajutote labai užaštrintai?
– Ne, tai nebus emigrantų istorijos. Gal tik viena istorija apie moterį emigrantę, kuri jau senokai gyvena ne Lietuvoje, bet vidumi ir emocijomis tebėra neatsiplėšusi nuo namų. Man buvo įdomiau pasigilinti į kitus dalykus: kaip žmogų keičia keliavimas, atvykimai ir išvykimai, viešbučiai... Ypač viešbučiai. Man tai labai keista realybė, nes žmonės viešbučiuose pradeda gyventi visai kitokius gyvenimus nei iki tol. Na, o kitos temos, kurios jungia mano noveles – kūryba, originalumo paieškos, kinas, dailė.
– Galbūt pati savyje atradote kažką naujo, kai pradėjote rašyti knygas?
– Pradėjusi rašyti atradau savyje galbūt vienintelį dalyką, kuris pačią nustebino. Iki tol niekada negalvojau, kad galiu būti tokia disciplinuota ir taip sunkiai dirbti, o ypač, kai rašydama antrąją knygą laukiausi dukros, o paskui jau ir susilaukusi. Man tai buvo didžiulis iššūkis, kurį vis dėlto įveikiau. Bet užtai paskui buvo labai geras jausmas: „Aš galiu“.
– Tai gal ir naktimis teko dirbti?
– Negaliu dirbti nei naktimis, nei vėlais vakarais, nes naktį reikia miegoti, o vakarą turiu skirti šeimai. Buvimas su šeima – vienas didžiausių malonumų. Vis dėlto tiesa, kad rašydama knygą per palyginti trumpą laiką turiu padaryti daug. Užtai esu priversta susikaupti, susidėlioti viską iš anksto, o paskui nebesiblaškyti.
– Kalbėdama apie „Silva Rerum II“ esate sakiusi, kad jums labai artimi baroko laikotarpio žmonės – impulsyvūs, kontroversiški. Ar tai reiškia, kad ir jūs turite panašių bruožų?
– Turbūt. Esu sunkiai klasifikuojama. Vienas ryškiausių mano būdo bruožų, kad atsisakau paklūsti kitų lūkesčiams ir visuotinai priimtiems standartams arba gyventi trajektorijoje, kurios iš manęs tikisi kiti. Stengiuosi būti savimi, nors ir ne tokia tobula, bet man atrodo, kad nuoširdumas ir sąžiningumas sau, gebėjimas atskirti apgaulę gyvenime – labai svarbu. Tikrai niekada nepulsiu keistis vien dėl to, kad kažkam, tolimam ir man nesvarbiam, nepatinku. Aišku, toks požiūris atėjo ne iš karto, o su metais.
– Esate užsiminusi, kad jūs – kultūros snobė. Gal ne tik kultūros, o išranki esate viskam?
– Pati ir atsakėte į šį klausimą. Iš tiesų esu išranki, tik pas mus, Lietuvoje, išrankumas nepelnytai prilyginamas snobizmui. O ir pati snobo sąvoka vartojama gana elastingai. Kodėl neturėčiau būti išranki? Nenoriu „bet ko“. Nepripažįstu jokių kompromisų dėl kokybės ir, man atrodo, kad visi turėtų būti išrankūs ir siekti geriausio, o ne lygiuotis žemyn. Labai nemėgstu, kai propaguojama, kad „reikia paprasčiau, reikia paprastumo.“ Iš tiesų tai reiškia tik „prasčiau“, o man tai visai nepriimtina. Nesigėdiju to pasakyti. Jeigu kažkas tai vadina snobizmu, tegu būsiu „snobė“.
– Dešimtį metų gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Ką naujo jums davė, galbūt ir pakoregavo jumyse gyvenimas toje šalyje?
– Labai praplėtė akiratį. Padėjo pažvelgti į Vilnių ir Lietuvą kitu žvilgsniu, tarsi atsitraukus, nutolus. Ir kartu atsivėrė nuostabūs dalykai – supratau, kiek daug nuostabaus ir unikalaus čia turime. Supratau, kuo mes, kaip tauta, skiriamės nuo kitų, kokie esame darbštūs, užsispyrę, nors visa tai vertiname kaip savaime suprantamus dalykus. Kita vertus, nutolimas padėjo atskirti, kas iš tiesų pas mus yra unikalu, o kas tik mums patiems rodosi, jog yra unikalu. Paradoksalu, bet pamačiau, kad kai kurie dalykai, kuriais taip didžiuojamės, nėra jokie išskirtiniai. Ir kitos tautos turi tą patį.
– Jūsų žurnalistinė veikla Londone taip pat gana intensyvi ir spalvinga. Kaip jums pasiseka pakalbinti tokius įdomius žmones ir įžymybes, kurios toli gražu nėra lengvai prieinamos?
– Galbūt dėl jautrumo socialinėms situacijoms, dėl komunikabilumo, gebėjimo suintriguoti pašnekovą ir užkalbinti, visą laiką į interviu nueiti pasiruošus, pasidomėjus apie žmogų. Iš tiesų pačiai labai įdomu bendrauti su neeilinėmis asmenybėmis, klausytis, ką jie pasakoja. O ypač tada, kai žmogus ima ir atsipalaiduoja, jam pasidaro įdomu ir pokalbis tampa nebe valdiškas. Dar ir šiandien smagu prisiminti, kaip man pavyko prajuokinti aktorę Keira Knightley ir kaip mano žiedas užstrigo rankinės užtrauktuke, kai reikėjo skubiai ištraukti diktofoną kalbinant garsų Holivudo režisierių Edwardą Zwicką. Visokių situacijų yra buvę. Mano interviu su dizaineriu Manolo Blahniku įvyko po penkiolikos minučių, kai sužinojau, kad laukiuosi. Iš tiesų ne interviu tada turėjo būti mano galvoje, bet pasakiau sau: „Pagalvosiu apie tai paskui.“
– O Londoną ar jau prisijaukinote?
– Jaukinuosi (juokiasi). Apskritai iš Lietuvos išvažiavau gana keistai. Nebuvo juk taip – išvažiuoju, užtrenkiu duris, viskas... Iš pradžių galvojau, kad važiuoju tik laikinai – studijuoti, ruoštis disertacijai. Aplinkybės tam susiklostė palankiai, žinojau, kad bibliotekos ten geros, tai kodėl gi ne? Bet tikrai Londonas nebuvo mano svajonių miestas, bent tas, kurį iki tol pažinojau. Centrinis Londonas, prispjaudytas kramtomosios gumos, su tiesiog klaustrofobiškomis miniomis žmonių, man buvo palikęs labai ne kokį įspūdį. Na, bet kai jau nuvykusi pradėjau tą miestą pažinti geriau, atradau ir jo žavesį. Supratau, koks jis skirtingas, suklijuotas iš priemiesčių, kaimelių ir miestelių tame pačiame mieste. Įsitikinau, kad Šiaurės Londonas yra visai kitoks nei Pietų, o Vakarų – kitoks nei Rytų. Prisijaukinimas vyko visomis prasmėmis – juk Londonas yra tas miestas, kuriame aš ištekėjau ir vėliau gimė mano dukra, taigi, natūraliai jis mane pririšo. Dabar jau žinau, kad ir kas nutiktų, mano prisiminimai apie tą miestą visada liks tik gražūs, nes jame patyriau tikrai laimingų gyvenimo akimirkų.
– Galima jus vadinti net meilės emigrante. Juk važiavote pas mylimą žmogų. Tiesa?
– Na, taip, važiavau ir pas jį. Bet galvojau, pabūsiu, parašysiu disertaciją ir grįšiu, o viskas susiklostė štai kaip. Matyt, taip ir turėjo būti.
– Į Lietuvą dažnai grįžtate?
– Nesijaučiu išvykusi, nors dabar su mažu vaiku taip dažnai nebepaskraidysi pirmyn atgal kaip anksčiau. Bet namai čia yra ir bus visą laiką. Čia visada manęs laukia grįžtančios ir visada turiu kur sugrįžti. „Turiu dvejus namus ir dėl to jaučiuosi dvigubai turtingesnė“, – visuomet taip sakau, kai manęs kas paklausia, kur mano namai.
– O kokie jūsų namai ten, Londone?
– Tie, kurie apsilanko mano namuose Londone, iš karto pastebi, kad interjeras nėra standartinis angliškas, jame yra kažkas tokio... vilnietiško. Tik įėjus pro duris į akis turėtų kristi ant sienos kabantys Vilniaus ir Londono vaizdai pagal Brauno ir Hogenbergo atlasą. Deja, kol kas tik kopijos. Labai įdomu, kad tuos du miestus, kurie man labai brangūs – Londoną ir Vilnių – dar XVI amžiuje užfiksavo tas pats kartografas... Apskritai mano namuose Londone labai daug kūrinių, susijusių su Lietuva – nuo senųjų iki Stasio Krasausko grafikos darbų. Na, o šiaip gyvenu name, kuris yra gražioje Londono vietoje, ant Temzės kranto. Labai įdomus pats rajonas, ta Vakarų Londono dalis, nes jis susijęs su garsiais kūrėjais, dailininkais, rašytojais, Williamu Morrisu ir „Arts&Crafts“ judėjimu. Krantinėje yra garsus baras, vadinamas „The Dove“. Jis buvo žinomas dar XVIII amžiuje, jame lankėsi ir Ernestas Hemingwayʼius , ir Grahamas Greene. Na, o šalia yra ir „Chiswick House“ parkas – vienas gražiausių ir meniškai reikšmingiausių Londono parkų, kurį aš labai mėgstu.
– Nepaisant to, kad gyvenate Londone, senų draugų būrį sugebėjote išsaugoti, tiesa?
– Galiu pasakyti, kad nuvykusi į Londoną niekada nebendravau su žmogumi vien dėl to, kad jis lietuvis. Tokios nostalgijos bet kam, svarbu, kad iš Lietuvos, nepatyriau, nes visada bendrauju su tais žmonėmis, kurie visų pirma man mieli ar įdomūs. O kad tarp jų Londone yra nemaža lietuvių, tik didelis pliusas. Ypač džiaugiuosi, kad galiu susitikti su tokiais draugais kaip Dalia Ibelhauptaitė ar Edgaras Montvidas... Bėda, kad visi esame labai užimti ir daug keliaujantys. Retos tokios progos, kai galime pabūti kartu, bet jau kai būname, tai būname – ir vakarienės tada ilgos, ir išsiskirti nebegalime.
– O kaip jūsų keliai susiėjo su Juozu Statkevičiumi?
– Su Juozu susipažinome dar tada, kai Lietuvoje dirbau žurnaliste ir ėmiau iš jo interviu. Kiek prisimenu, iš pradžių nebuvome vienas kito atžvilgiu labai jau draugiški, net pasišaipydavome. Ir tik po kurio laiko, kai vienas kitą daugiau pažinome, abu atradome po sau artimą sielą. Taip Juozas tapo vienu artimiausių mano draugų. Ne veltui Dalia su vyru mano vestuvėse buvo liudininkai, o Juozas – pabrolys.
– Ar svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis vieni kitų nepamirštate?
– Tikrai, taip. Tradiciškai lapkritį visi suvažiuojame į naujos Juozo kolekcijos pristatymą. Jei tik jis kažką sukuria ar pristato – šventas reikalas visiems būti. Lygiai taip pat ir per Dalios premjeras, ir mano knygų pristatymus.
– Dėvite Juozo Statkevičiaus drabužius?
– Turiu jo drabužių ir labai mėgstu, tik gal ne tiek daug, kiek norėčiau. Turbūt jei tik galėčiau, tik jo kurtus drabužius ir dėvėčiau. Turiu jo drabužių, jis skaito mano knygas. Dalijamės. Bet mums bendraujant visų svarbiausia ne tai. Man ypač svarbu, kad tuos pačius dalykus abu matome vienodai. O bendrauti man su Juozu be galo įdomu. Ar tai būtų pokalbis apie muziką, ar pasivaikščiojimas po meno parodą, po kiekvieno tokio pasikalbėjimo jaučiuosi lyg po gero masažo smegenims. Manau, kad ir jis panašiai jaučiasi.
– Grįžkime prie naujosios jūsų knygos. Koks jausmas, kai ji jau atiduota spausdinti?
– Kaip visada. Esu kažkada minėjusi, kad užbaigusi knygą jaučiuosi lyg būčiau užkopusi į kalno viršūnę. Labai geras jausmas. Bet po dviejų knygų rašymo patirties galiu pasakyti, kad po euforijos gana greitai ateina atoslūgis, susvetimėjimas savo kūriniui ir tada į knygą pradedu žiūrėti iš distancijos... Bet iš esmės visą laiką žiūriu į priekį, ką noriu padaryti dar kitaip. Didelio atsipalaidavimo niekada nebūna, nes galvoje vis kitos mintys.
– Turbūt dabar jūsų galvoje jau ketvirtoji knyga?
– Nežinau. Gal (juokiasi).
– Pirmąsias knygas pavadinote meilės laišku Vilniui. Pati esate tikra vilnietė, čia gimė ir gyveno jūsų tėvai bei proseneliai. Kokias vietos Vilniuje jums mieliausios?
– Man labai patinka vaikščioti Vilniuje paryčiais – tada, kai miestas beveik tuščias. O tų mielų ir gražių vietų tiek daug... Visas senamiestis kaip perlas. Aš jį myliu dėl to, kad kas kartą randu vis kažkokią kitą vietą, kuri man graži. Štai ir vakar, ėjau Šv. Ignoto gatve, buvo ką tik po lietaus, o virš gatvės – tiesiog taisyklinga puslankio formos vaivorykštė . Ir dar Domininkonų bažnyčios kupolas gatvės gale kaip akcentas... O visa tai kartu – lyg nuostabus meno kūrinys, tobula kompozicija. Taip ir norėjosi pasakyti visiems einantiems pro šalį: „Sustokite, pasižiūrėkite, kaip gražu.“
– O kava Vilniuje jums kur skaniausia?
– „ Gedimino 9“, „Vagos“ knygyne – dėl sentimentalių priežasčių. Ten ir vaizdas labai gražus pro langą. Dažnai ten nueinu.
– O pats gražiausias su Vilniumi susijęs prisiminimas?
– Oi, jų labai daug... Negaliu vieno išskirti.
– Pirmoji meilė irgi Vilniuje?
– Taip, ir čia mano asmeninės legendos ir istorijos dalis (juokiasi). Galbūt kada nors, kai sueis senaties terminas, visa tai papasakosiu.
– Ar ta meilė nėra pažymėta jūsų kūryboje?
– Nėra pažymėta kūryboje, nes ji labai stipriai pažymėta mano gyvenime. Daugiau turbūt ir negali būti (šypsosi).
– Na, o kas jūsų gyvenime paliko visų didžiausią žymę?
– Auklėjimas. Knygos, kurios buvo mūsų namuose, teatrai, muziejai, pasakojimai. Mano senelis buvo labai puikus pasakotojas. Aš dar nemokėjau skaityti, o jis jau man buvo atpasakojęs visus pasaulio klasikinės literatūros siužetus. Apie Romeo ir Džuljetą, apie Makbetą, graikų mitus... Užtai dabar, kai jau pati auginu savo vaiką, suprantu, kiek daug esu gavusi iš šeimos ir kokį gilų pėdsaką ji manyje paliko.
