Hospisas - čia žmonės atvažiuoja numirti (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

Hospisas - čia žmonės atvažiuoja numirti (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

„Jei čia mirsim, tai mirsim kaip žmonės – gražiai“, – kartą rašė Antanas Miškinis. Oriai ir garbingai numirti į Vilniuje įsikūrusį Vilniaus Mykolo Sopočkos hospisą atvažiuoja ne viena dešimtis onkologinių ligonių. Čia jaukioje aplinkoje jie skaičiuoja paskutines savo dienas ir stengiasi išnaudoti gyvenimą iki pat paskutinės akimirkos. „Visų pirma, čia yra ne ligoninė, o namai“, – jautriai kalba jo darbuotoja A. Taločkaitė.

Kai Vilniuje papamobiliu važiavęs popiežius Pranciškus nutarė nukrypti nuo oficialaus grafiko ir sustoti palaiminti mirštančių ligonių, ašara nubėgo ne vienam ten stovėjusių žmonių. Šiandien jau nebėra penkių iš palaimintų ligonių, tačiau į hospisą kiekvieną dieną atvažiuoja vis kiti žmonės, pasiryžę čia užbaigti savo paskutines dienas.

Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas yra įsikūręs visai netoli vieno Vilniaus kalėjimo. Dar prieš keletą metų tuometinis šis pastatas buvo virtęs tikrais griuvėsiais. Pastatas stovėjo išdaužytais langais, nubyrėjusiu tinku ir apleistais kambariais. Anksčiau čia veikė kalėjimo administracija.

REKLAMA

Tačiau prieš šešerius metus vienuolė iš Lenkijos Michaela Rak (55) ryžosi neeiliniam iššūkiui ir čia įsteigė paliatyvosios slaugos įstaigą – hospisą.

„Atsiprašome, bet gydymas nepavyko“

Kaip pasakoja Michaelos Rak pavaduotoja, savanorių koordinatorė Aušra Taločkaitė, labai svarbu suvokti, kad hospisas nėra ligoninė, visų pirma – tai yra namai. Namai onkologiniams ligoniams, kuriems gydytojai pasako: „Atsiprašome, tačiau jūsų gydymas nepavyko. Viskas, ką galime padaryti, tai duoti jums nuskausminamųjų ir išleisti jus namo“.

Daugeliui kiltų klausimas, kodėl žmonės atvažiuoja praleisti savo likusias dienas būtent čia, o nelieka artimų žmonių apsuptyje. Atsakymas gana paprastas – čia jais rūpinasi patyręs medicinos personalas, kurie žino, ką reikia daryti, kai žmogui skauda, jam užspringus ar pradedant dūsti. Namuose jie tokios pagalbos tiesiog negalėtų gauti.

Viskas, kas yra šiame pastate, pradedant didžiule sofa valgomajame ar net maistas, patiekiamas ligoniams, yra suaukota geradarių žmonių. Tuo ir yra ypatingi hospisai – jie nieko nekainuoja tiems, kurie čia atvyksta pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime.

„Turbūt tas momentas, kad kiekvienas maža dalimi gali prisidėti prie hospiso veiklos, yra labai svarbus. Niekas nenorėjo patikėti, kad galima kažką daryti neatlygintinai“, – pasakoja Aušra Taločkaitė.

Jauniausiam – aštuoneri

Šiuo metu hospise guli keturiolika onkologinių ligonių. Hospisai yra ypatingi tuo, kad jame vienu metu negali būti daug pacientų, nes kitaip jie prarastų namų jaukumą.

REKLAMA

„Mes padarome, kad žmonių išėjimas būtų orus. Kad jie pirmiausia būtų žmonės, o ne ligoniai“, – priduria A. Taločkaitė. Vilniuje įsikūręs hospisas teikia dviejų rūšių pagalbą – namuose ir čia, hospise.

Hospisas - čia žmonės atvažiuoja numirti (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

Hospisas - čia žmonės atvažiuoja numirti (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

„Turime dvi pagalbos rūšis – dvi komandos važiuoja pas ligonius į namus šimto kilometrų spinduliu aplink Vilnių, stengiamės kiek įmanoma jiems padėti namuose. Kai matome, kad žmogui reikalinga nuolatinė priežiūra, tuomet atsivežame į hospisą“.

Kalbant su sesers Michaelos Rak pavaduotoja, net sunku patikėti, kad į šiuos namus žmonės atvažiuoja numirti ir taip užbaigti savo gyvenimo istoriją. Vieniems ši istorija būna ilga, kitiems – vos keleri metai. Hospise apsilanko įvairaus amžiaus žmonės, jauniausiam buvusiam gyventojui – aštuoneri.

Tuomet į hospisą paskambino mirštančio aštuonmečio tėtis ir pasakė, kad nenori, jog jo vaikas išeitų ligoninėje. Jis troško savo mažametį vaiką išlydėti jaukioje aplinkoje. Tada hospiso darbuotojams teko ne menka užduotis, vos per keletą dienų suaugusiems skirtą palatą pritaikyti vaikui: perdažyti, atnaujinti ir nupirkti žaislų. Tačiau tai padaryti pavyko ir berniukas savo paskutines dienas praleido tarytum namuose.

Būtent dėl tokių mažųjų pacientų šiuo metu prie hospiso pastato yra statomas naujas korpusas, kuriame galės gyventi mažųjų pacientų šeimos drauge su jais.

Jautri hospiso atsiradimo istorija

Paties hospiso atsiradimo istorija yra ne ką mažiau jautri ir romantiška bei susijusi su Lietuva. II pasaulinio karo metais iš Lietuvos žydų geto viena šeima išvažiavo į Angliją. Šeimoje augo sūnus, kuris buvo lakūnas, vieno įvykio metu jį pašovė ir vaikinas atsidūrė ligoninėje.

REKLAMA

Ligoninėje jis pastebėjo slaugytoją, vardu Seseli. Kirto amūro strėlės į jaunuolius ir jie beprotiškai vienas kitą įsimylėjo, vėliau sukūrė šeimą. Tačiau po penkiolikos metų vyrui buvo diagnozuotas vėžys. Po gydymo kurso, Seseli kolegos pasakė, kad gydymas nepavyko, todėl ji turi pasiimti savo vyrą atgal į namus.

Tačiau Seseli labai supyko dėl tokios neteisybės ir pasižadėjo sau sukurti tokius namus, kuriuose jos vyras ir tokie kaip jis, galės gyventi. Seseli surado seną pašiūrę, tačiau nei vienas gydytojas nenorėjo atvykti ten dirbti – jie nematė jokių perspektyvų.

Tuomet Seseli pati baigė universitetą ir toliau tęsė gydytojos misiją. Ji sukūrė tokius namus, kuriuose gali gyventi ligoniai, kuriems buvo pasakyta: „Važiuok ir lauk“.

Daro neįsivaizduojamus dalykus

Kaip pasakoja A. Taločkaitė, žmonės, norėdami išgyventi daro neįmanomus dalykus: geria ir rūpužes su spiritu ar net pardavinėja namus.

Hospiso istorijoje buvo atvejis, kai sūnus pardavė mamos namą ir pirko vaistus, kurių vienos ampulės vertė – 15 000 eurų.

„Mes aiškiname, kad šansų nėra. Ligoniai būna viską išbandę finansiškai, žmonės būna ir kreditus paėmę.... Bet jie vis tiek nepasiduoda“, – sako A. Taločkaitė.

Viena iš hospiso namų taisyklių – visi pacientai, nepriklausomai nuo savo amžiaus, lyties, tautybės ar socialinių aspektų yra lygūs. 

Hospiso darbuotojai čia neskirsto pacientų. Hospiso darbuotojai gali pasirūpinti visų tikėjimų žmonėmis, todėl per hospiso istoriją čia lankėsi ir kunigai, krišnaistų atstovai ar net žydų rabinas.

REKLAMA

Kaip pabrėžia A. Taločkaitė, daugeliui atrodo, kad paskutines akimirkas šiame pasaulyje išgyvenantis žmogus nieko negirdi ir nemato, tačiau tai nėra tiesa:

„Pasak atliktų tyrimų, paskutiniai žmogų palieka klausa ir lytėjimas. Dėl to pas mus yra radijas ar ausinės. Tam, kad pacientai galėtų girdėti paukščius, klausytis mėgstamos muzikos ar įgarsintos knygos net būdami komoje“.

A.Taločkaitė atskleidžia, kad pati svarbiausia ir sunkiausia hospiso namų užduotis – sugebėti išlaikyti paciento orumą spręsti, nepadarant jo neįgaliu.

Čia atvažiuoja įvairiausių pacientų. Vieni pyksta ant viso pasaulio ir kaltina jį už tokios baisios bausmės atsiuntimą, kiti pyksta ant šeimos ir nenori jų net matyti. Kiti atvažiuoja čia norėdami numirti su tobulai atliktu manikiūru. Tačiau kiti priešingai – atvažiuoja apatiški ir nenori net rankos kelti: „Kam, juk vis tiek aš numirsiu“. Dažnai tokie būna pacientai vyrai.

Jie neretai nenori net skustis ar tvarkytis. Tuomet, pasak A. Taločkaitės, labai svarbu mokėti prie jų prieiti, pralinksminti ir suteikti entuziazmo stengtis.

„Tada pradedi sakyti, kiek daug gražių moterų pas mus dirba, kiek čia daug slaugytojų. Kartais slaugytojos juokaudamos ir nepasidalija ligoniu – čia mano sako“, – šypsosi pašnekovė.

Ir toks vyrų nenoras stengtis, pasak A. Taločkaitės, yra visiškai suprantamas. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, į hospiso namus atvažiuoja buvęs sėkmingas 25-erių sportininkas vaikinas – jis serga leukemija. Juk iki tol buvęs atletiškas ir sportiškas kūnas dabar yra suglebęs, o kur dar ir sauskelnių keitimas jaunam vyrui. Psichologiškai tai pakelti jaunuoliui yra be proto sunku.

REKLAMA

Keturi stebuklo atvejai

Vidutiniškai čia ligoniai išbūna 12 parų. Neretai būna, kad pacientai čia neišbūna net penkiolikos minučių. Onkologiniams ligoniams būdingi trombai. Hospiso istorijoje buvo ir lifte miręs pacientas, buvo ir tokių, kurie čia išbuvo ir pusę metų.

Hospise žmonių mirtingumas – 88 proc. Per visą hospiso istoriją buvo tik keturi atvejai, kuriuos darbuotojai iki šiol vadina stebuklais. Žmonės, kurie atvažiavo čia numirti – išėjo patys savo kojomis. To negali paaiškinti jokie mediciniai teiginiai. Čia yra ir pacientų, kuriems pagerėja ir jie išvažiuoja į namus, tačiau ne už ilgo – grįžta ir vėl. Yra ir tokių, kurie vis važiuoja į chemoterapiją, nes vis dar bando pasveikti.

Būna, kad patys pacientai nori važiuoti namo, bet to nenori artimieji. Ne todėl, kad jie yra abejingi ir blogi žmonės, o todėl, kad jie tiesiog bijo. Bijo nemokėti pasirūpinti mirštančiu žmogumi ir nesuteikti jam tinkamos pagalbos.

„Aš nemanau, kad jie nenori iš principo priimti ligonio. Jie tiesiog bijo nežinoti, ką daryti ir ką, pavyzdžiui, daryti, kai žmogus užspringsta. Be to, ligoniai kur kas labiau klauso medicinos personalo žmonių nei savo artimųjų. Jie žino, kad jeigu reikia gerti vaistus – jie privalo tai daryti“, – sako A. Taločkaitė.

Hospise – ir ašaros, ir juokas

Hospiso darbuotojai stengiasi išpildyti ir visus mirštančiųjų norus, pasirūpinti, kad jų visi įmanomi troškimai būtų įgyvendinti. Kartą, sesei M. Rak yra tekę važiuoti vidurnaktį į alkoholio parduotuvę ir pirkti alaus ar vyno. Ne todėl, kad ligoniai kažką vaizduoja – o todėl, kad net tas vienas mėgstamo gėrimo gurkšnis gali palengvinti mirštančiojo dalią.

REKLAMA

Kaip sako A. Taločkaitė, hospiso darbuotojai žino visus mirštančiųjų subtilumus ir puikiai supranta, kad tai nėra principo reikalas, o tai – ligos pasekmė.

Hospisas – tai namai, kuriuose girdėti juokas, ašaros, barniai, laimė, krikštynos, vestuvės ar visos įmanomos ir neįmanomos šventės. Hospise yra ir psichologas, kuris dirba ir su pacientais, jų artimaisiais bei pačiais darbuotojais. Įsimintinų istorijų čia tikrai netrūksta, todėl labai svarbu, kad tokie specialistai dirbtų su pacientais ir jų artimaisiais.

Kartą čia gulėjo 36-erių metų vyras. Jis kartu su savo žmona svajojo apie gražią didžiulę šeimą, o savo ateitį buvo pradėję vos kurti. Tačiau vyras netikėtai susirgo, palikdamas vieną savo žmoną su aštuonių mėnesių vaiku.

Atėjusi aplankyti savo vyro, ji verkdavo kiekvieną kartą. Dėl vyro ligos, dėl liksiančio sūnaus be tėvo ir dėl paimto milžiniško kredito namui. Tačiau ligos nesuplanuosi. Ji savo auką pasirenka žaibiškai.

Kartą hospiso darbuotojai savo namuose rado 27-erių metų merginą, sėdinčią žvejo kėdėje. Mergina sirgo dubens kaulų vėžiu, todėl ant paprastos kėdė ar lovos ji negalėjo sėdėti. Ant merginos piršto blizgėjo žiedas, drauge su sužadėtiniu ji planavo savo vestuves 2018 08 08 18 val.

Puikiai suprasdami, kad vis dėlto ji šios dienos nesulauks, porai vestuves organizavo hospiso darbuotojai. Vestuvių data buvo numatyta 2017 09 17 17 val., kad būtų bent šioks toks datų panašumas.

Mergina be galo mylėjo drugelius, būtent dvi spalvas – geltoną ir mėlyną. Sesuo buvo sugalvojusi, kad kiekvienas užeinantis į jos palatą paliktų čia po drugelį. Taip nepastebimai palata greitai prisipildė drugeliais. Mergina svajojo apie vestuvinę suknelę būtent su skraidančiais drugiais. A. Taločkaitei greituoju būdu teko suorganizuoti vestuvinę suknelę, atsirado viena įmonė, kuri paaukojo dešimt suknelių.

Mergina patikino, kad suknelę teks pataisyti taip, jog jos galas būtų priekyje, taip ji uždengtų lovą. Buvo užsakytas ir merginos vaikystės mėgstamiausias tortas iš Biržų, sukurtas gyvų gėlių lankelis būtent jai.

Likus dviem dienom iki vestuvių A. Taločkaitė lauke pamatė verkiantį jos sužadėtinį. Moteris suprato, kad vestuvių dieną teks organizuoti merginos laidotuves.

Tačiau hospise yra vykusios ir kitos vestuvės, pavyzdžiui, kartą čia paskutines savo dienas praleisti atvažiavo 25-erių metų mergina. Gydytojai į ligoninę iš namų ją išvežė operuoti apendicito, tačiau tik prapjovę jį, pamatė, jog jau nieko nebegalima padaryti – apendicito vėžys per daug išplitęs.

Mergina augino mažametę mergaitę ir buvo susižadėjusi su savo draugu. Norėdamas išpildyti pažadą jai ir prižiūrėti jos mergaitę, vyras vedė ją gulinčią lovoje. Vestuves hospiso darbuotojai suorganizavo vos per dvi dienas.

Nuotaka po vestuvių išgyveno dvi paras.

Tačiau ne visos antrosios pusės iškenčia tokią klastingą ir mirtiną diagnozę. Kartą čia gulėjo mergina. Ilgą laiką gyvenusi su savo sužadėtiniu, vieną rytą ji pajuto guzą savo krūtinėje. Medikai patvirtino, kad mergina serga krūties vėžiu.

Pirmasis gydymas davė sėkmingų rezultatų ir mergina pragyveno apie du metus.

Vėliau ji pasijuto vėl blogai, tačiau vaikinas antro karto jau nebeišlaikė. Praleisdama paskutines savo dienas hospise, mergina iki pat paskutinės minutės laukė savo vaikino ir tikėjosi, kad jis vis dėlto sugrįš.

Vaikinas per merginos laidotuves nešė jos urną. „Jeigu ne iki altoriaus, tai bent tokiu paskutiniu keliu jie nuėjo drauge“, – simboliškai priduria A. Taločkaitė.

Hospiso istorijoje buvo ir jaunas vaikinas, universitete besimokęs paskutinius metus. Jis rašė bakalaurą, draugavo su mergina. Vieną kartą besimaudymas pastebėjo, kad jo sėklidė yra pakitusi. Nuėjus pas gydytojus, medikai tik paklausė, kur jis buvo anksčiau. Vaikinui diagnozavo sėklidės vėžį.

Kartą čia gyveno ir 36-ejų metų vyras, kuris sirgo išsetine skleroze. Jam gydytojai pasakė, jog jis turi daug judėti. Vyras dviračiu kiekvieną dieną nuvažiuodavo po dešimt kilometrų.

Prieš maždaug metus spaudoje paplito istorija, kai iš troleibuso iššokus mergaitei, pro šalį važiavęs dviratininkas, nenorėdamas užkabinti mergaitės, pasuko dviratį ir trenkėsi į kanalizacijos dangtį. Tai ir buvo šis vyras. Padarius jam operaciją, gydytojai nepamatė kraujo krešulio, vėliau prasidėjo puvimo procesas

Vyras hospise išgyveno kiek daugiau nei dvi savaites.

Kartą vienu iš stebuklu buvo vadinama moteris, kuri atvežta į hospiso namus vežime, iš jo po kurio laiko išėjo savo kojomis. Bet kaip yra sakoma – nuo savo likimo nepabėgsi. Po kelių mėnesių savo namuose moteris, pasilipusi ant kėdės, kabino skalbinius. Nukritusi nuo kėdės, ji susitrenkė galvą ir mirė.

Kapelionas mato tikrus žmones

Tv3.lt žurnalistams besilankant hospise, kaip tik tuo metu pas mirštančiuosius pro duris atskuba kapelionas kun. Andžej Bogdzevič. Pačiam vyrui yra tekę būti ant mirties slenksčio, todėl jis geriau nei kas kitas supranta, ką tenka ištverti hospiso gyventojams.

Kapelionas su plačia šypsena veide aplanko hospiso ligonius, kiekvieną padrąsina, pralinksmina skambia fraze ir paspaudžia ranką, linkėdamas ramybės. Kaip pasakoja pats A. Bogdzevič, čia jam pacientai visų pirma yra draugai.

Hospisas - čia žmonės atvažiuoja numirti (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

Hospisas - čia žmonės atvažiuoja numirti (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)

„Čia žmonės yra tikri. Tokie, kokie yra iš tikrųjų. Jiems nereikia prieš nieką vaidinti ir apsimetinėti, žmonės prieš mirtį būna kaip niekada nuoširdūs. Aš čia susiradau tikrai labai daug draugų“, – sako jis.

A.Taločkaitė pasakoja, kad neretai būna ir taip, kad ligonio niekas nelanko, o žiūrėk po mirties jau tenka važiuoti į teismą, kur mirusiojo turtu nepasidalina likę giminaičiai.

Padeda geradariai aplinkiniai

Į hospisą dažnai užsuka žmonės ne tik aplankyti savo artimųjų. Nemažai žmonių čia stabteli tiesiog norėdami palikti savo užaugintų pomidorų, rankdarbių, pagalvių ar kitų reikalingų daiktų.

„Kartą į hospisą atėjo moteris. Ji papasakojo, kad labai nori kažkuo prisidėti, tačiau neturi lėšų. Todėl ji nuėjo į mišką, priskynė žibuoklių, pagamino kelias dešimtis mažų puokščių. Neįsivaizduojate, kiek laimės tai suteikė mūsų gyventojams“, – sako A. Toločkaitė.

Kitą kartą į hospisą užsuko ir dar viena moteris. Įėjusi į vidų, ji paklausė kur galėtų kreiptis pagalbos, norint iš automobilio atnešti kelias dešimtis pokų sauskelnių. Pasirodo, moteris šventė savo jubiliejų ir visų paprašė vietoj gėlių atnešti sauskelnių poką.

Jos draugai ir giminaičiai pagalvojo, kad moteris miršta ir visi nupirko ne vieną, o po kelis pokus. Visiems susirinkus į jos šventę, moteris prasitarė, kad ji tikrai neserga – ji tiesiog nori tokiu būdu padėti kitiems.

Hospisas iš valstybės gauna tik trečdalį reikalingų lėšų, visą kitą suaukoja žmonės. Valstybė yra nustačiusi, kad mirštantis ligonis per dieną gali sunaudoti du vienetus sauskelnių, o savo maistui išleisti lygiai 3,45 eurus.

„Žmogus, kuris žino, kad jis miršta, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, tik tiek turi. Tuomet apie jokius vaisius, priešpiečius ar pavakarius jis nelabai ir gali svajoti“, – priduria A. Taločkaitė.

Prisidėti gali kiekvienas

Hospiso darbuotojai stengiasi dažnai šviesti visuomenę apie savo veiklą ir taip skatinti žmones prisidėti prie pagalbos mirštantiems žmonėms. Darbuotojai dažnai apsilanko ir mokyklose pas vaikus, norėdami jos informuoti, kas tai per liga yra vėžys ir kaip reiktų elgtis su sergančiu žmogumi.

Kartą buvo istorija, kai praėjus mėnesiui po tokios pamokos, vienoje Vilniaus mokyklų vėžiu susirgo antrokė mergaitė. Grįžus jai, vaikai, žinodami, kas tai per liga, labai gražiai ją sutiko, padėjo mokytis ir pasivyti savo bendraamžius.

A.Taločkaitė tikra – prie hospiso veiklos gali prisidėti kiekvienas norintis. Svarbu suvokti, kad hospisas nėra ligoninė, visų pirma – tai namai.

„Kartą per savaitę darbe atsisakius vieno kavos puodelio, sutaupytumėte po eurą. Taip susidarytų daugiau nei dvidešimt eurų – būtent tiek kainuoja dvi pakuotės sauskelnių. Atrodytų, kas čia yra atsisakyti vieno kavos puodelio per savaitę, bet taip galima padėti ir kitiems“, - sako A. Taločkaitė. 

Zita skromoviene
2018-11-04 13:30:01
Lenkiu galvą prieš tuos žmones kurie prisideda prie ligonių priežiūros-onkologinių ligonių ir prieš tuos kas remia hospisą savo aukomis
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
[email protected]

Naujienų portalo tv3.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB All Media Lithuania sutikimo draudžiama.

Top Video

Avarija Kauno rajone: per susidūrimą su kariškiais nukentėjo 3 žmonės
DABAR RODOMA
Avarija Kauno rajone: per susidūrimą su kariškiais nukentėjo 3 žmonės
DABAR RODOMA
Treneris Aivaras Pekorius pasidalino receptu: taip iškepta mėsa yra sultingesnė
DABAR RODOMA
Biržuose – mįslinga paauglio mirtis: tėvai kaltina pastatą vaiduoklį
DABAR RODOMA
Girto prokuroro elgesys areštinėje pribloškia: jau suko butelį
DABAR RODOMA
Alaus išgėręs devynmetis atsidūrė vaikų namuose: užteko vienintelio skambučio
DABAR RODOMA
Alytiškio išvaizda pašiurpino visą bendrabutį – žmogus pūva gyvas
DABAR RODOMA
Šiauliečių šeimą persekioja gaisrai: namai sudegė jau trečią kartą
DABAR RODOMA
Kraupus nužudymas Pasvalio rajone
DABAR RODOMA
Politologai įvertino Rusijos ir Ukrainos konfliktą
DABAR RODOMA
Nustebino vaiko teisių įžvalgos: to išgirsti vaiko netekusi mama nesitikėjo
GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI
REKLAMA
Evelina kuria nuostabius piešinius (nuotr. asm. archyvo)
Lietuvoje iš tiesų yra begalės vaikų, kurie yra tikrai talentingi ir kūrybingi. Jų kurti darbai žavi aplinkinius, o netrukus juos pastebi ir tų sričių profesionalai. Viena ...
Mantas (nuotr. asm. archyvo)
Kelis metus Norvegijoje gyvenęs ir patrauklų atlyginimą gaudavęs Mantas nusprendė viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Šiandien vaikinas dirba padavėju viename populiariausių ...
Onkologinę ligą įveikusi Gražina Raguotienė (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)
Dviejų vaikų mama vilnietė Gražina Raguotienė atvira – 2010 metais ji pirmą kartą išgirdo kraujo vėžio diagnozę. Medikai jai diagnozavo Hodžkino limfomą. Jaunai mamai įi žinia ...
Kaulų čiulpų transplantaciją patyrusi Viktorija ( Nuotr. asm. archyvas)
Nuotraukoje matoma mergytė, vardu Viktorija. Šiandien ji niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių ir ypatingai džiugina aplinkinius plačia šypsena bei entuziazmu. Tačiau retas, ...
Gaisras Kiaukų kaime (nuotr. asm. archyvo)
 Gruodžio 3-iosios naktį Šilalės raj. Kiaukų kaime sudegė gyvenamasis namas. Name gyvenusiai jaunai porai pavyko išsigelbėti, tačiau visi name buvę daiktai sudegė iki ...
REKLAMA

Top Video

Avarija Kauno rajone: per susidūrimą su kariškiais nukentėjo 3 žmonės
DABAR RODOMA
Avarija Kauno rajone: per susidūrimą su kariškiais nukentėjo 3 žmonės
DABAR RODOMA
Treneris Aivaras Pekorius pasidalino receptu: taip iškepta mėsa yra sultingesnė
DABAR RODOMA
Biržuose – mįslinga paauglio mirtis: tėvai kaltina pastatą vaiduoklį
DABAR RODOMA
Girto prokuroro elgesys areštinėje pribloškia: jau suko butelį
DABAR RODOMA
Alaus išgėręs devynmetis atsidūrė vaikų namuose: užteko vienintelio skambučio
DABAR RODOMA
Alytiškio išvaizda pašiurpino visą bendrabutį – žmogus pūva gyvas
DABAR RODOMA
Šiauliečių šeimą persekioja gaisrai: namai sudegė jau trečią kartą
DABAR RODOMA
Kraupus nužudymas Pasvalio rajone
DABAR RODOMA
Politologai įvertino Rusijos ir Ukrainos konfliktą
DABAR RODOMA
Nustebino vaiko teisių įžvalgos: to išgirsti vaiko netekusi mama nesitikėjo
X Faktorius
DABAR RODOMA
X Faktorius
DABAR RODOMA
Elzė Borsteikaitė
DABAR RODOMA
Elzė Borsteikaitė
DABAR RODOMA
Aivo VS Kristina VS Liana VS Rūta
DABAR RODOMA
Monika Bleikša
DABAR RODOMA
Liana Pušnova
DABAR RODOMA
Rūta Barkauskienė
DABAR RODOMA
Gintarė Razulevičiūtė
DABAR RODOMA
Kristina Jurevičiūtė
DABAR RODOMA
Aivo Oskis


INOVOX 1 minutės iššūkis. Aurimas, Kotryna, Modestas, Ema
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Aurimas, Kotryna, Modestas, Ema
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Lėja, Urtė, Eva, Aistė
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Ieva, Rusnė, Justė
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Rūta Šlikaitė
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Osvaldas ir Tačiona
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Viktorija ir Gabrielė
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Juozas
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. 740-037
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. 739-036
DABAR RODOMA
INOVOX 1 minutės iššūkis. Justas, Dominykas, Klaidas, Kornelijus

TELEVIZIJA


×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų