Prieš žmonėms įkeliant koją į Marsą, tokie robotai, kaip Curiosity marsaeigis jau tyrinėjo planetą. Bet dabar NASA ketina pasiųsti daugiau mechaninių žvalgų – spiečių keistų, šiek tiek bauginančių ir nuostabių žvalgų. Tai bus vadinamosios marsabitės – formaliai „plasnojančių sparnų aerokosminės architektūros“. Jos galės veikti grupėmis, matuos atmosferos sąlygas ar rinks pavyzdžius, kuriuos pargabens į avilį, t.y. pagrindinę bazę (tikriausiai marsaeigį).
Dabar tarptautinė tyrėjų komanda tiria šios koncepcijos įgyvendinimo galimybes. Vieni iš svarbiausių patikrinimų vyks vakuumo kamerose, kuriose bus simuliuojamas Marso atmosfera. Bus tikrinama, ar šie robotukai galės išsilaikyti pakilę.
Robotai, kurių neriboja trintis ir važinėjimui menkai pritaikytas Marso kraštovaizdis, ir kurie gali pakilti daug aukščiau, mokslininkams tikrai suteiktų daugiau galimybių Raudonojoje planetoje rinkti duomenis ir medžiagų pavyzdžius.
„Preliminarūs mūsų skaičiavimai rodo, kad cikados sparnus turinti kamanė gali sukurti pakankamą trauką, kad galėtų kaboti Marso atmosferoje,“ sako vienas iš komandos narių, aerokosminės srities inžinierius Chang-kwon Kang iš Alabamos universiteto.
„Be to, marsabitėms reikės gerokai mažiau galios, nes bus naudojama atitinkama sparnų struktūra ir naujoviškas energijos rinkimo mechanizmas.“
Tolesniam idėjos vystymui, bendrai Japonijos ir JAV tyrėjų grupei buvo skirtas 125 000 dolerių finansavimas pagal NIAC programą (NASA Innovative Advanced Concepts initiative).
Tiesą sakant, Japonijos komanda jau sukūrė kamanę primenantį robotą, galintį pakilti Žemės atmosferoje. Dabar sparnų judesio amplitudę, judėjimą ir plasnojimo greitį teks pritaikyti retesnei Marso atmosferai.
Pagrindinis veiksnys bus inercijos jėga – marsabičių judesio maksimizavimas, sunaudojant kuo mažiau energijos. Prie sparnų pagrindo įmontuotos spyruoklės surinks švaistomą energiją ir padės laikytis ore.
Minitiūrinių zvimbiančių dronų spiečius galės sudaryti įvairias konfigūracijas, sako komanda ir bus atsparus – sugedus vienam robotui, kiti galės tęsti užduotį. Jei prisireiktų, marsabitės galės skristi ir po vieną.
Pagal preliminarų planą, marsaeigis „avilys“ veiktų kaip įkrovimo stotis ir duomenų retransliatorius, bet kiekviena marsabitė turėtų ryšio įrangą ir jutiklius.
Tačiau visa tai dar tolima Marso tyrinėjimo vizija – pakilimas ir nusileidimas, o taip pat apsisprendimas, ką robotai veiktų ore, palikta antrajai vystymo fazei.
Bet, kad ir kaip keistai skambėtų, vieną dieną galime išvysti Marse dūzgiančius marsabičių spiečius, tikrinančius atmosferos sudėtį ir atliekančius kitus stebėjimus. Kadangi šie robotai būtų lengvi, nebūtų sudėtinga gabenti juos raketomis į Raudonąją planetą.
Jei ketiname apsigyventi Marse, reikia kuo daugiau išsiaiškinti apie planetoje laukiančias sąlygas. Tikėkimės marsabitės netaps sąmoningomis būtybėmis ir nekolonizuos planetos dar prieš mums ten nusigaunant.
NIAC programa dar patvirtino kintančių robotų, pritaikančių savo formą sausumos, jūros ir oro tyrimams, bei klajojančio vežimėlio, sukurto padėti astronautams gabenti jų krovinius, projektai.
Smagu, kai šviesiausi mokslo protai ieško naujų Saulės sistemos tyrinėjimo būdų.
„NIAC programa suteikia NASA'ai galimybę tyrinėti sumanymus ir idėjas, galinčias pakeisti būsimas NASA misijas, sukurti radikaliai geresnes ar visai naujas koncepcijas, kaip bendrakeleivius pasitelkiant Amerikos inovatorius ir verslininkus,“ sakė Jimas Reuteris.
„Tada koncepcijos gali būti įvertintos ir įtrauktos į ankstyvą technologijų vystymo etapą.“
Preliminarūs marsabičių idėjos rezultatai jau pristatyti AIAA Aerospace Sciences Meeting.
David Nield
