Nuo 1996m. iki 2007m. Lietuvoje studentų skaičius išaugo nuo 58 tūkst. iki 200 tūkst. Išsilavinimo siekiantys jaunuoliai šturmuoja Lietuvos aukštąsias mokyklas, noriai priimančias beveik visus pasiryžusius studijuoti – dieninėms, vakarinėms, neakivaizdinėms studijoms.
Neturintys pinigų gabūs jaunuoliai bando patekti į valstybės finansuojamas studijų vietas, labiau pasiturintys gali rinktis mokamas studijas – privačiose aukštosiose mokyklose arba neakivaizdines, vakarines valstybiniuose universitetuose, kurių rektoriai „užveisė“ tiek, kad plaukai šiaušiasi.
Problema išryškėja identifikavus tendencijas Lietuvoje: jei visi norintys gali pakliūti į aukštąsias mokyklas (pagal studentų skaičių tenkantį tūkstančiui gyventojų, Lietuva pirmauja pasaulyje), greitu laiku mūsų biurus valys, namus dažys, taksi vairuos ir t.t. diplomuoti jauni (ir ne tik) žmonės. Tiksliau, tai vyksta jau dabar.
Kiek galima TIK kalbėti?
Neseniai premjerą G.Kirkilą išgirdau kalbantį apie tai, kad nuo kiekybės reikia pereiti prie kokybės aukštojo mokslo (AM) srityje. Atrodo, pagaliau socialdemokratai susiprato. A.M. Brazauskas tiek metų protegavo rektorių interesus, o štai dabar – kalbos apie kokybę! Ar ne per vėlai? Ir tas susirūpinimas aukštojo mokslo reforma – ar jis Jums neskamba kažkaip „falšyvai“?
Daugumai akademinės bendruomenės žmonių JAU atsibodo nuolatinės kalbos apie reformą. Gerą dešimtmetį studentai susiduria su studijų kokybės problema, dėstytojai – su juokingai mažais atlyginimais, mokslininkai skundžiasi mokslo ir tyrimų eksperimentinės plėtros srities nepakankamu finansavimu, o universitetų rektoriams kaip visada trūksta pinigų patiems įvairiausiems dalykams – nuo savo algų padidinimo iki naujų pastatų universiteto reikmėms pirkimo.
Rodos, ne tik prezidentas, partijos ir akademinė bendruomenė susirūpinę AM likimu šalyje, tačiau reforma kaip lieka popieriais ir kalbomis, taip lieka.
Socialdemokratai „reformuoja ant popieriaus“
Nors valdančiajai koalicijai priklausantys socialdemokratai taip pat demonstruoja rūpestį bei kalba apie būtinybę reformuoti AM sistemą, tačiau akivaizdu, kad sprendimų, reikalingų sprendžiant problemą, priimti nesugeba.
Ir mažai tikėtina, kad kas nors pasikeis. Štai ir premjeras G.Kirkilas siūlo reformuoti AM, tačiau principai, kuriuos diegti norėtų socialdemokratai, yra ydingi iš esmės.
AM reformos nederėtų pradėti nuo „antro galo“, t.y. nuo finansinių reformos aspektų, tikintis, kad studentai bus ta „melžiama karvė“, kuri savo atneštais pinigais atgaivins šią taip svarbią Lietuvos gyvenimui sritį bei patenkins rektorių finansinius poreikius. AM sistemą reiktų reformuoti iš esmės, norint išlipti iš tiek metų trunkančios stagnacijos šioje srityje. Tikėkimės, kad kitoms partijoms užteks politinės valios pagaliau pritarti taip reikalingai aukštojo mokslo pertvarkai šios kadencijos Seime metu. Kitaip ją galima tiesiog pamiršti iki kitų ar dar kitų Seimo rinkimų.
