Detektyvinė novelė
Juozas MARCINKEVIČIUS
Šiukšlyno žmogaus galas
Aš, kažką galvodamas, rikiuodamas praėjusių dienų įspūdžius, ramiai kapsčiausi pasilenkęs šiukšlių krūvoje, kai už nugaros išgirdau pašaipų balsą:
- Tai ką čia, seni, veiki?
Neskubėdamas atsitiesiau, atsisukau. Priešais išsižergę stovėjo trys jaunuoliai, net ne jaunuoliai, o paaugliai. Sotūs snukeliai, gražiai nuaugę, dailiai apsirengę. Matyt, gerų, tiksliau - turtingų, tėvų sūneliai. Aišku - berniukai pasismagint užsimanė. O kas gali būti smagiau, kaip sumušti, sudaužyti, suspardyti (gal net negyvai) šiukšlyne besirausiantį valkatą. Šiukšlynų žmogaus niekas neieškos, dėl jo mirties nesikrims, bylą numarins. Aišku, kaip dieną aišku...
- Tai ką čia vis dėlto veiki, suski? - pakartojo klausimą arčiausiai stovintis berniokas. Jis stengėsi šypsotis, įžūliai, grėsmingai, bet ta šypsena atrodė kažkokia kvaila.
Iš vidaus pradėjo kilti šalto įsiūčio banga. Todėl nė nepajutau, kaip atrėžiau:
- Taigi malkas skaldau. Ar nematai?
Nesitikėję tokio atsakymo, bernaičiai nustėro. Paskui pradėjo juoktis, kvatotis. Ypač "linksminosi" tasai, kuris domėjosi mano užsiėmimu. Buvo aišku, kad jis puls pirmas. Mat ir arčiausiai stovėjo.
Bet mane labiau domino trečiasis vyrukas, stovėjęs truputį atokiau. Jis buvo didžiausias, kresniausias. Matyt, savotiškas lyderis, vadeiva - blogąja, bjauriąja to žodžio prasme. Be to, dešinėje rankoje jis laikė beisbolo lazdą, kuria vis plekšnojo per kairiosios rankos delną. Tai, kad lazdą jis atsinešė visai ne kamuoliukui atmušinėti, buvo aišku...
Pirmasis vaikinukas kirto beveik neužsimodamas. Bet toks smūgis netikėtas gali būti tik diletantui. Aš nebuvau diletantas. Ir nesu. Sugriebiau jo ranką, nėriau po ją ir, užsukęs ranką, mečiau vyruką per save ant šiukšlių krūvos. Pajutau, kad jo rankoje kažkas trakštelėjo - kažkas lūžo ar sausgyslė trūko. Ir iš karto šokau prie "beisbolisto". Būdamas dar ore, iš visų jėgų spyriau, o tiksliau - visu svoriu kritau jam ant kairiojo kelio. Jis tespėjo išsižioti ir krito kaip ilgas. Kai tik abiem kojomis atsistojau ant žemės, pasisukdamas iš visų jėgų kirtau nespėjusiam atsigręžti trečiajam vyrukui plaštakos briauna per sprandą. Jis dusliai atsiduso ir pradėjo lyg maišas smukti, paskui nuvirto ant šono.
"Beisbolistas" numetė lazdą ir, abiem rankom susiėmęs tikriausiai sulaužytą kelį, pradėjo klykti. To betrūko! Jis čia tuoj minią žioplių, gal net policininkus sukvies! Tad paėmiau lazdą ir, pabaksnojęs ja į veidą, kiek galėdamas pikčiau ir grėsmingiau sušvokščiau:
- Tylėk, k...a, nes tuoj užmušiu!
Jam, matyt, labai skaudėjo, nes akys tiesiog lipo iš orbitų. Bet jis kaipmat nutilo, netgi pasistengė kelis kartus paslaugiai linktelėti galva.
- Aha, aha... Gerai...
Kiekvienas sprendžia pagal save. Jis, matyt, neabejojo, kad aš galiu jį nužudyti, užmušti.
Tuo metu, atsigavęs po šoko, klykti pradėjo vyrukas, kuriam aš, regis, sulaužiau ranką. Bet kai pagrasinau beisbolo lazda, ir jis nustojo klykti, tik inkštė lyg nubaustas šunytis. Trečiasis gulėjo nejudėdamas, tyliai. Matyt, buvo trumpam netekęs sąmonės. Ar bent apsimetė, kad daugiau į kailį negautų.
Ką gi, reikia dingti iš čia. Ne todėl, kad būčiau išsigandęs trijulės ar jų bendrų keršto. Priežastis paprastesnė - šiukšlyno žmogus jau nereikalingas. Dar daugiau - juo jau niekas netikės. Nes šiukšlyno žmogus negali sudoroti trijų jaunų vyrukų. Jis pats turi gauti į kailį. Tokia jau šiukšlyno žmogaus dalia, tokia šiukšlynų logika.
Be to, ir viską, ką turėjau padaryti vaizduodamas šiukšlyno žmogų, jau padariau. Ir būti tokiu perkūniškai įgriso. Pabandykit mėnesį raustis šiukšlėse, miegoti ant nešvarių rūsio grindų, pasitiesus kažkokius skudurus, savaitėmis nesiprausti, nesivalyti dantų, nesiskusti... Pabandykit. Tada suprasite, ką jaučiau aš, daugiau nei mėnesį prabuvęs šiukšlyno žmogumi. Bet, atrodo, vertėjo tai daryti, nes sužinojau ir nuveikiau daug. Beliko paskutiniai akordai. Tačiau kitus darbus jau galiu nuveikti ir nebūdamas šiukšlyno žmogumi. Galiu vėl tapti tuo, kuo buvau, kuo esu - Roku Vizgirda.
Bet pirmiausia - išsimaudyti! Pradžioje palįsiu po dušu. Muilinsiuos, trinsiuos kempine, kiekvieną kūno lopinėlį, centimetrą šiūruosiu... Paskui gulėsiu vonioje, valandą gulėsiu, gal net dvi.
Tad - pirmyn į normalų gyvenimą! Apsižvalgiau. Vyrukai tebegulėjo, du inkštė, trečias tylėjo... Paėmiau beisbolo lazdą, įsimečiau į krepšį. Išmesiu kur nors nuošaliau, toliau nuo čia, gal net į upę. Būtų visai neįdomu, jeigu tą lazdą rastų, o ant jos mano pirštų atspaudai "šviestų".
Ką gi, lyg ir viskas. Sudie, "gimtasis" šiukšlyne! Tikiuosi čia daugiau neatsidurti. Nėra tokio noro. Tiesa, prieš grįždamas į savo nors ir nuomojamą, bet normalų butą, turiu aplankyti buvusį būstą - prišiukšlintą rūsį. Labai svarbus reikalas laukia. Nors ir nemalonus...
O tų vyrukų gaila. Na, nieko, jauni dar, kaulai suaugs, nė pėdsakų neliks. Bet gal kitą kartą susimąstys, prieš žmogų puldami. Susimąstys prisiminę, kaip skaudėjo, kaip apskritai skauda. Pagalvos, kad šiukšlinis irgi žmogus.
Šiukšlyno žmogaus būstas
Na, štai ir mano būstas, paskutinė beveik šešių savaičių gyvenamoji vieta. Šiukšlyno žmogaus būstas.
Aišku, kad tai rūsys. Seno, turbūt jau nugriauti ruošiamo namo rūsys. Langai, aišku, išdaužyti, durys irgi ne visos yra. Bet namas statytas dar prieš karą, tad mūrinės sienos storos, kapitalinės, kaip sakoma.
Ir rūsys buvo toks pat - didelis, įrengtas "amžiams", su daugybe užkaborių, sandėliukų, tvirtos, cementinės grindys. Svarbiausia - beveik visų durys buvo savo vietose. Matyt, aš buvau ne pirmas, nusižiūrėjęs šį rūsį. Bet šį sezoną aš buvau pirmas. Ir norėjau likti vienintelis. Tad gerai, tiksliau - kaip mokėjau, įtvirtinau duris. Ir į visas įstačiau patikimas spynas. Nesu visų galų meistras, bet tokius darbus padaryti sugebu. Netgi mėgstu ką nors meistrauti. Kad mano rankdarbystės rezultatai nešviestų iš tolo, aptepliojau staktas, įstatytų spynų vietas prastais dažais, dar kažkokiu tepalu. Juk šiukšlyno žmogus negali būti labai švarus, darbštus ir tvarkingas. Būtent todėl ir iškuopiau ne viską, dalį šiukšlių - ypač prie įėjimo - palikau. Tik kamarėlę, kurioje miegojau, išvaliau - kiek galėjau. Nors pasiklojau, kaip minėjau, maišais ir skudurais... Porą kartų buvo užsukę "kolegos" - šiukšlyno "bomžai" bet nieko įtartino nepastebėjo. Tik sakė, kad esu neblogai įsitaisęs. Tačiau kadangi visi žinojo, kad bent išorines duris rakinu ir apskritai dideliu draugingumu nepasižymiu, į svečius niekas pernelyg nesiveržė. Tiesa, iš pradžių kelis kartus kažkas nakčia baladojosi, tačiau aš juos pasiunčiau taip toli, kad daugiau niekas netrukdė.
Namas stovėjo krūmokšniais apaugusioje dykvietėje miesto pakrašty, netgi jau už miesto ribos. Artimiausi mūrinukai puikavosi už gero puskilometrio. Neabejotina, kad artimiausiu metu namus statys ir šalia šito namo, kurį, aišku, nugriaus. Bet tai bus vėliau, dar ne šią vasarą. O viskas, kas čia bus vėliau - netgi po kelių dienų, manęs jau nedomino, nejaudino. Nes aš čia nesiruošiau ilgiau nei kelias dienas būti. Kaip visada, prieidamas stabtelėjau, apsidairiau. Nieko įtartina nepastebėjau, niekur - nė gyvos dvasios.
Duris irgi rakinau atsargiai. Nes tas, kurį vakar palikau viduje, galėjo mane užpulti. Nors mažai tikėtina. Tasai pilietis buvo ne tik gerai užrakintas vienoje iš kamarėlių, bet ir surakintas antrankiais. Tad tikriausiai sėdi ant specialiai pastatytos taburetės, apkabinęs surakintom rankom gelžbetoninį stulpą.
Šiek tiek apsirikau. Staškūnas ne sėdėjo, o stovėjo apsikabinęs stulpą. Stovėjo ir markstėsi. Mat kamarėlėje buvo absoliučiai tamsu. Tad rūsio prieblanda jam tikriausiai atrodė vos ne kaip ryški šviesi.
- Na, ką pasakysi, Staške? - paklausiau. - Ar jau šnekėsi teisybę?
- Noriu gert, - po pauzės pasakė mano belaisvis.
- Gerai. Tik nesispardyk.
- Nesispardysiu... Tik duok gert.
Mat kai vakar jį girdžiau, jis, nors ir būdamas prirakintas, bandė man įspirti. Supykęs taip tvojau jam į saulės rezginį, kad jis kelias minutes buvo nei gyvas, nei miręs, tik išvertęs akis, išsižiojęs žiopčiojo. Aš suprantu, kad surištą, surakintą žmogų mušti negražu, nepadoru. Bet turėjau jį prakalbinti - ir kuo greičiau. Be to, Staškūnas buvo to vertas. Ir ne tik smūgio į pilvą. Jo sąžinę slėgė ne vienas sulaužytas likimas - šimtai. Netgi mirtys. Ir mano sūnaus mirtis jam ant sąžinės. Jeigu jis apskritai sąžinę turi. Nors vargu. Prekiaujantieji narkotikais jokios sąžinės neturi, nes negalima tuo pačiu metu turėti sąžinę ir pardavinėti žmonėms, jauniems žmonėms, nuodus, vadinamus narkotikais.
Staškūnas neatsikvėpęs (ir nesispardydamas) išgėrė didelį puodelį vandens. Paskui paprašė valgyti. Suvalgydinau du didelius sumuštinius - vieną su sūriu, kitą - su dešra. Po to išgėrė dar vieną puodelį vandens.
- Atrakink, paleisk... trumpam, - vėl paprašė.
- Nieko nebus. Nepaleisiu, - papurčiau galvą.
- Bet aš noriu... mažo. Ir didelio noriu. Paleisk...
- Nieko nebus, nerizikuosiu. Daryk į kelnes. Tu vienas. Niekas nematys, niekas neužuos.
- Na, žinai, tu esi tikras...
Bet kas aš "tikras", Staškūnas taip ir nepasakė, tik sugriežė dantim.
- Tai šnekėsi? - paklausiau vėl.
- Ne! - tvirtai atkirto Staškė.
- Tada tau galas! Iš čia tu neištrūksi. Prižadu. O aš savo žodį visada tesiu.
Staškūnas kreivai šyptelėjo.
- Jeigu aš tau pasakysiu tai, ko klausi, man... man vis viena galas.
- Aš ne "mentas".
- O kas tu?
- Argi tau svarbu? Tau aš - žmogus. Žmogus, kuris tave susekė, primušė, atvežė ir surakintą uždarė čia. Žmogus, nuo kurio priklauso, ar tu kada nors išeisi iš čia, ar liksi ir gyvas čia supūsi ar sudžiūsi. Štai kas aš tau.
- "Mentų" aš nebijau, - po pauzės ne visai į temą prašneko Staškė.
- Suprantu - tu bijai savų. Bet ir jiems aš nieko nepasakysiu, nes nepažįstu jų. Aš ne iš jūsų kompanijos, ne iš konkuruojančios firmos. Aš - privatus asmuo.
- Tai kam tau viso to reikia?
- Tai jau mano reikalas. Čia klausimus uždavinėju aš, kaip "mentai" sako. Tai šnekėsi ar ne?
- Ne, - pagalvojęs ryžtingai papurtė galvą Staškė.
- Gerai, tai pagalvok dar vieną naktį. Rytoj aš ateisiu. Ir vėl paklausiu. Vėl to paties paklausiu.
- Tai tu... tu vėl mane paliksi? Vieną?
- Ne, - pasakiau ir nusijuokiau. - Šį kartą aš tavęs vieno nepaliksiu. Šiąnakt tu nakvosi su kompanija.
- Kokia... kompanija?.. - nustebo vyriškis.
- Pamatysi.
Aš nuėjau ir grįžau nešinas dviem besimuistančiom, cypiančiom žiurkėm.
- Štai tau kompanija. Dvi draugės.
Ir, sviedęs žiurkes į tolimą kamarėlės kampą, greitai uždariau duris, kad tos bjaurybės atgal neišbėgtų. Patalpėlės sienos mūrinės, asla cementinė, tikėkimės, kad tos graužikės niekur neišbėgs, neprasigrauš.
- Tai tu... tu mane su jom?.. Tu jas čia paliksi? - girdėjosi duslus išsigandusio kalinio balsas.
- Taip, paliksiu tave su jom. Nemanau, kad tu vertas geresnės kompanijos. O rytoj dar dvi tokias pat drauges pridėsiu. Poryt - dar dvi. Taigi poryt bus jau šešios. Ir taip kasdien po dvi. Kol prašneksi ir pasakysi viską, ko klausiu. Iš viso aš turiu dvylika žiurkių. Tad galų gale tu būsi tryliktas. Jei neprašneksi anksčiau.
Staškūnas dar kažką šaukė, bet aš nesiklausiau. Juoba kad užrakinus pertvaras, skiriančias rūsį, duris, žodžių jau nebuvo galima suprasti. Tik kažkoks dundesys. O užrakinus išorines rūsio duris nesigirdėjo nieko.
Ką gi, teks, vyrukui naktį su žiurkėm praleisti. Nelabai malonu, bet gal į protą ateis. Juoba kad dvi žiurkės vieno sveiko vyro, nors ir surakinto antrankiais, neužgrauš.
Kai atsikrausčiau į rūsį, jame knibždėte knibždėjo žiurkių. Iš pradžių kariavau su jomis, pradėjau nuodyti. Bet paskui prisiminiau...
Prisiminiau, kaip mūsų leitenantas, tikrai drąsus ir neblogas vyras, Afganistane sakė: "Žiurkių bijo visi, net tie, kurie nieko nebijo". Ir tai, atrodo, buvo teisybė. Kai išvadavom vieną mūsiškį belaisvį, jis buvo visiškai pražilęs ir išprotėjęs. Ir vis kartojo: "Žiurkės", žiurkės". Taip, jis buvo sukandžiotas, aiškiai sukandžiotas žiurkių. Bet ne nuo skausmo jis pražilo ir išprotėjo - sužeistieji ne tokius skausmus iškęsdavo, nors grieždami dantimis iš skausmo netgi dantis išsilaužydavo. Vyrukas išprotėjo iš baimės, žiurkių baimės.
Tad daugiau žiurkių nevaikiau, nenuodijau, netgi pašerdavau. Kelias pagavau ir sukišau į iš šiukšlyno atsitemptą metalinę dėžę. Kad prireikus būtų po ranka. Tiesa, jų ten buvo ne dvylika - tik keturios. Tiek tespėjau pagauti.
Tikėjausi, kad užteks.
Pasirodė, kad buvau teisus - nė tiek nereikėjo.
