Nuotykiai – verti kino fimo kadro
Kalnuose slypi ne tik ramybė, tyla, bet už kampo visada laukia ir nuotykiai. Tai gali paliudyti ir prekės ženklo „Go.Mante“ įkūrėja Vidmantė Martikonytė-Medišauskienė.
„Mano juokingiausias nutikimas, tikriausiai yra gana tradicinis ir nutinkantis daug kam: įsėdau ne į tą keltuvą ir tik užkilusi pamačiau, jog papuoliau į juodą trasą. Pradžioje bandžiau leistis, bet jau po minutės kritau, slidės išsilakstė į visas puses, šiaip ne taip viską susirinkau, ir nusprendžiau žemyn leistis pėsčiomis. Leidausi nuo kalno apie 40 minučių, apačioje buvo gana didelis baras, su daugybe žmonių, o aš su slidėmis ir lazdomis rankoje atsargiai atsargiai, lėtai lėtai lipau žemyn. Kai pagaliau nusileidau nuo kalno, visi baro lankytojai pradėjo garsiai ploti ir sveikinti, pasirodo, žmonės sėdėję kavinėje visą laiką mane stebėjo ir kikeno. Na taip, iš tiesų buvo ko,“ – prisimena Vidmantė.
Ji Austrijos kalnais išvyko mėgautis prieš savaitę. „Džiaugiuosi, kad pavyko išvykti būtent šiuo metų laiku, kai oras jau šiltas, ir slidinejant nereikia šalti, pavargus galima tiesiog mėgautis nuostabiais vaizdais ir šilta saule“, – pastebi ji.
Geriausi įspūdžiai – kalnuose
Renginių organizatrius Alkas Paltarokas slidinėti į kalnus vyksta pasiilgęs sniego, kurio Lietuvoje kasmet mažėja. „Aukštai kalnuose sniego pusnys ant stogų ir milžiniški varvekliai suteikia džiaugsmo ir atrodo egzotiškai“. A.Paltarokas vadovaujasi posakiu: „už kalnus geriau tik kalnai.“ „Kalnuose sportiška svaitė prabėga kaip kelios dienos, mintyse jau sukasi kitų žiemos kelionių planai, tad įspūdžiai vienas už kitą ryškesni ir smagesni. Šiemet su kompanija slidinėjau Val Thorens Prancūzijoje, čia per dešimt dienų net visų trasų neišbandysi. Smagiausia, kai iš slėnio pakyli į kalnus ir nusleidi į kitą slenį, ir taip toliau. Žinoma, su stotelems kalnų kavinukėse ir nepakartojamu vaizdu į Alpių viršūnes“, – įspūdžiais dalijosi renginių organizatorius.
Tokia pačia fraze apie kalnus vadovaujasi ir rašytoja Rasa Sagė, kuri slidinėti pradėjo dar vaikystėje, medinėmis slidėmis, kurios ant paprastų žieminių batų laikėsi jos tėčio pritaisytomis gumomis. Tą meilė slidėms išliko iki šiol. „Teko būti įvairiuose kalnuose, įvairiose šalyse, įvairiais metų laikais, tačiau didžiausią įspūdį man visgi paliko slidinėjimo atostogos. Kalnai ir sniegas tai yra kažkas magiško, iš to gimsta tas pirmapradis kelionės, greičio, leidimosi nuo kalno adrenalinas. O kai dar aplinkui stūkso ramūs ir išdidūs kalnai, sudarantys tokį nuostabų kontrastą lėkimui, visa kartu sukuria tikrą magiją“ – sako rašytoja.
„Kartą, susipynus kojoms, padariau prievartinį špagatą, dėl ko suplyšo naujutėlės slidinėjimo kelnės. Esu pilvu nučiuožusi nuo ilgiausios juodos trąsos – kai čiuožiau tik užverčiau galvą, kad nenukentėtų nosis ir su siaubu laukiau, kuo viskas baigsis“, – nuotykiais dalijasi ir rašytoja, žurnalo Happy365 redaktorė Agnė Pačekajė.
Kaip pamilti kalnus?
Įsimylėti per penkias dienas – taip būtų galima pavadinti renginių vedėjo Remigijaus Žiogo pirmuosius įspūdžius kalnuose, mat, lygiai tiek dienų reikėjo, kad vyras pamiltų kalnus. „Penktą dieną supratau, kaip sekmingai nusileisti nuo kalno, ką reiškia greitis, dinamika, adrenalinas, laisvė, jėga ir daug kitų žodžių, kurie netelpa į tą jausmą, kurį noriu patirti dar ir dar, ir dar. Tie, kas slidinėja, mane supras.”
Tai jau septintas R. Žiogo sezonas kalnuose. Tiesa, meilė kalnams atėjusi per kančias ir skaudžias pamokas. „Pirmą kartą slidinėjant draugas jau ant kalno parodė kaip sukryžiuoti kojas, patarė čiuožti lėtai ir pats nučiuožė. Matau raudoną ir melyną trasas. Raudona pasirodė ne tokia pavojinga kaip mėlyna. Klydau. Jau už pirmo posūkio manęs laukė sniegas ir jo buvo labai daug... Visur, net ir mano burnoje. Viena slidė buvo kažkur viršuje, kita – apačioje, Šių atostogų pliusas tas, kad galėjau valgyti vakarais tiek, kiek telpa, nes dienomis rinkau savo lazdas ir slides tai kalno viršuje, tai apačioje.“ – prisimena renginių vedėjas. Rašytoją ir redatorę Agnę Pačekaję į žiemos sportą įtraukė tėvai. „Pamenu savo pirmąjį slidinėjimo kartą su jais Slovakijos Tatruose. Sekėsi prastai – didžiojoje dalyje nuotraukų aš, tuo metu dar paauglė, apsivilkusi skolintais senovinio modelio treningus (apie tokią prabangą, kaip slidinėjimo kostiumai tuo metu net nesapnavome) ne čiuožiu, o guliu nukritusi ant sniego prie pakelėjų. Bet visdėlto kažkas toje kelionėje užbūrė taip, kad iki dabar neįsivaizduoju žiemos be slidinėjimo kalnuose – kai draugai renkasi egzotiškus kraštus, mane traukia sniegas,“– atvirauja Agnė. O, kad slidinėti būtų smagiau, šiuo pomėgiu užkrėtė ir savo vyrą Saulių, kuris, anot moters, dabar ant slidžių jaučiasi dar geriau, nei ji. „Slidinėjimas – tai puikus būdas žiemą iškišti nosį laukan ir pajudėti. Tai terapija akims – bent jau Italijos dolomitų kalnai, kur dažniausiai slidinėju, vaizdais tiesiog užburia. Beje, dievinu ir lygumines slides, kaip vaikas kiekvieną žiemą laukiu, kol pasnigs ir vėl galėsiu čiuožti,“ – meilės kalnams neslepia rašytoja. Kad pramogos neapkarstų
Ftineso treneris Paulius Ratkevičius prisipažįsta, jog kiekvienos žiemos laukia kaip mažas vaikas. Šiuo žiemos sportu jis mėgaujasi jau dešimt metų. „Pats asmeniškai prieš važiuojant į kalnus padarau gerą apšilimą Lietuvoje, tad ir kitiems, kurie ruošiasi šiam sportui rekomenduočiau apsilankyti Liepkalnyje ar kitur, kur yra trasos ir bent du kartus per savaitę pasipraktikuoti čiuožti, taip tinkamai paruošite raumenis būsimam krūviui, prisiminsite čiuožimo techniką, tai yra ir puiki prevencija nuo traumų. O tiems, kurie važiuoja pirmą kartą taip pat pravers praktika, nes tiesiog gaila būtų vykti į kalnus ir didžiąją savaitės dalį praleisti kalno papėdėje esančioje žalioje trasoje“, – pataria treneris. Anot jo, į kalnus gali vykti visi, net ir nepropoguojantys sporto. „Nesportuojantiems rekomenduoju porą savaičių iki slidinėjimo kas antrą dieną atlikti kojų pratimus, tokius kaip įtupstai ar pritūpimai, taip kojos pripras prie krūvio ir nejausite diskomforto dėl pavargusių šlaunų raumenų“, – sako Paulius Ratkevičius.
„Didžiausia kliūtis pradedančiam slidininkui (ir man taip pat) yra baimė nukristi ir greičio baimė. Tačiau pajutus šiokį tokį leidimosi žemyn malonumą (todėl būtinai reikia pradėti nuo žemų kalnų), baimė proporcingai mažėja. Labai sveika porą kartų ir nukristi, kad pajusti, jog tai ne taip baisu, kaip atrodė iš pradžių”, – pataria rašytoja Rasa Sagė.
