Lietuvos banko organizuotoje „Lietuvos ekonomikos konferencijoje“ Vitas Vasiliauskas kalbėjo, kad dauguma lietuvių esančių skurde – tvarkingi, dirbantys, bet mažai uždirbantys žmonės, kai kurie nerandantys darbo, treti dorai dirbę visą gyvenimą, tačiau dabar yra pensinio amžiaus ir sunkiai verčiasi.
„Manau tai tikrai prastos žinios“, – sako jis.
Tačiau jis nurodo, kad yra ir blogesnė žinia, daug klastingesnė – ekonomika auga, o atotrūkis pajamų didėja.
„Mūsų šalyje 2012 m. 20-ies proc. daugiausia uždirbančių ir 20-ies proc. mažiausiai uždirbančių gyventojų pajamos skyrėsi 5 kartus. Pernai metais pajamų skirtumas tarp 20 proc. pačių turtingiausių ir 20 proc. pačių skurdžiausių gyventojų buvo 7 kartai. Mus kartais net ne su Rytų Europa lygina, bet su daug prasčiau išsivysčiusiomis šalimis. Mes bandome situaciją aiškinti šešėliu, neapskaitytomis pajamomis, bet nemanau, kad tai lengvinanti aplinkybė.
Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad auganti ekonomika sušvelnins pajamų nelygybę. Taip ignoruojama problema, kad mažos pajamos įsuka uždarą ratą, net riboja pirkti būtiniausias prekes ir paslaugas mažiausiai uždirbantiems. O tai stabdo ir vidaus vartojimą. Pernelyg gili pajamų nelygybė trukdo ekonomikai augti sparčiau“, – sako V. Vasiliauskas.
Anot jo, pajamų nelygybės problema įsišaknija ir virsta galimybių nelygybe, o už to slepiasi ir emigracija.
„Bandom ieškot pasiteisinimų, sakyt, kad statistika vienokia kitokia, bet faktai yra faktai – demografinis balansas yra neigiamas“, – prideda jis.
Trys sritys, kurias reikia tobulinti
Kaip pavyzdžius V. Vasiliauskas nurodo Švediją, kurioje po krizės pajamų nelygybė neaugo, o Suomijoje net sumažėjo. Klausdamas, ką padaryti, kad taptume panašesni į kaimynines valstybes, o ne į tas, su kuriomis kartais esame lyginami, jis nurodo tris tobulintinas sritis.
Pirmoji sritis – mokesčiai, antroji – pensijų sistema, trečioji – švietimas.
„Mokesčių ir pensijų sistemos pertvarkas esame pasiūlę. Mūsų vertinimu, tai kas vasarą pateikta kaip mokestinės sistemos pakeitimas, mokestinės naštos lengvinimas mažiausiai uždirbantiems, yra tvarkoje, bet iš esmės tai nieko nekeičia. Mūsų požiūriu reikia daug gilesnės ir platesnės mokesčių reformos
Ją darant reikia susitelkti į tris dalykus: darbo jėgos apmokestinimo peržiūra, pajamų mokesčių režimo įvairovės mažinimas ir naujų pajamų šaltinių paieška“, – sako jis.
V. Vasiliauskas mano, kad tikrai gali būti svarstomas platesnės bazės turto mokesčio įteisinimas.
„Skaičiai kalba už save. Lietuvos biudžete turto ir pajamų mokesčių įplaukos sudaro mažiau nei penktadalį visų mokestinių pajamų, o Europoje yra vidurkis trečdalis. Valdžios sektoriaus pajamų ir BVP santykis nesiekia taip pat ES vidurkio ir tai daro įtaką viešųjų paslaugų kokybei. Vėlgi lyginant su ES vidurkiu surenkamų pajamų kiekis Lietuvoje mažesnis, ir tu negali adekvačiai finansuoti net pagrindinių funkcijų“, – nurodo V. Vasiliauskas.
Pagal biudžeto ir BVP santykį Lietuva pernai buvo ES valstybių sąrašo pabaigoje: pagal surenkamas pajamas (34,5 proc. BVP) – trečia nuo galo, pagal išlaidas (34,2 proc, BVP) – priešpaskutinė. Viena iš priežasčių – veikimas šešėlyje.
Kalbėdamas apie pensijų sistemą, V. Vasiliauskas nurodo, kad senatvės pensijos augo lėčiau nei vidutinis atlyginimas ir tai tik blogino pensininkų padėtį. Tad nuo kitų metų įsigaliosiantis indeksavimas – pensijų pririšimas prie darbo užmokesčio fondo pokyčių – teisingas sprendimas, pirmiausia atskiriantis pensijų sistemą nuo politinių ciklų. Tačiau ateityje iššūkių tik daugės.
„Indeksavimas nėra pakankama. Po tyrimo priėjome išvados, kad reikia tokių pokyčių, kurie galėtų sistemą padaryti skaidresne ir labiau motyvuotų dalyvauti ten, vietoj pasirinkimo būti šešėlyje. Tad reikia aiškumo ir stabilumo. Pavyzdžiui, virtualios sąskaitos leistų žmogui matyti, koks jo uždarbis „ant popieriaus“ ir kiek tas uždarbis jam leidžia sukaupti ateičiai. Sistemos pakeitimas nereikalauja didžiulių sąnaudų, tačiau galėtų būti pabandymas išsiveržti iš to užburto rato“, – mano Lietuvos banko vadovas.
Tačiau pertvarkant pensijų sistemą reikėtų ją suvokti kaip vientisą visumą ir jokiu būdu nepriešinti atskirų jos elementų (pakopų), prideda jis.
V. Vasiliauskas nurodo, kad pajamos susijusios su švietimu, tad be geros švietimo sistemos galima įstrigti vidutinių pajamų spąstuose taip ir neprisivijus kitų valstybių.
„Apie švietimo reformą ir jos būdus girdime tiek, kiek save prisimename. Manau esame taške: arba arba. Didžioji švietimo pinigų dalis turi eiti nebe infrastruktūrai, bet kokybei“, – teigia jis.
Jo teigimu, darbo jėgos ištekliai kasmet mažėja. Skaičiuojama, kad kiekvienais metais nuo 0,5 iki 1 proc. mažės darbo jėga.
„Užimtųjų skaičius vis mažėja. Išvada lakoniška liepto galas čia pat. Aš tikiuosi, kad susigriebsime ir imsimės sprendimų, kurie padės spręsti rimčiausias problemas“, – užbaigia jis.
