REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
100
Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teritorija Audriaus Bareišio nuotr.

Daugelis iš mūsų yra matę kriminalinio pobūdžio filmų ar serialų, kuriuose siekiama parodyti tikrąjį kalinių gyvenimą, juos supančią aplinką. Suprantama, kad realybė nuo to, ką matome filmuose dažniausia skiriasi. Tik ar tikrai visada?

100

Daugelis iš mūsų yra matę kriminalinio pobūdžio filmų ar serialų, kuriuose siekiama parodyti tikrąjį kalinių gyvenimą, juos supančią aplinką. Suprantama, kad realybė nuo to, ką matome filmuose dažniausia skiriasi. Tik ar tikrai visada?

REKLAMA

Su naujienų portalo tv3.lt žurnalistu susisiekė šiuo metu Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje už nužudymą bausmę atliekantis nuteistasis. Su pašnekovu kalbėta anonimiškai. Daugiau kaip 10 metų už grotų jau praleidęs vyras sutiko papasakoti, kokia yra tikroji gyvenimo įkalinimo įstaigoje realybė.

„Per visą šį laiką mačiau, kaip įkalinimo įstaigoje miršta trys ar keturi nuteistieji. Bet, kaip įprasta, tokie faktai būdavo greitai „užglaistomi“. O ir pagalbos jiems suteikti niekas neskubėdavo“, - pasakojo tv3.lt pašnekovas. Bet apie viską nuo pradžių.

- Kiek laiko ir už ką atliekate bausmę Pravieniškių pataisos namuose?

- Nuteisė mane už žmogžudystę. Gavau 14 metų, dar liko šiek tiek ir išeisiu į laisvę. Kažkur 2005 m. atsidūriau Pravieniškėse.

REKLAMA
REKLAMA

- Teko skaityti, kad prieš gerą dešimtmetį Pravieniškėse nuteistiesiems būdavo tikrai nelengva. Sugrįžkite atgal ir prisiminkite, ką teko patirti?

REKLAMA

- Taip, palyginus dabar kaip yra ir kas buvo prieš 10-12 metų, tai skirtumas daugiau nei akivaizdus. Žmonės su silpnais nervais, psichika „pabirdavo“ iš karto. Tada prasidėdavo taip vadinamos kastos.

Pamenu, kad 2005-siais kameros buvo tiesiog perpildytos. Dabar pataisos namų administracija jau stengiasi laikytis taisyklių ir tą gyvenamą plotą padidino. Iš kitos pusės, anksčiau nuteistiesiems buvo šiek tiek paprasčiau gyventi. Per siuntinius buvo galima gauti cigarečių ir maisto. Šiai dienai jau nebe.

- Ar pamenate pirmąją dieną Pataisos namuose?

- Pačią pirmą dieną buvo baisu. O po to, kai susigaudžiau, kas kur ir kaip, tada viskas paprasčiau pasidarė. Su laiku daug kas pasikeitė. Šiai dienai beveik nebėra tokių kalinių, kurie laikytųsi žodžio. Anksčiau niekas neprisiskolindavo ir nebėgdavo užsidaryti. Tokie būdavo baudžiami ir labai stipriai.

REKLAMA
REKLAMA

Ir ne tik kalinių, bet ir pačių pareigūnų. Atbėgdavo užsidaryti į vienutę, tai niekas tokių neįleisdavo. Tos pačios krikštynos būdavo, ko taip pat Pravieniškėse jau nebeliko.

- Papasakokite, kas vykdavo per jūsų minėtas „krikštynas“?

- Kiekvienuose pataisos namuose būdavo skirtingai. Konkrečiai pas mus kaliniai rengdavo maudynes. „Vasaros jūros šventė“ buvo vadinama. Naujokai buvo įkišami „į vartus“, tada buvo pilamas vanduo iki „negaliu“, taip pat nuteistasis buvo rišamas prie suolo, vanduo pilamas ant galvos. Taip tikrindavo žmogų, jo galimybių ribas. Norėdavo išsiaiškinti, kiek jis yra stiprus. Taip buvo ieškoma atsakymų, ar tas žmogus neis bendradarbiauti su pareigūnais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagalvokit, kad tą patį darydavo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Prie didžiausių šalčių. Bet su krikštynomis dabar jau baigta. Gal prieš 5 metus. Čia po įvykio, kai vieną nuskandino.

- Tai naujokams gyvenimas tikrai nebuvo saldus...

- Tikrai nesaldus. Būdavo taip – atvažiavai naujas, tai leis tau paskambinti tėvams, kad pasakytum, jog esi sveikas, gyvas. Ir pamirši tą telefoną. Pusei metų toks „bandomasis“ laikotarpis būdavo. Jei suskambėdavo telefonas ir išeidavo pakalbėti, tai grįždavai tik po kelių valandų.

O dabar tokių dalykų nebėra. Kartu dingo ir tvarka. Anksčiau kaliniai vienas kitą labiau gerbdavo. O dabar įkalinimo įstaigoje veikia „ožiai“. Kai atsirado lygtinis paleidimas, tai labai daug kas pasidavė pareigūnų įtakai. Jiems buvo žadami „aukso kalnai“, kad greičiau namo išleis ir panašiai. Ir jie tada viską kalba. Todėl kartais net būdamas nekaltas gali nukentėti.

REKLAMA

- O pareigūnai ar tęsi pažadus, kad paleis anksčiau laiko?

- Aišku, kad ne. Nėra tokių dalykų. Paprasčiausiai, pasinaudoja arba prasiskolinusiu, arba kokiu „narkomanėliu“. Tie nuo nuteistųjų gauna į kuprą ir lekia pas pareigūnus, kad iškeltų kitur. Niekas jų neiškelia, bet pasiūlo suteikti informaciją, kas kur slepia telefonus, kas pardavinėja narkotikus ir panašiai. Ir „ožiai“ parsiduoda. O kai nebeturi ką pasakoti, tada jau pradeda kalbėti bet ką.

- Kokios nuobaudos taikomos Pataisos namuose?

- Griežčiausia – baudos izoliatorius. Kai esi iškeliamas į vienutę (dabar iki dviejų žmonių). Kuo skiriasi nuo įprastų kalinimo sąlygų? Baudos izoliatoriuje nėra televizoriaus, virdulio, kitų įprastų daiktų. Gauni tik valdišką maistą ir savo cigaretes.

REKLAMA

Yra dar taip vadinami KTP (Kalėjimo tipo – aut. past.). Bet čia, kai papuoli iš drausmės grupės į taip vadinamą „olą“. Norint ten patekti, šiai dienai pakanka pareigūną necenzūriškai išvadinti. Anksčiau patekdavai už, tarkim, sukeltas muštynes. Kartais patys prižiūrėtojai stengiasi išprovokuoti konfliktus.

Pavyzdžiui, mums priklauso keltis 6.30 val. Tai būna, kad 6.32 val. ateina ir visiems, kuriuos randa lovoje surašo protokolus. Tokia nuobaudą gauni, tai metus laiko negali kreiptis dėl lygtinio paleidimo.

- Ar tiesa, kad nuteistieji gali gauti įvairių draudžiamų daiktų (net ir iš prižiūrėtojų)?

- Visais laikais taip buvo, yra ir bus. Turėjome atvejų, kai tie patys prižiūrėtojai įkliuvo dėl draudžiamų daiktų perdavimo nuteistiesiems. Kažkuris net iš darbo išėjo, kai paaiškėjo, kad jis iš artimųjų prievartavo pinigus, jog draudžiami daiktai pasiektų nuteistuosius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiai dienai, kai jau tiek metų atsėdėjęs, tai stengiuosi mažiau kažką matyti, girdėti. Gyvenu savo susikurtame mažame pasaulyje. Niekur nesiveliu, nes tikiuosi išeiti į laisvę anksčiau laiko.

- Ar kiekviena diena Pravieniškėse buvo kova dėl išlikimo?

- Savigynai taip vadinamą „parakaną“ (medinis pagalys, kuoka – aut. past.) tai turėdavau. Anksčiau, kai spręsdavome konfliktus, tai kildavo labai žiaurios muštynės. Dabar to nebėra.

- Kaip būdavo sprendžiami konfliktai?

- Sakykime taip. Seni zekai naujokus dusindavo be gailesčio. Nebūdavo taip, kad tie žodį kokį pasakytų. Aišku, nekalbu apie tuos, kurie būdavo pažįstami dar nuo laisvės laikų. Tarp tokių grupių daugiausia kildavo rimtos muštynės.

REKLAMA

- Ar esate matęs, kaip nužudo žmogų?

¬- Matęs esu tikrai daug. Vieną draugą net ir „nukabinę“ (pasikorusį – aut. past.) buvo. Per visą laiką, kol čia gyvenu, tai tris tikrai, o gal net ir keturi žmonės čia mirė. Laiku suteikti medicinos pagalbą čia niekas neskubėdavo.

- O kas nors ieškodavo kaltininkų, kurie nužudydavo kitą nuteistąjį?

- Įprastai viskas „užgesinama“ būna. Turėjome tokį atvejį, kai vieni žmonės negalėjo keltis į taip vadinamą „olą“. Tai jie buvo per prievartą įmesti ir sumušti. Žmonės net nuotraukų padarė, bet per parą jos dingo. Viską „išvalė“.

- O jūs turite šeimą?

- Turiu žmoną, vaikų. Pastarieji užsienyje gyvena. Bet sprendžiant dėl lygtinio paleidimo, niekas į tai nekreipia dėmesio.

- Čia pirmas jūsų nusikaltimas?

- Taip. Išgėręs nužudžiau vieną asmenį. Bet nepavadinčiau jo žmogumi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų