REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
38
Sausio 13-osios įvykiai (Andriaus Petrulevičiaus archyvinės nuotraukos)

Kruvinos Sausio 13-osios nakties įvykius fiksavo daugybė žurnalistų iš Lietuvos ir užsienio, bet tai daryti buvo ne tik baisu, bet ir pavojinga. Tuomet fotografu dirbęs Andrius Petrulevičius ir žurnalistė Danutė Jakubėnienė pasakoja, kaip jų darbas atrodė Sausio 13-ąją.

38

Kruvinos Sausio 13-osios nakties įvykius fiksavo daugybė žurnalistų iš Lietuvos ir užsienio, bet tai daryti buvo ne tik baisu, bet ir pavojinga. Tuomet fotografu dirbęs Andrius Petrulevičius ir žurnalistė Danutė Jakubėnienė pasakoja, kaip jų darbas atrodė Sausio 13-ąją.

REKLAMA

„Į Sąjūdį ir fotografiją atėjau su Stalinu. Tuo metu dirbau Vandentiekio valdyboje, jų kontora buvo Sereikiškių parke, o ten buvo užkasta Stalino statula, kuri prieš tai stovėjo prie geležinkelio stoties. Taigi, aš nufotografavau, kaip iškasinėja Staliną, kitą dieną buvo dar kitas prašymas ir taip pasipylė darbai, susiję su Sąjūdžiu“, – savo karjeros pradžią prisiminė fotografas A. Petrulevičius.

Jis dirbo fotografu ir lemiamomis sausio dienomis.

„Niekas tuo metu nesiruošė tam, kas nutiko. Žinoma, įtampa augo, matėme, kad kažkas bręsta, bet nesitikėjome tokios baigties. Tomis dienomis aš buvau visur, bėgiojau tarp Seimo, redakcijos, televizijos bokšto, Konarskio gatvės. Buvo viešai paskelbti telefonai, kuriais žmonės galėjo skambinti ir pranešti tam tikrą informaciją, kur juda tankai ar kariuomenė. Ir žmonės skambindavo, o mes reaguodavome. Tarkime, jei iš Šiaurės miestelio pajudėdavo tankai, mes tai žinodavome po kelių akimirkų. Miesto centre tankai neturėjo jokių galimybių „praslysti“ nepastebėti“, – sakė A. Petrulevičius.

REKLAMA
REKLAMA

Jis prisiminė, kaip Sausio 13-osios naktį dirbo prie bokšto, nors vakaras prasidėjo greta parlamento.

„Mieste sklido daug gandų, visi laukė, kad bus puolimas. Pamenu, būdamas prie Seimo pastebėjau karines mašinas važiuojančias tuneliu, nutarėme jas pasekti. Taip dažnai darydavome. Būdavo,  važiuoja vienas tankas ir bent dešimt žigulių su žurnalistais jį seka. Kai tą vakarą nuvykome prie bokšto, ten jau šaudė tankai, buvo pilna mašinų, žmonių, griaudėjo didžiulis triukšmas. Veiksmas vyko“, – prisiminė jis.

REKLAMA

Dirbti, kai aplink šaudo fotografui, iki tol nebuvo tekę: „Tai buvo karo korespondento darbas, kuris mane ištiko netikėtai. Pirmą kartą pakliuvau į tokią situaciją, tiesa, vėliau teko matyti daugiau karo, tarkime, važiavome į kariaujančią Gruziją. Ten jau elgėmės kitaip, buvome pamokyti, žinojome, kad karas ne mūsų, todėl galime pasėdėti ir krūmuose. O štai prie bokšto jausmas buvo kitas: buvo daug emocijų, keiksmų. Buvo žinojimas, kad neturi pasirinkimo, nes puola tavo namus, bet tuo pačiu tu dar ir dirbi, nes esi žurnalistas“.

Anot jo, viskas vyko tamsoje ir visiškame chaose, švietė tik tankų žibintai.

„Kareiviai šaudė aukštyn ir į šonus, žmonės pradžioje nežinojo, ar jie tikrais šoviniais šaudo, ar ne. Buvo tikras chaosas. Tiesa, kai aš filmavau, žmonės ėmė dengti mane, matė, kad dirbu, ir liepė neiti ten, kur pavojinga, baigti filmuoti ir perduoti kasetę į saugias rankas. Kruvina drama prie bokšto truko apie tris valandas. Prasidėjo prieš vidurnaktį, o apie trečią nakties jau viskas buvo baigta. Tuomet pakeleivinėmis mašinomis nusigavime iki miesto centro, kur buvo daugybė žmonių. Tai, ką aš tą naktį nufilmavau, buvo išsyk perduota CNN, kiek pamenu, perdavinėjo per Rygą“, – prisiminė fotografas.

REKLAMA
REKLAMA

Jis sako, dar dabar prisimenantis, kai tą pačią naktį grįžo į Sąjūdžio būstinę ir išsyk išgėrė taurę konjako, surūkė kelias cigaretes.

„Tą pačią naktį į būstinę ėmė skambinti užsienio žiniasklaidos kanalai, visi norėjo pasikalbėti su įvykių liudininkais. Tvyrojo visiška nežinomybė, iš Sąjūdžio būstinės nešė medžiagą, bijojo, kad bandys būstinę užimti. Ta naktis buvo bemiegė, nes reikėjo ryškinti ir daryti nuotraukas, jas perduoti spausdinimui ir toliau dirbti. Kitą dieną jau ėjome per ligonines ir lavonines, filmavome naktį nužudytus žmones. Taip pat vėl važiavome prie bokšto, o ten aplinkinių namų langai buvo išdaužyti, šalia bokšto buvo pilna tankų suniokotų automobilių“, – prisiminė A. Petrulevičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jis sakė, kad greta lietuvių dirbo ir daug užsienio žurnalistų, prisimena ne vieną japoną, ispaną ar latvį.

Daug lietuvių dirbo užsieniečiams, bendradarbiavo su užsienio agentūromis, siuntė savo nuotraukas. Eltos naujienų agentūra tais laikais turėjo „išėjimą“ į pasaulį, galėjo greitai ir operatyviai persiųsti nuotraukas.

„Nežinau, kodėl jų tuomet neuždarė, nes per Eltą daug tos nakties nuotraukų pateko į užsienį, buvo naudojamos užsienio žiniasklaidoje. Sąjūdžio būstinėje buvo vienintelis tuo metu Lietuvoje buvęs faksas, juo mes ne tik dokumentus, informaciją, bet ir nuotraukas siųsdavome. Po to teko matyti užsienio žiniasklaidoje prastokos kokybės mūsų nuotraukas, jos buvo „perleistos“ per faksą. Žurnalistai tomis dienomis dirbo sunkiai ir ilgai, prisimenu kolegos filmavimo kameras laikydavo namuose, kad, jei prasidės įvykiai, galėtų skubiai dirbti. Du bičiuliai gyveno Trakuose ir naktį prieš Sausio 13-ąją grįžo namo, o sužinoję, kad prasidėjo šturmas, neturėjo kaip atvažiuoti į Vilnių, todėl naktį iš Trakų per laukus ėjo pėsti“, – ano meto sunkumus pasakojo fotografas.

REKLAMA

Žurnalistų darbo sąlygos išties buvo nepavydėtinos, vaizdo įrašus reikėjo vežti į Rygą, kad šie patektų į užsienio žiniasklaidos kanalus, nuotraukas siųsdavo per Eltos kanalus arba paštu, o radijo reportažus, informaciją perduodavo įrašą pridėję prie telefono ragelio.

„Labai ryškiai prisimenu vieną britų žurnalistą iš BBC, kuris sausio mėnesį tik su megztuku ėjo iš paskos tanko, įrašinėjo jo garsą, kažką kalbėjo ir taip darė, matyt, radijo reportažą. Negalėjau jo nenufotografuoti. Vėliau jis savo reportažą per telefoną transliavo BBC radijui“, – pasakojo fotografas.

Anot jo, tuo metu vyravo tokia sumaištis ir keista atmosfera, kad daug foto ir video medžiagų susipainiojo, kai kurios pasimetė, nebuvo aišku, kurios nuotraukos yra kieno.

REKLAMA

Anuomet žurnaliste dirbusi Danutė Jakubėnienė pasakoja, kad Sausio 13-osios naktį dirbo kilnojamoje televizijos stotyje prie parlamento. Žurnalistė prisimena, kad atmosfera buvo baugi, įtampa tvyrojo ore.

„Smulkmena, bet visada prisimenu, kaip žmonės meldėsi. Tiesiog stovėjo ir meldėsi, nes jautė, kad daugiau padaryti negali. O mes visą laiką transliavome, net tada, kai buvo nutraukta Eglė Bučelytė, kilnojamoji stotis dar kurį laiką transliavo vaizdus. Tai buvo laikas, kai visi turėjo nešiojamus mažus radijo imtuvus, radijas nuolatos transliavo žinias iš parlamento ir kitų vietų“, – prisiminė žurnalistė.

Užėmus televizijos pastatus ir bokštą jau kitą dieną dalis televizijos darbuotojų išvyko dirbti į Kauną. Ten, pasak moters, dirbo išradingi technikos darbuotojai, kurie sugebėjo perimti į užsienį perduodamus video vaizdus apie tragišką naktį prie televizijos bokšto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Įsirašėme į kasetę, nes daugelio vaizdų, kuriuos nufilmavo užsienio žurnalistai, mes neturėjome. Išties patys turime mažai filmuotos medžiagos iš bokšto šturmo, garsiausi kadrai, kuriuos visi žinome, yra filmuoti latvių, japonų ar kitų užsienio žurnalistų. Taigi, mes įsirašėme tuos vaizdus, saugojome, o vėliau – dauginome ir vežėme į užsienį, kad visi pamatytų, kas nutiko Lietuvoje. Buvo net toks momentas Kaune, kai man davė tiesioginį eterį, paleidome tą brangiąją kasetę ir viešai prašėme žmonių, jog tie, kas turi video magnetofonus – įsirašinėtų. O kitą dieną tą pačią kasetę dauginome jau kino teatro patalpose. Nebuvo tada suvokimo apie autorines teises, mums buvo svarbiau, kad pasaulis pamatytų mūsų kovą“, – pasakojo D. Jakubėnienė.

REKLAMA

Televizijos darbuotojai po Sausio 13-osios buvo išblaškyti, vieni dirbo Kaune, kiti Vilniuje ar Šiauliuose. Pasak žurnalistės, visi sukosi, kaip mokėjo, nes nebuvo technikos, įrangos ir patalpų. Tiesa, net netekus visų darbo priemonių rankos nebuvo nuleidžiamos, Seime buvo įrengta laikinoji studija, kuri Vilniaus mieste sugebėdavo transliuoti savo programą. Nebuvo ko rodyti, todėl prašyta žmonių sunešti savo turimus filmus, dokumentinę medžiagą ar filmukus vaikams. Būtent tada daugiausiai džiaugsmo, pasak žurnalistės, buvo vaikams, nes per televiziją imti rodyti amerikietiški filmukai vaikams.

Ji pasakojo, kad žurnalistų namuose buvo filmuojamos ir montuojamos laidos, įranga vežiojama iš vietos į vietą, saugoma. Užsienio žurnalistai, kurie sausio mėnesį dirbo Vilniuje, gyveno tuometės „Lietuvos“ viešbutyje, daug dirbo su vietiniais žmonėmis ir išties padarė daug reportažų, nuotraukų, istorijų.

Informacijos, pasak žurnalistės, buvo daug, daug jos teikė žmonės, bet viską reikėdavo tikrinti. Mobiliųjų telefonų nebuvo, todėl jos perdavimas užtrukdavo, buvo pasakojama telefonu arba važiuojama iki redakcijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų