Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė per spaudos konferenciją penktadienį sakė, kad valstybei ir savivaldybėms nepasiūlant neįgaliesiems būtinų paslaugų, teisminis kelias galėtų būti papildoma priemonė paspausti institucijas.
„Galiausiai į bet kokius su neįgaliaisiais susijusius klausimus reikėtų pradėti žiūrėti per žmogaus teises (...). Tiek šeimoms, tiek asmenims su negalia, galbūt negaunantiems tam tikrų paslaugų ar patiriantiems kitokių pažeidimų, galbūt belieka vienintelis kelias – kreiptis į tesimą ir reikalauti tokiu būdu jų teisių apsaugos“, – svarstė D. Juodkaitė.
„Aš irgi pritariu, kad vienas iš veiksmingiausių būdų šiuo laikotarpiu būtų teismo procesai. Daug kur pasaulyje būtent šitas būdas ir išjudindavo, ir Amerikoje, ir kitur būtent taip ledai pajudėjo. Manau, kad ir Lietuvoje tai būtų veiksminga“, – per spaudos konferenciją savo ruožtu sakė vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas sveikatos klausimais Dainius Pūras.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija penktadienį BNS pateiktame komentare teigia, kad paslaugų artimųjų globojamiems neįgaliesiems daugėja, bet prižįsta, kad šiuo metu jų nėra užtektinai.
„Nuo 2016 metų išbandomos naujos bendruomeninių paslaugų neįgaliesiems ir jų šeimoms formos: laikinas atokvėpis (šeimos namuose ir įstaigoje) iki 30 dienų, atvejo vadyba šeimoms, auginančios vaikus, turinčius psichinę ar proto negalią, socialinė priežiūra, teikiant kompleksinę pagalbą besilaukiančioms moterims ir vienišų motinų šeimoms su vaikais iki 3 metų, asmeninio asistento paslauga. Šios paslaugos būtent yra skirtos ne globos institucijų gyventojams, bet gyvenantiesiems bendruomenėje neįgaliesiems ir jų šeimoms“, – teigia ministerija.
Neįgaliųjų teisių gynėjai sako, kad valstybė tokių paslaugų finansuoja ypač mažai.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova per spaudos konferenciją pasakojo, kad, pavyzdžiui, laikino atokvėpio paslaugą visoje Lietuvoje gali gauti 90 šeimų, nors vien elgesio sutrikimų turi beveik 20 tūkst. žmonių. Jos teigimu, asmeninio asistento paslaugas numatoma pasiūlyti tik 50 žmonių.
„Tai yra taip mažai, kai tuo metu per įvairias neįgaliųjų nevyriausybines organizacijas, jeigu būtų skirtos didesnės lėšos, iš tiesų galima būtų organizuoti ir teikti tą pagalbą: sutvirtinti šeimos paramos centrus, tėvams organizuoti savitarpio paramos grupes, daryti negalios įveikimo mokymus, yra daugybė formų, pavyzdžiui, tėvai – tėvams, šeimos – šeimoms. Deja, finansavimas yra labai labai apgailėtinas tokiems projektams“, – teigė D. Migaliova.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus kritikavo situaciją, kad Lietuvoje socialinėms paslaugoms ne globos institucijose valstybė skiria santykinai mažą dėmesį.
„Iš tikrųjų gali susidaryti regimybė matant projektus, kad daug tų projektų visokių yra, bet jie labai netvarūs ir jų aprėptis yra labai menka. Ir reikia žiūrėti kitą pusę – globos institucijas, mes matysime ten toliau pumpuojamus milžiniškus pinigus (...). Sisteminio pokyčio nėra“, – dėstė J. Ruškus.
D. Pūro teigimu, esama padėtis nėra tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakomybė, tai taip pat ir švietimo, ir sveikatos sistemų klausimai, už tai atsakyti turi ir nacionalinė, ir vietos valdžia.
