REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
22
Valentinas Mazuronis (nuotr. fotodiena/Justino Auškelio)

Bohemišką jaunystę ir laiką rankinio vartuose pakeitė architektūriniai brėžiniai bei politinės strategijos. Valentinas Mazuronis juokiasi, kad jį geriausiai apibūdina viena vaikiška pasaka, nes iš sportiško berniuko, kuris kadaise krėtė išdaigas Utenoje, išaugo architektas ir į aukščiausią valstybės postą kandidatuojantis politikas.

22

Bohemišką jaunystę ir laiką rankinio vartuose pakeitė architektūriniai brėžiniai bei politinės strategijos. Valentinas Mazuronis juokiasi, kad jį geriausiai apibūdina viena vaikiška pasaka, nes iš sportiško berniuko, kuris kadaise krėtė išdaigas Utenoje, išaugo architektas ir į aukščiausią valstybės postą kandidatuojantis politikas.

REKLAMA

Portalas tv3.lt tęsia (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus.

Papasakokite šiek tiek apie savo vaikystę. Galbūt turite kažkokį gražiausią ar labiau įsirėžusį į atmintį vaikystės prisiminimą?

Pas mane su vaikyste viskas tvarkoje, laiminga buvo (šypsosi). Gimiau Molėtuose, bet turbūt tada, kai man buvo vieneri, tėvukai pervažiavo [gyventi] į Uteną, ten baigiau vidurinę mokyklą. Buvo gera kompanija, buvo žalios erdvės ten, kur dabar pats Utenos centras. Buvo visko, kas turi būti vaikystėje. Ir muštynės, ir peštynės, ir džiaugsmai, ir gimtadieniai. Bėgdavome vieni pas kitus į svečius. Ir draugai iš tų laikų, didžioji dalis, yra pasilikę.

Pirmoje klasėje pradėjau sportuot, šiek tiek menais užsiiminėti, lankiau dailės būrelį mokykloje. Mokytojas buvo labai šaunus, pats populiariausias arba vienas iš populiariausių mokytojų mokykloje. Vėliau visą gyvenimą tie dalykai ir ėjo: ir sportas, ir visi menai. Iš vienos pusės, aš sportavau, buvau moksleivių ir jaunimo Lietuvos rinktinėse...

REKLAMA
REKLAMA

Kokiu sportu užsiėmėte?

Žaidžiau rankinį, buvau vartininkas. Tekę ir Lietuvos vyrų rinktinėje žaisti. Bet tuo pačiu metu įstojau į Dailės institutą baigęs 11 klasių. Ten prasidėjo menai, dar bandžiau derinti, bet jau sunkokai gavosi. Tada žaidžiau už Vilniaus komandą, bet po to architektūra nusvėrė ir tas gyvenimas taip pasisuko, kol neįlipau į politiką. Netyčia (juokiasi).

REKLAMA

O ar buvote išdykęs vaikas? Ar krėsdavote išdaigas?

Kaip visi vaikai. Mano anūkai dabar auga, tai jie ten tą padarė, tai nuėjo nepasiklausę, tai kažką išpylė. Prisimenu, kad aš daugiau darydavau.

Gal kažkokią išdaigą nuslėpėte nuo tėvų ir jiems nesakėte?

Žinote, tokiame Utenos miestelyje ten kažkaip ypatingai nenuslėpsi. Buvo vieną kartą, kad su kaimynais išvažiavau, būdamas kokių penkerių ar ketverių metų. Grįžome netoli vidurnakčio, tai vos ne policija buvo sukelta ant kojų. Bulvių sodinti važiavome.

Pas mus buvo tokie skladukai, sandėliukai, tai už jų parūkyti bandydavome. Čia dar iki mokyklos buvo, kokie penkeri ar šešeri metai. Tėvai pagavo, rimtas buvo pokalbis. Bet nuo to laiko, per studijų metus, per visą tą bohemišką laikotarpį, taip ir nepradėjau rūkyti iki šiol.

REKLAMA
REKLAMA

Skaitėte knygas vaikystėje?

Nelabai. Na kaip, skaitydavau mokykloje tą, ką reikėdavo skaityti. Bet, kad būčiau ten labai stipriai įnikęs, po kaldra per naktį skaityčiau su prožektoriais, tai ne. Skaitydavau, ką reikėdavo, bet ir tai kartais ne viską, ten ką nors iš santraukų panaudodavau. Tokio didelio prisirišimo prie literatūros nebūdavo.

Bet aš normaliai mokiausi, kai baigiau vidurinę, tai gal tik porą ketvertų buvo penkiabalėje sistemoje. Visi kiti penketai. Prie tų geresnių mokinių buvau. Bet kadangi čia sportas, čia važinėjimai, čia dar kažkas, tikrai nebuvau vienas iš tų, kurie labai uoliai studijuotų ar skaitytų.

O turėjote kokią mėgstamą knygą jaunystėje?

Gal ne knygą, o jausmą labiau. Studijuodamas Vilniuje įsitraukiau į tokį kraštotyros „Romuvos“ klubą. Tai buvome nuvykę pas Tėvą Stanislovą, jo namas įsiminė man ilgam. Atvažiuodavome, savo maisto atsiveždavome. Ir pas jį namie, bibliotekoje, aš pirmą kartą perskaičiau jo išverstus Rilkės eilėraščius. Atsimenu visą naktį skaitėme. Čia kažkur apie 73, gal 74 metus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tada dar vidurinės mokyklos pabaigoje ar studijų pradžioje buvo labai nuskambėjęs toks Kazio Sajos spektaklis „Mamutų medžioklė“, su tokiais dviprasmiškais, antitarybiškais, su santvarka nederančiais dalykais. Tai, kaip visada jaunimui, kur draudžia, ten įdomu.

Dabar skaitau knygas, bet irgi nėra, kad labai intensyviai. Ir dėl paprasto dalyko. Norint knygą skaityti, bent man, negali bėgti bėgti bėgti, atsisėsti pusvalandį ir paskaityti. Ne, reikia susikaupti, atostogų metu ar laisvesniu laiko tarpu. Ramiai paskaitai.

Dabar daugiau skaitau tokias knygas, iš kurių, galima sakyti, tuo pat metu ir mokaisi, sužinai kažką. Mėgstu tokias biografines, istorines knygas. Dabar Steve‘o Jobso biografiją skaitau, ganėtinai įdomi asmenybė. Winstono Churchillio biografija labai patiko.

REKLAMA

Nors gal jaunystėje man paliko gilų įspūdį Antoine'o de Saint-Exupéry romantizmas, simbolizmas, jo „Mažasis princas“. Su rože, su planeta, su visais kitais dalykais. Mūsų laikais dar buvo visas hipių judėjimas, Jacko Kerouaco „Kelyje“. Bet čia labiau studijų metais. Visi gėlių vaikai ir laisvė.

O jeigu reikėtų išsirinkti knygos arba filmo pavadinimą, kuris geriausiai apibūdintų jus, tai koks tai būtų pavadinimas?

„Trys paršiukai“ (juokiasi).

Kodėl?

Todėl, kad aš ir architektas, ir menininkas, ir politikas. Juokauju, žinoma. Nors ten gili filosofija.

O kas buvo pirmoji jūsų meilė?

Mergaitė (juokiasi).

Kokia mergaitė?

Man tada atrodė, kad graži. Su tais visais santykiais, tai sunku pasakyti kaip ten buvo. Viskas normaliai. Buvo draugai, buvo draugystės. Mūsų klasė buvo labai draugišką, dar iki šiol susitikinėjame. Buvo gera komanda. Buvo visko: jausmų, pykčių. Kažkas tau patiko, tu nepatikai. Kažkam atvirkščiai, tu patikai, bet tau nepatiko. Visko buvo.

REKLAMA

O kaip su savo žmona susipažinote?

Susipažinome tuometiniame Dailės institute. Tada jis buvo toks laisvės forpostas. Vilniuje tai nebejotinai, bet gal ir visoje Lietuvoje. Ten nebuvo karinės katedros, tai ten visi vaikščiojo apžėlę, su barzdomis, o visiems kitiems to neleisdavo. Pati atmosfera, kai aš atvažiavau iš Utenos, tai man buvo toks kultūrinis šokas, todėl, kad ten santykiai tarp dėstytojų ir studentų būdavo tokie labai geranoriški, demokratiški.

Vienas iš renginių buvo studentų krikštynos, kada ateidavo nauji studentai, tai visame fakultete būdavo tokios didžiulės šventės. Tai per tas krikštynas susitikome su žmona. Ji universitete studijavo psichologiją, atėjo su kompanija, ten mano klasiokas buvo. Žinote, kelios kompanijos susirenka ir bendraujame. Tai mes su ja susitikome tada, pasikalbėjome ir iki šiol kalbamės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O koks buvote tėtis?

Pats geriausias pasaulyje (juokiasi). Man atrodo normalus. Visko gi būna. Kas vaikus auklėja, tas žino, kad būna šviesesnių gyvenime dienų, būna tamsesnių. Arba tėvams, arba vaikams. Auklėjimas yra procesas. Pas mus santykiai buvo ir yra geri. Jų reikėtų paklausti, nes man atrodo, kad buvau labai geras, išmintingas ir protingas.

Jūsų sūnūs pasirinko jūsų profesijas. Vienas pasuko į politiką, kitas tapo architektu. Kaip jūs reagavote, kai jie pasirinko būtent tokias kryptis? Ar skatinote juos, o gal kaip tik, atkalbinėjote?

Gavosi kažkaip savaime. Andrius studijavo statybą, bet jis toks visuomeniškai aktyvesnis buvo. Rengėmės vieniems iš Seimo rinkimų. Visus ten dėliojo, dėliojo, dėliojo ir žiūri, kad viename ar poroje rajonų yra be šansų laimėti. Dabar neatsimenu, kuris rajonas, kažkur, kur didžioji dalis gyventojų lenkai ir jie turi savo tradicinius kandidatus. Bet vis tiek partijai reikia deleguoti kažkokį kandidatą.

REKLAMA

Niekas nenori iš rimtesnių politikų, kadangi ten šansų laimėti praktiškai nėra. Tai sakome, gal tegu eina jaunimas. Sakau: „Andriau, eik, pabandyk“. Jis kažkaip užsivedė, su kursiokais atsispausdino ar atsišvietė lapukų, pavažinėjo po tuos kaimus. Jis nelaimėjo, bet pakankamai normaliai pasirodė. Tai po truputį Andrius į tą politiką ir įsivėlė.

O Rokas, kaip žiūriu, irgi aktyvus pradėjo darytis, daugiau profesinėje veikloje. Baigė architektūrą, dabar turi pakankamai nemažą biurą. Mano nuomone, dirba pakankamai įdomiai ir moderniai. Greta to projektavimo, kuris vyksta Lietuvoje, jie sukūrę tokią sistemą, kad jis dirba praktiškai visame pasaulyje, su daug valstybių, dabar Norvegijoje įmonę įkūrė, norvegų kalbą mokosi. Jie įsisavinę tas naujas technologijas, 3D, erdvinius projektavimus ir panašiai. Įdomus kūrybinis darbas ir man atrodo, jam gerai sekasi.

REKLAMA

Jeigu jums kaip architektui duotų neribotus išteklius, ką jūs norėtumėte suprojektuoti? Koks būtų jūsų svajonių pastatas?

Žinote, visos mūsų problemos, mūsų visi džiaugsmai ir svajonės yra mūsų viduje. Dabar viskas keičiasi. Anksčiau architektūra buvo tokia tarsi ekonominės galios, techninių pasiekimų atspindys. Jeigu pažiūrėsime į bažnyčias, ar gynybines tvirtoves. Architektūra, kaip ir visas vaizduojamasis menas, yra tos visuomenės atspindys. Mes dabar to iki galo nesuprantame ir nepastebime, tik kai praeina tam tikras laikas, pavyzdžiui, Stalino laikų architektūra. Iš esmės, ji atspindi to laikmečio atmosferą, požiūrį, tokią dirbtinę pompastiką. Beje, su Hitlerio labai artima pagal požiūrį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jeigu pažiūrėsime, nuo ko atsirado barokas, gotika, renesansas... Visa tai yra visuomenės atspindys. Dabar, kada pasaulis tapo virtualus, kada tokios techninės galimybės, gali suprojektuoti viską, ką tik nori. Priklauso, ar tik gali susimokėti už tai. Galimybės dabar neribotos.

Aš norėčiau padaryti tokią erdvę, kurioje žmogus galėtų jaustis gerai. Tokią laimės oazę, kur būtų visos galimos modernios technologijos, ryšiai, susisiekimai, visi būtini dalykai: miegas, svajonės, atitinkama aplinka. Paveikslai, knygos, mintys, dar kažkas... Jeigu tokią laimės kapsulę kas nors padarytų, tai čia būtų tai, ko reikėtų šiandien siekti. Nes šiandien nieko nebenustebinsi bokštais. Reikia tokio žmogaus humaniško susiliejimo. Su aplinka, su gamta, kartu tokio maksimalaus dvasinio ir fizinio komforto zonos sukūrimo. Čia būtų tas uždavinys, kuris galėtų eiti ta linkme, apie kurią klausiate.

REKLAMA

Ar mėgstate klausytis muzikos, ar mėgstamą muzikos žanrą?

Kaip tik neseniai buvau koncerte Užutrakio dvare. Ten su lietuviška birbyne grojo, buvo fortepijonas, vokalas. Pirmą kartą mačiau, kaip klasikinius kūrinius groja su, atrodytų, liaudišku instrumentu. Buvo tokia keista, įdomi, man iki šiol nematyta simbiozė.

Į koncertus vaikštome. Kurie būna Vilniuje, tai prašau, kad žmona nupirktų bilietus ir į daugiau rimtos, ir į mažiau rimtos muzikos koncertus. Aš į tai žiūriu kaip į tam tikrą vietą meditacijai, poilsiui. Atsisėdi, niekas nekalba, niekas nekalbina. Architektūros vienas iš sparnuotų apibūdinimų yra, kad tai – sustingusi muzika. Man patinka tie klasikiniai dalykai.

REKLAMA

Modernūs, masiniai koncertai man nelabai. Aš gyvenu prie pat Vingio parko, atsimenu, kai buvo Lady Gagos koncertas. Tai visi veržėsi ten. Manęs netraukia tokie dalykai. Man labiau patinka tokie ramūs, susikaupimo, tokio paklausymo, pameditavimo momentai. Todėl patinka teatras, stengiuosi, kiek galima dažniau nueiti. Nebūna, kad kiekvieną savaitę lakstai, bet per mėnesį kokį kartą kitą stengiuosi nueiti.

Įsivaizduokite tą akimirką, kai suskaičiuoti visi balsai ir paskelbia, kad jūs esate naujasis Lietuvos prezidentas. Koks muzikinis kūrinys skamba bent jau jūsų galvoje?

Nemanau, kad kas nors skambėtų. Žinote, turiu tokį požiūrį, kad gyvenime nereikia labai stipriai liūdėti, jei ką pameti, ar kas nors nepasiseka. Lygiai taip pat, nereikia labai stipriai džiaugtis, jei kažką atradai ar kažkas pasiseka. Viskas tame gyvenime yra taip laikina ir neapibrėžiama...

REKLAMA
REKLAMA

Nežinau. Gal „pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių“ iš „Traviatos“. Tai galbūt akimirkos kažkoks momentas.

Įsivaizduokite, kad jūs buvote užšaldytas šimtui metų. Jus atšildo, atsibundate ir koks būtų pirmas jūsų klausimas?

„Ei, jūs dar gyvi?“. Nes, aš manau, jei rimtai, Žemė ir žmonija eina iš proto. Stipriai mažėja visko: ir intelekto, ir gebėjimo mąstyti, pragmatinio prado. Daugėja bandos jausmo. Šimtą metų gali neišsilaikyti mūsų Žemės rutulys. Tai pirmas klausimas ir būtų: „Ar jūs dar gyvi?“.

Galvokime, kad išliko Žemės rutulys, tai kaip jūs norėtumėte būti prisimintas po 100 metų, kai jūsų politinė karjera jau bus pasibaigusi. Kad žmonės sakytų: „Valentinas Mazuronis buvo...“

Mes visi šiandien gyvename iliuzijų, etikečių, virtualių visokių sukurtų įvaizdžių pasaulyje. Šiandien žmones vertiname iš turimos informacijos kiekio, o jis toks virtualus burbulas, kuriuo mus verčia patikėti, mes patys prisiverčiame juo patikėti. Pagrindinis ir didžiausias komplimentas būtų, jei žmonės, kurie mane pažino, pasakytų: „Ai, žinai, jis buvo visai neblogas vaikis“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų