Minint Vinco Dilkos (1912–1997) šimtąsias gimimo metines, Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus padalinyje - Radvilų rūmų muziejuje, atidaroma paroda, kurioje pristatoma per 150 dailininko darbų, atskleidžiančių dailininko kūrybos kelią, „Vincas Dilka – plataus diapazono menininkas, sukūręs apie 400 monumentaliosios ir molbertinės tapybos kūrinių, taikomosios (plakatai, pašto ženklų projektai) ir lakštinės grafikos darbų, knygų iliustracijų, piešinių, scenovaizdžių, vitražų, kostiumų eskizų, tačiau didžiausia jo kūrybinio palikimo dalis – molbertinė tapyba (teminės istorinio ir buitinio žanro kompozicijos, peizažai, portretai, natiurmortai),“ – pasakoja parodos kuratorė R. Rutkauskienė.
Vincas Dilka gimė 1912 m. vasario 15 d. Baibokų kaime, Krekenavos valsč., Panevėžio apskr. Baigęs Krekenavos progimnaziją, 1931 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. 1935 m. buvo perkeltas į Specialiojo skyriaus Dekoratyvinės tapybos studiją, kuriai vadovavo Stasys Ušinskas. Dilką traukė monumentalioji dailė, dar besimokydamas, 1936 m. vasaros atostogų metu jis dekoravo Naujamiesčio bažnyčią, nutapė paveikslus Miežiškių ir Vadaktėlių bažnyčioms.
Gerai įvertintas diplominis darbas (vadovas Stasys Ušinskas) istorine tema – „Skirgailos vestuvės“, atvėrė kelius į tolesnes studijas. Dilka pasirinko Italiją, kaip klasikinio meno centrą. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1937 m. lapkričio mėn. įstojo į Romos karališkąją meno akademiją ir pradėjo mokytis pas Karlą Sivierą (Carlo Siviero). Deja, priešpaskutinio kurso studijas nutraukė Europoje prasidėjęs karas. Nuo 1939 m. spalio 1 d. Dilka dėstė dailės dalykus Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijose. 1940 m. rugsėjyje, Kauno meno mokyklą pertvarkius į Taikomosios dailės mokyklą, dailininkas paskiriamas jos jaunesniuoju dėstytoju, o 1942–1943 m. – direktoriaus pavaduotoju. Neužbaigęs Romoje meno akademijos, Dilka neturėjo ir diplomuoto dailininko kvalifikaciją patvirtinančio dokumento. Todėl 1943 m. kovo 13 d. išlaikė eksternu trūkstamus egzaminus. 1944 m. pavasarį jis paskiriamas Kauno taikomosios dailės instituto direktoriaus pavaduotoju, o 1947 m., gavęs docento vardą, – piešimo katedros vedėju. 1951–1960 m. Dilka dirbo Lietuvos valstybinio dailės instituto Tapybos katedros vedėju. 1972 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, o 1980 m. – profesoriaus vardas.
Vincas Dilka – vienas pirmųjų lietuvių dailininkų, ėmęsis kurti tematinį paveikslą pokario metais, – nutapė darbą kolūkine tematika („Kolūkio steigiamasis susirinkimas“, 1950). Savo kūryboje dailininkas puoselėjo realistinės dailės tradicijas. Jo tematiniams paveikslams būdingas pasakojimasis pradas, kruopštus realistinis piešinys, kuriuo dailininkas rėmėsi labiau nei spalva. Vėliau kūryba keitėsi – menininkas ryžosi platesniam mostui, spalvingesniam potėpiui. Portretus, peizažus, natiurmortus jau tapė beveik impresionistine maniera, kurią dailininkas išsaugojo ir vėlesniais metais. Jo potėpis – laisvas, švelnus, kompozicija paprasta, santūri, koloritas vientisas.
„Dailininko kūriniai pasklidę po visą Lietuvą. Parodai atrinkta daugiau kaip pusantro šimto darbų, apimančių visus dailininko kūrybos laikotarpius – nuo mokymosi Kauno meno mokykloje iki devintojo dešimtmečio pabaigos. Stengtasi pristatyti visas jo meninės veiklos sritis. Daugiausia eksponuojama tapybos kūrinių, juos papildo grafika, knygų meno pavyzdžiai, scenovaizdžių, plakatų, pašto ženklų eskizai ir projektai. Ypač daug archyvinių nuotraukų, jose – Vinco Dilkos šeima, bičiuliai, kūrybinio darbo pradžia (sieninė tapyba Naujamiesčio bažnyčioje, diplominis darbas „Skirgailos vestuvės“), neišlikę kūriniai ir vėlesnis, jau užmirštas, gyvenimas,“- pasakoja kuratorė.
Parodoje eksponuojami kūriniai iš Lietuvos dailės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Kauno arkivyskupijos muziejų, prof. Algimanto Miškinio kolekcijos, dovanotos Kauno miestui ir dailininko šeimos rinkinių.
