Bet kam daryti viską įprastai? Juk kur kas įdomiau keliauti per karštį ir dar pėsčiomis.
Tikslas, kuris gąsdina
Kaip toli sutiktumėte eiti dėl savo tikslo? Mes, žurnalistė ir medicinos studentė, nusprendėme Šiaurės Ispanijoje nužingsniuoti aštuonis šimtus kilometrų pėsčiomis. Ne, šį kartą tai ne maisto ar koks ypatingas sporto iššūkis. Tai, tiesą sakant, tai asmeninis iššūkis, virtęs socialiniu projektu.
Besistengdami parodyti, kokie esame pajėgūs ir galintys daug kuo pasididžiuoti, dažnai pamirštame tuos, kuriems šiandien itin sunku. Apie tai juk nepatogu kalbėti. O ir savas liūdnas patirtis juk kur kas paprasčiau nutylėti, nei jomis dalintis, apie jas pasakoti ar net atsakyti į nepatogius klausimus apie jas. O kur dar poreikis apginti savo idėją nuo svetimų žmonių reakcijos ir įrodyti jos teisingumą.
Bet pabandykime. Mūsų kelionė – pasakojimas ne apie atostogas, o apie tris kol kas mums svetimus žmonės. Tai su vėžiu kovojantis dvimetis Dima, paauglė Agnė ir senolė Onutė, kuriems praverstų dėmesys ir pagalba. Projektą pavadinome „Kai kiekvienas žingsnis svarbus“ (STEPS THAT MATTER). Jo metu kviečiame aukoti jų svajonėms, kurioms daugeliui iš mūsų atrodo labai paprastos ir kasdienės.
Todėl ir keliaujame pėsčiomis išskirtiniu maršrutu – piligriminiu Šv. Jokūbo keliu. Jį renkasi tie, kurie turi apie ką pagalvoti, tie, kurie turi ką papasakoti, tie, kurie ieško... Ar tokiu atveju gali būti per sunku eiti? Nelabai, nes norime pažiūrėti, kiek iš tikrųjų galime ir dėl savęs ir dėl kitų.
Pasiruošimas viskam ir bet kam
Tai, kad daugiau nei mėnesį laiko tikrinsime savo galimybių ribas nustebino net daugelį artimų žmonių. Vieni gūžčiojo pečiais – „ar jūs visai išprotėjote?“ Kiti nuoširdžiai palaikė: mokė, kaip išgyventi karštyje, dalijo patarimus, ką imti į kuprinę ir ko ne, nešė knygas ir perpasakojo girdėtas istorijas apie sunkųjį išbadymą.
Tačiau visame šitame šurmulyje įdomiausia dalimi tapo kurpinės krovimas. Paskelbtas jos svorio verdiktas – aštuoni kilogramai bei vanduo ir maistas dienai. Tik tiek. Su daugiu – nepaeisi. Ir taškas. Ir taip suvoki, kad apytiksliai dešimt kilogramų ispaniškame karštyje kopiant į įkalnes ir leidžiantis nuokalnėmis bus velnioniškai daug.
Ne vienam klausančiajam apie pasirengimą juoką sukėlė sprendimas pasiimti tai, be ko negyvename kasdien – veido kremas, kūno sviestas. Ir dar ne bet koks – o konkrečiai „L'occitane“ ar „The Body Shop“ gamintojų. Juoksitės ar piktinsitės išlepimu? Jei aplanko tokia emocija, pamąstykite, ar esate kada ėję į vienos ar dviejų dienų žygį Lietuvoje? Kai atsiranda paraudimai, bėrimai ir visi kiti nemalonūs pojūčiai – ar tuomet ryžtumėtės išbandyti kokį naują vietinį produktą kuris gali ir padėti, ir pakenkti?
Antras galvos skausmas – drabužiai. Kai žinai, kad šimtus kilometrų juos neši ant pečių, pretenzija stiliui pasitraukia pati. Ir tada matai, kad kuprinėje tėra dvi sportinės aprangos, kažkas miegui ir vienas kelioninis rūbų komplektas, su kuriuo galima pasirodyti žmonėms ir apsimesti, kad nesi keliautoja. Galvoje trumpam sukirba mintis apie gražią ispaniška suknia, bet nešti jos juk nenorėčiau...
Galiausiai paskutinis aspektas prie vaistų ir batų – technika. Sakote užtenka telefono? Bet juk norisi ir gražių nuotraukų, ir parašyti kažką... Taigi, turint omeny ne pačius geriausius santykius su technika, skubiai keliauji pas konsultantus ir aiškiniesi, kas palengvintų tavo dalią. Ir netrukus kuprinėje įsikuria fotoaparatas, asmenukių lazda, belaidė klaviatūra...
O kas toliau?
Laipinantis į lėktuvą su įtartinai lengva kuprine ant pečių neapleidžia mintis, kad vis tik nebežinai, ką darai. Ne dėl to, kad pamirštum kelionės tikslą ar praeitų noras. Tiesiog atrodo, kad viskas, ką žinai apie Šv. Jokūno kelią, kažkaip pasimiršta ir viską teks atrasti pačioms. Juk neaišku, nei ką vallgysi, nei kur miegosi, nei ką sutiksi, nei kaip viskas bus. Toks neužtikrintumas ir gąsdina, ir žavi. Juk tai prasmingas nuotykis!
Autorės: Jurgita Čepulytė ir Edita Čepulytė
