- Eikit toliau patys, bus greičiau.
Vairuotojas buvo teisus. Nors skubėti neturėjome labai kur – šio didelio triukšmo ir žmonių sambūrio kaltininkė buvo mirusi jau daugiau, kaip keturis mėnesius. Tačiau taip jau sutapo, kad tik dabar prasidėjo atsisveikinimo su ja, tiksliau su jos formalinu pripildytų kūnu, laidotuvių ceremonijos šventė. Sakiau šventė? Bet kad taip čia kažkaip ir yra.
- Mes verkėme, kai teta mirė ir verksime rytoj, kai ją laidosime. Šiandiena mes švenčiame jos gražų gyvenimą. – Taip paaiškinusi keistiems atvykėliams,nežinantiems, kokius užuojautos žodžius čia geriau pasakius, mergina šypsodamasi padėkojo už dovanas (du blokus nebrangių, bet kaime itin vertinamų cigarečių) ir pakvietė į iš bambukų suręstą, laikiną palapinę išgerti kavos su sausainiais, kur dešimtys svečių jau slėpėsi nuo vidurdienio kaitros.
Tiesa pasakius, išgirsti ją buvo nelengva – vos už kelių metrų jaunuolis abejingu veidu, su cigarete burnoje, ilgu, pusiau lenktu durklu skerdė vis dar žviegiančia ir tarp bambuko lazdų įkalintą kiaulę. Dar keliose vietose, netoliese, jo kolegos skubėjo atlikti tuos pačius veiksmus. “Kokie nx.. jausmai, tai nebe jausmai – tai darbas,” – ankstyvojoje kūryboje nuo scenos kalbėjo gyvas klasikas, kasmet baigiantis savo koncertus ir vėl juos pradedantis. Ir nieko keisto – svečių rinkosi vis daugiau, netrukus teks juos visus maitinti, greičiau mėsos. Juolab, kad kuo daugiau gyvūnų šiandien čia bus paaukota, tuo lengviau gerajai moteriškės dvasiai bus patekti į rojų. Taip čia kalba išmanantys.
Kad badauti neteks buvo aišku ir iš kelionėj į amžinybę, kartu su kiaulėmis, paruoštų vandens buivolų. Jų šeši, kruvini kūnai jau buvo pradėti doroti kruopščių mėsininkų, pro šalį, pagrindinėje įvykių aikštėje, slenkant atvykusių svečių procesijoms ir per kraują jau sugėrusią žemę lakstant krykštaujantiems ir suaugusių karts nuo karto tingiai drausminamiems vaikams.
- Sakyčiau į vestuves pakliuvom, jei ne juodi drabužiai. – Vytaras šiandien lėtas. Gal nuo karščio, gal nuo kruvinų vaizdų. Atrodo jis gerokai tylesnis. Jautrus žmogus, mano draugas.
- Taip. – atsakiau bandydamas perrėkti mums laidotuvių metu nesuprantamą ir labai neįprastą triukšmą. – Gerai, kad kiaulės nepirkom. Netrūksta jų čia.
- Šiandien svečių diena. - Paaiškino ta pati mergina, kažkaip šioje maišalynėje atradusi mus. Nors gal ir nebuvo sunku: net apsirengę juodai savo barzdomis, bei kitokia išvaizda ir čia traukėme žmones fotografuotis. Drąsesnius, aišku. Kiti mindžiukavo, šnabždėjosi, bet prieiti nedrįso. – Jūs turite kur nakvoti?
Pritariamai palinkčiojom.
- Gerai. Žmonių daug, bet rastume vietos ir jums. Rytoj laidosime. Atvykite. Būtų malonu jus ir vėl pamatyti.
Jei dar ir būtume šį planą svarstę vakare, dabar jau, nori nenori, teks sugrįžti.
Jie švenčia mirtį.
Martynas STARKUS. Tana Toraja. 2017 kovas.
