Bet atkaklumas atsipirko: „Gerai, bet tai bus paskutinis mano interviu. Bent jau kurį laiką.“
Pokalbis ne tik įvyko, bet ir pavyko. Su kunigu M. Venskumi pasikalbėjome apie aktualiausias šių laikų visuomenės problemas ir sprendimus, kurie, reikia tikėtis, gali padėti ieškant atsakymų į pačius svarbiausius gyvenime klausimus.
Bet apie viską nuo pradžių...
- Kodėl sakėte, kad tai bus paskutinis interviu? Bent jau kurį laiką...
- Atkreipkite dėmesį, kad tie, kas viešai kalba – nesvarbu, ar tai būtų politikai, ar kiti visuomenės atstovai – tie susitraukia žmonių liūdesį. Tokia visuomenė dabar. Todėl norisi pabūti šiek tiek nuošalyje.
- Papasakokite, kaip pasirinkote kunigystės kelią?
- Kiekvieną kartą, kai apie tai kalbu, esu pastebėjęs, kad visi tie terminai ir pasakojimai praranda savo turinį. Kai tu kalbiesi su jaunikiu prieš vestuves ir jis garsiai pabando įvardyti savo jausmus, jis pamato, kad tie žodžiai – šabloniniai. Garsiai ištariami žodžiai neišreiškia to tikrojo turinio. Lygiai tas pats ir su kunigyste.
Mano šeima buvo labai paprasta, tradicinė lietuviška šeima. Didžiausias mūsų susilietimas su bažnyčia būdavo per Didžiąsias šventes. Bažnyčia mane visada traukė ir žavėjo. Po Pirmosios komunijos, kai per savaitę išmokau visą katekizmą, pajaučiau tą ryšį.
Įdomu tai, kad susitikus su šeimos draugais, man vis pasakydavo, jog būsiu jų žentu. O aš tada atsakydavau, kad būsiu kunigu. Bet paskui gyvenimas buvo įvairus. Labai anksti patekau į suaugusių žmonių gyvenimą.
Pirmiausia, dėl darbo. Antra – dėl bendravimo. Patyriau gyvenimo laikinumą. Mano tėvelis mirė sulaukęs vos 45 metų. Man tada buvo 12 metų. Tarp mūsų buvo stiprus ryšys, turėjome daug planų. Tėvas sirgo vėžiu, todėl 12 metų svajojau tapti gydytoju, kad išgelbėčiau tėtį.
Po kurio laiko nuėjau sykį į bažnyčią. Manęs paprašė padėti nešti kažką per procesiją. Visos apeigos paliko didelį įspūdį. Labai trumpai patarnavęs, 15 metų, įstojau į mažąją seminariją. Tą padaryti pasiūlė mūsų krašto kunigas. Per tą laiką išaugau vaikiškus „rūbelius“. Turėjau laiko pasverti visus „už ir prieš“.
- Kokie buvo tie „už ir prieš“ argumentai?
- Nei mama, nei sesuo nenorėjo, kad tapčiau kunigu. Pamenu pokalbį su mama, ji tada pasakė: „Negaliu pasakyti „Ne“, bet ir negaliu pasakyti „Taip“. Pasiūlė tartis su tikybos mokytoja, kunigu. Kai nuvežė į seminariją, dar pridūrė, kad jei tik pasijausiu blogai, iškart grįžčiau namo.
„Už ir prieš“ buvo visi tie pasvarstymai, kokį kelią pasirinkti. Apmąsčiau kunigo gyvenimo būdą. Supratau, kad negalėsiu pasirinkti, kur mane paskirs. Daugiau buvo svarstymų dėl išorinės gyvenimo kokybės. Bet viską įvertinęs supratau, kad noriu turėti tą laisvę, kuri kartais sunkiai kitų žmonių yra suprantama.
- Jūs kunigystę palyginote su laisve. Nors iš šono žvelgiant, tarsi atrodo, kad kunigai kaip tik yra pakankamai suvaržyti tam tikrų normų?
- Įsivaizduokite, kad tame, taip pavadinkime, normalaus žmogaus gyvenime yra žymiai daugiau susivaržymų. Patys žmonės save suvaržo ir tampa nelaimingais. Jie siekia tikslų, kurių jiems nereikia. Vien tam, kad įrodytų kažkam kažką.
Niekas visuomenėje nekalba apie pašaukimą. Kiek daug žmonių pripažįsta, kad dirba darbą, kurio nemėgsta. Svarbiausios tampa finansinės išraiškos. Niekas nebekalba apie tai, kad ramybė ir savęs realizavimas yra siekiamybė.
Turime kalbėti apie tai, kad reikia džiaugtis gyvenimu, nes žmogui duota tik labai trumpa atkarpa. Kalbame apie atsakingą laisvę. Matau, kad žmonėms to reikia. Tos laisvės, kurią labai lengva užgesinti leidžiant garsams ateiti į žmogaus širdį. Tai yra pradėti gyventi pagal kažkokius primetamus standartus.
Žmonės dažnai supyksta dėl kitų žmonių nuomonės ir vargina save bandydami įrodyti, jog taip nėra. Kiek energijos yra iššvaistoma veltui. Matau, kad žmonės sielojasi dėl daugybės dalykų. Jie bando skrupulingai sudėlioti savo gyvenimą ir čia slypi pavojus. Man gyvenimas atrodo, kaip vaikystėje dėliojamas kortų namelis. Niekada nežinai, kas ištrauks apatinę kortą ar papūs skersvėjis. Klausimas, ar turėsi jėgų atstatyti viską iš naujo? Kai žmogus gyvendamas pamiršta save, jam gali būti labai sunku, jei nutinka kažkas netikėto. Visada reikia išlaikyti pusiausvyrą.
Žmonėms gyvenimas yra kaip bėgimas. Galvojama, kad viena klaida ir tu iškrenti. Visi bijo suklysti. Bijoma, kad būsi atstumtas. Visuomenė nėra linkusi priimti žmonių, kurie padarė klaidą. Nors kartais susimąstau, ar žmonėms nepritrūks akmenų svaidyti į tuos suklydusius žmones.
- Pakalbėkime apie jaunąją kartą, kuri dabar gyvena technologijų amžiuje. Ar čia nėra užslėptų ateities socialinių problemų?
- Matau, kad esame praradę bendrumo jausmą. Vien tik išmaniosios technologijos pačios iš savęs nėra blogos. Bet bendrai viską sudėjus, visiškai esame praradę kryptį, kuria norime eiti. Esame tokioje situacijoje, kur nuolat pabrėžiami žodžiai „suaugusiųjų pasaulyje“, „mano teisės“. Einame prie to, kad žinome savo teises, bet pamirštame pareigas.
Kitas svarbus dalykas – nebeturime autoritetų. Anksčiau buvo pasitikima mokytojais, politikais, dabar to nebeliko. Mums nebėra nieko, kas galėtų nurodyti kelią. Kažkas sudarė iliuziją, kad viskas yra man ir dėl manęs. Daug žmonių galvoja, kad pasaulis sukasi vien apie juos.
Jeigu mes kuriame įstatymus, susitarimus dėl to, kad palengvintume sau gyvenimą, bet paleidžiame iš akių pačią žmogaus prigimtį – jau labai negerai. Kuriame gyvenimo normas, stilių, būdą, kad būtų patogu, bet tai įneša didžiulę sumaištį žmogaus gyvenime.
Tikrai suprantu tėvelių norą vaikams suteikti viską, kas tik įmanoma. Tikrai suprantu. Bet bus akimirkų, kai tėvelių nebus šalia ir į suaugusiųjų gyvenimą patekę vaikai pajaus stiprius smūgius, kuriems nebus pasiruošę. Pasaulis turi priimti žmogų pagal tai, ką jis duoda. O dabar turime žmogų, kuris eina per gyvenimą ir mano, kad visi jiems turi paklusti.
Vartotojiška kultūra mus įtikino, kad mes galime viską turėti, kad didžiausią džiaugsmą suteiks tai, kiek daiktų įsigysime. Bet kuo daugiau tų daiktų turi, kuo daugiau gyvenimo dienų praeina, tuo aiškiau supranti, kad kiekvienas įsigytas daiktas „gimdo“ kitą tikslą. Ir žmogus pamiršta, kad reikia gyventi šia diena.
Per tuos daiktus pamirštame žmones šalia savęs. Pametame draugystes, bendravimą, santykius. Siekdami materialių tikslų, mes išbarstome tai, kas svarbiausia. Visada sakau tokį dalyką – tu gali turėti milijoną pačių kokybiškiausių skėčių, bet štai šiandien vaikštote ir tie visi skėčiai palikti namuose, nes skaisčiai šviečia saulė. Ir staiga pratrūksta lietus, o tu nieko negali padaryti. Tik kitas žmogus, turintis skėtį, gali pakviesti tave po juo ir apsaugoti nuo lietaus. Gal kartais geriau turėti vieną skėtį ir jį visada nešiotis su savimi. Nes būtent tu gali būti tuo, kuris pakvies kitą žmogų ir apsaugos jį nuo lietaus.
Žmogus turi išsilaisvinti iš sėkmės, grožio ar kitų standartų. Taip, kartais gali atrodyti kvaila taip elgtis, bet ateina tiesos akimirka, kuri tavo gyvenime parodo, kad ne be reikalo klausei savo širdies. Tai yra labai svarbu, mums visiems įsiklausyti į savo širdį.
- Bet tą padaryti yra labai sunku, nes žmonės itin dažnai yra linkę galvoti: „O ką pagalvos aplinkiniai?“. Kaip atsikratyti tokio mąstymo?
- Žmogus turi pamėgti tylą. Visa gyvenimo kelionė yra skirta tam, kad pavyktų žmogui atsakyti į klausimus: „Kas aš esu?“, „Kodėl aš esu?“ ir „Kam aš esu šitam pasaulyje?“. Atsakymų į šiuos klausimus mes ieškosime visą gyvenimą.
Žmogus niekada negali sustoti. Teko girdėti pokštą iš karto po santuokos. Kai jaunikis apsidžiaugė, kad savo padarė, o visa kitą dabar Dievo valioje. Ne, nieko panašaus. Mes žengiame vienu keliu, prieiname kryžkelę, padarome pasirinkimą ir einame toliau.
Kiekvienas savyje turime auginti žmogų. Vieni teigia, kad tik išmintis mums gali duoti atsakymus. Kiti – kad įstatymai. O Jėzus, kurį mes taip dažnai pamirštame, pasakė, kad reikia klausyti savo širdies. Tik širdis atsakys teisingai į visus gyvenimo klausimus.
