REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
41
Kaip Starkus ir Radzevičius lipo pažiūrėti žydrojo žiburėlio (nuotr. facebook.com)

Apie tai, kaip vidury nakties lipome pažiūrėti žydrojo žiburėlio, o Vytaras įsidarbino fabrike.

41

Apie tai, kaip vidury nakties lipome pažiūrėti žydrojo žiburėlio, o Vytaras įsidarbino fabrike.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mūsų paskutinis ugnikalnis - Ijen krateris.

REKLAMA

Į kelionės pabaigą kažkas kažkodėl sugalvojo, kad darbo dieną reikia pradėti naktį. Praeitą naktį kone visą prastypsojome prie Bromo kalno, o šią jau trinamės prie naujo ugnikalnio.

Startas. Kartu su minia išprotėjusių turistų, skinamės kelią aukštyn. Iki viršūnės - apie tris kilometrus.

Nenuėję nė trečdalio kelio, supratome, kad kopti ne taip lengva, kaip tikėjomės. Ta proga vietiniai yra sugalvoję paslaugą - susimoki pinigų, ir gali į kalną važiuoti su štai tokiu taksi. Pasigėdyjom ir nupukšėjom toliau.

REKLAMA
REKLAMA

Šį kartą rezultatas mūsų laukė štai toks. Ijen krateris ir jame telkšantis sieros rūgšties ežeras. Esmė, kodėl žmonės ateina čia dar saulei nepatekėjus - tai galimybė pamatyti vadinamąją mėlyną ugnį. Iš kraterio virstančiuose dūmuose gausu sieros junginių, kurie periodiškai užsidega, sukurdami pamėklišką mėlyną liepsną.

 

Nuo kovo pradžios, deja, lankytojų neleidžia leistis į kraterio dugną - sako, prieš porą savaičių ugnikalnis pradėjo spjaudyti kažkokias nepageidautino nuodingumo dujas - todėl mėlynąją ugnį tenka stebėti iš tolo. Greičiau ne ugnis, o žydrasis žiburėlis (tas - kairėje dūmų stulpo pusėje). Nors iš tiesų liepsnų aukštis kartais siekia daugiau kaip 5 metrus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O galiausiai pateka saulė, ir žydrasis žiburėlis dingsta iki kitos nakties.

Misija "Žydrasis žiburėlis" - baigta. Nei kojyčių, nei rankyčių...

O mes traukiame toliau. Šį kartą mūsų tikslas - Sukamade paplūdimys, kur šiuo metu renkasi jūriniai vėžliai ir deda kiaušinius. Važiuojame ištiesti pagalbos ranką, taip sakant.

Staiga užmatėme įdomią įstaigą. Štai.

Čia mus pasitiko antrosios pamainos brigadininkas Vytaras ir papasakojo, kas gi čia vyksta. Pasirodo, esame cukraus fabrike. Ir ne paprasto cukraus, o palmių. Palmių cukraus gamybos technologija paprasta - kai jau kokia palmė sugalvoja žydėti, jos žiedynas nupjaunamas, o iš nupjautos vietos plūstančios sultys - surenkamos. Galiausiai viskas atsiduria štai tokiuose puoduose, kur verdama, kol sutirštėja.

REKLAMA

Pamainos viršininkė budriai stebi brigadininko Vytaro darbą. Akivaizdu, kad tobulėti yra kur.

Už tai, kad sąžiningai padirbėjome cukraus fabrike, gavome dovanų drakono širdį. Toks vaisius. Auga ant kaktusų, atrodo kaip kažkas iš filmo apie drakonus.

Štai. Skanumėlis!

Štai, Sukamade paplūdimys. Saulei nusileidus čia pradės ropoti vėžliai, dydžio sulig dideliu lagaminu, ir smėlyje dės kiaušinius. Mes budėsime kartu su čia dirbančiais mokslininkais ir savanoriais, tykosime, kol laimingos mamytės atliks savo darbą, o tuomet pasirūpinsime, kad vėžliukai iš tiesų išsiristų ir sugrįžtų į jūrą.  

O kol kas - maudynės! Tiesa - tik ant kranto. Nes bangos čia - tokios stiprios, kad įlipus į vandenį iškart išverčia iš koto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų