Visgi teisėje teisybės jis nerado. Išsikėlė gyventi su bendruomene – kaip jis sako, gerais žmonėmis – į gamtą. Tačiau suprato, kad tai dar nėra tai. Jonas pasakoja gausių gyvenimiškų ir stebuklingų išgyvenimų apipintą savo gyvenimo istoriją, kuomet, kaip jis sako, buvo patirtas proto nušvitimas ir vyras tapo dvasiniu mokytoju.
„Nuo vaikystės ieškojau tiesos. Paauglystėje tai buvo suprantama kaip teisingumas, blogio ir gėrio kova. Tai mane nuvedė į Policijos akademiją. Man tai pasiūlė mama, neturėjau tokios minties, bet aš mamos pasiūlymą apsvarsčiau ir 1996 m. pradėjau mokytis. Ten buvo suėję labai daug politikų vaikų, teisininkų, teisėjų, advokatų, o aš buvau paprastas kaimietis, Vilniaus pakraštyje gyvenantis vaikas. Visgi kažkokiu būdu man ten pavyko praslysti, nors konkurencija buvo labai didelė“, – pasakojo vyras.
Teisybės nerado
Studijuodamas Policijos akademijoje, Jonui teko atlikti praktikas viešojoje, apsaugos, kelių bei kriminalinėje policijoje. Visgi šio laiko, sako pašnekovas užteko patirti šios teisingumo sistemos dalies žalingumą ir neefektyvumą.
„Atlikdamas praktiką kriminalinėje policijoje tikėjau, kad nusikaltėlį galima perauklėti, tačiau pamačiau, kad niekas neveikia. Aiškiai buvo matyti, kad sistema, liaudiškai tariant, „supuvusi“, kad kažkas ten neįvyksta su ta teisybe ir teisėtumu.
„Mane gyvenimas kažkaip pernešė per tas konkurencingas antrankas į mokslus, kur man nereikėjo mokėti jokių kyšių. Aš tik paskui sužinojau, kad čia buvo visiškas stebuklas
Na, o mane gyvenimas veda toliau. Tampu advokato padėjėju, įstoju į magistrantūrą, o po to man pasiūlo pasilikti universitete dėstyti. Aš tampu dėstytoju ir tuo pačiu dirbu advokato padėjėju“, – kalbėjo vyras.
Visgi padirbęs teisinėje sistemoje Jonas sako pamatęs, kad tiesa su teisingumu prasilenkia: papasakojo apie vieną bylą, su kuria dirbo ir kur teismas priteisė vyrui teisę matyti savo vaiką, tačiau vaiko motina vis tiek neleido jam matytis su vaiku, ir teismo sprendimas buvo nevykdomas. Tik paskui, dukrai jau paaugus, ji pati pasisakė, kad nori matytis su tėčiu ir pradėjo su juo matytis. Tad teisybę, kalba vyras, įgyvendino gyvenimas, o ne teismas.
Įsimylėjo studentę
Bedėstytojaudamas Jonas susipažino su savo būsima žmona – ji buvo jo studentė. Ir nors vyras sako tokiems santykiams nepritardavęs, tačiau greitai jie tapo pora.
„Pirmais metais dėstytojaujant aš sutinku merginą, kuri man krenta į akį, tačiau aš buvau iš Policijos akademijos, dėsčiau, o ji buvo studentė – tokie santykiai man nebuvo priimtini. Aš nelabai palaikydavau tokių dalykų, matydamas, kaip kiti dėstytojai su tomis studentėmis duodasi, man tai tikrai nebuvo gražus dalykas. Man tiesiog žmogus įkrito į širdį, ir vis tiek gyvenimas mus per pusę metų suvedė. Po pirmo pasimatymo pajutau, kad tai yra mano žmogus ir jai pasakiau, kad tuoktis galime eiti tą pačią dieną. Man buvo aišku, kad tai – meilė. Po mėnesio mes ir susituokėme“, – kalbėjo jis.
Išsikėlė į gamtą
Dar prieš santuoką Jonui į rankas papuola Vladimiro Megre knyga apie Anastasiją, gyvenimą gamtoje, ir tai pakeičia vyro pasaulėvaizdį.
„Ten, kur dirbau, mačiau žmonių aroganciją, pyktį, kovą dėl pinigų tarp tų pačių advokatų. Mane dažnai bandė papirkinėti kaip dėstytoją, nešdavo kyšius, o aš jų neimdavau, bet galvojau, kas čia darosi? Tad „Anastasijos“ knygos man atvėrė kitą matymą – darnos tarp žmonių pasaulį, kad tai yra įmanoma. Ten kalbama apie tai, kad žmogus yra gamtos dalis ir kad gamtoje jis natūraliai atsigauna. Ir aš supratau, kad galima gyventi kitaip“, – kalbėjo pašnekovas.
Kelerius metus Jonas skaitė V. Megre knygas ir sužinojo apie šio rašytojo filosofija paremtą bendruomeną Lietuvoje – žmones, kurie gyvena autonominėse sodybose, patys jas pasistato, patys sau užsiaugina maistą ir pan.
„Kai aš išėjau su ta bendruomene gyventi – mes nusipirkome sklypą ir pradėjome kurti meilės erdvę, man iškart prasidėjo dvasinės patirtys. Aš turėjau Jėzaus apsireiškimą, turėjau tokį didžiulį palaimos jausmą, kurio neįmanoma su niekuo palyginti iš žemiškų malonumų“, – kalbėjo Jonas.
Po kelerių metų vyras paliko savo advokato padėjėjo ir dėstytojo darbus. Su žmona jis apsigyveno gamtoje, minėtoje bendruomenėje.
„Toje bendruomenėje žmonės buvo geri ir gražūs, dvasingi, paprasti, nuoširdūs, atviri, dainuodavome dainas. Daug žmonių juos vadindavo naiviais fantazuotojais, tačiau aš žinojau, kad šitie žmonės gali kažką padaryti – jų sąmonė neužprogramuota“, – kalbėjo jis.
Iš ko gi pora gyveno? Ogi Jonas pradėjo statyti šiaudinius namus.
„Stačiau iš šiaudų, nes tai buvo pigiausia priemonė, o pinigų tuo metu neturėjau. Kai pasistačiau namą sau, pažįstamas manęs paprašė pastatyti ir jam. Taip viskas ir prasidėjo“, – kalbėjo vyras.
Sudužusi šeima
Vyras prisimena, kad jo žmona nepritarė šiam judėjimui nuo pat pradžios, jai tai atrodė panašu į sektą, tačiau Jonas, kaip policininko duonos ragavęs asmuo, sako patikrinęs pagal visus sektos požymius šią bendruomenę ir padarė aiškią išvadą – tai ne sekta, tiesiog gražiai gyvenantys žmonės.
Pora susilaukė trijų vaikų, buvo ir daug meilės, ir nemažai santykių aiškinimosi. Visgi Aplinkos apsaugos ministerija juos apdovanoja kaip pavyzdinę šeimą, už sveiko gyvenimo propagavimą.
„Mes septynerius metus gyvenome šeimoje ir bendruomenėje, tačiau aš mačiau, kad kažkas nevyksta. Koks tu bebūtum geras žmogus, koks bebūtum dvasingas, žmonės vis tiek kovoja. Tad galiausiai per tuos septynerių metus šeimoje pamačiau, kad žmogaus viduje yra priešas, kuris gadina žmogaus gyvenimą – krikščionys vadina velniu, krišnaitai demonu, kiti juodosiomis jėgomis, agregorais ar pan. Apie tai daug skaičiau, bet išeities neradau. Mūsų šeima to neišlaiko ir mes išsiskiriame.
Kai judėjimas į dvasingumą yra stiprus, tavo šviesa pradeda iš savęs ir aplinkinių stumti tamsą labai stipriai. Jeigu nežinai, kas vyksta, tarp žmonių įvyks konfliktas ir laiko klausimas, kada mes sužlugsime, nes neišlaikysime kaip asmenys. Asmuo ir yra tamsa. Tavyje yra ir Dievas, ir tamsa, o ta tamsa ir yra asmuo. Kai Dievas skleidžiasi, jis meta iššūkį asmeniui. Taip šviesa natūraliai tą asmenį stumia ir naikina. Mūsų atveju tai buvo labai stipru, jaučiau, kad man reikia kompetentingo dvasinio mokytojo, kurio neatsirado, ir šeima dėl viso to subyrėjo“,– pasakoja Jonas.
Pusantrų metų kančia
Vyras sako, kad tuomet jis papuolė į dideles kančias, jo projekcijos ir lūkesčiai žlugo, jam buvo skaudu, kad jis nebegali kasdien matytis su vaikais – to Jonui tikrai trūko.
„Mano kasdieninė kančia truko pusantrų metų. Kasdien verkiau, buvo tikrai labai sunku. Kol galiausiai savo maldoje Dievui pasakiau: „esu pasiruošęs kentėti tiek, kiek reikia. Jei tu nori, kad ta kančia būtų – tegu ji būna, bet, jeigu galima, aš norėčiau, kad ji pasibaigtų“. Kitą dieną – viskas, nebėra kančios. Nuėmė kaip ranka. Taip vėl grįžo džiaugsmas ir juokas“, – sakė jis.
Randa mokytoją Vėliau Jonui, kuris jau puikiai jaučiasi, džiaugiasi ir myli gyvenimą, žmonės iš bendruomenės atnešė dvasinio lyderio iš Jamaikos Mooji komapktą. Jonas nutaria jo pasiklausyti.
„Mooji tada ištaria tokią frazę: „viskas yra tobula taip, kaip yra, jau dabar“. Su šituo sakiniu, kurį mes gyvenime galime girdėti daug kartų, man viduje, širdies zonoje, kažkas pokšt ir atsileido. Tad tą kompaktą nesustodamas sukau pusmetį, jau jį mintinai mokėjau, bet vis tiek sukau – kaskart Mooji žodžius išgirsdavau tarsi iš naujo“, – įkvėptas kalbėjo Jonas.
Tuomet jis sužinojo apie Mooji rengiamą atsiskyrimą (retreat. – ang.) Portugalijoje. Jonas ten išvyko, uždavė keletą klausimų Mooji, ir jam neliko abejonių, kad šis mokytojas yra tikras, o Jonas eina teisingu keliu. Mooji mokymus Jonas seka jau ketverius metus.
Nušvitimas
Po to Jonas sekė Mooji mokymais, vykdavo pas jį į Portugaliją ir patyrė stiprias dvasines patirtis. Vienu metu jis suprato, kad negali dirbti jokio darbo – jis, kaip pasakoja, patirdavo tiek daug palaimos, kad jam tiesiog grįžti į darbus būdavo be galo sunku. Taip baigėsi Jono šiaudinių namelių statymai. Po kurio laiko, žmonių paskatintas ji pats pradeda vesti satsangus – dvasinius pokalbius su guru. Iš žmonių aukų vyras ir gyvena.
„Vieną naktį, gyvendamas su Mooji bendruomenėje Portugalijoje, ir tai buvo Joninių naktis, viduje pajutau, kad esu laisvas. Jau prieš tai turėjau tokių patirčių – pavyzdžiui, sėdėdamas prie kompiuterio, fiziskai pajutau, kaip nuo manęs energetiškai nukrito problemos. Supratau, kad gyvenime daugiau nebeturėsiu problemų ir kančių. Aš jas tarsi galėsiu patirti – kaip, pavyzdžiui, skauda dantį – bet tai nebebus problema. Tai buvo kažkas wow. Tad Joninių naktį supratau, kad tapau laisvas“, – kalbėjo Jonas.
Vėliau vyras sako supratęs, kad viskas yra jau tobula taip, kaip yra, tad jam net nėra būtina mokyti žmones, tačiau, jeigu jie prašo ir to nori, Jonas tai daro. O žmonės, sako jis, prašo ir to nori.
„Jeigu aš tau mokytojas – tu širdyje turėk mane kaip mokytoją. Man nereikia komplimentų. Aš žinau, kas aš esu, ir man to užtenka. Aš net neturiu intereso niekam padėti, bet jei žmonės ateina ir prašo pagalbos, aš padedu. Aš visada klausiu žmonių, ar aš jiems padedu, ar ne. Pas mane yra viskas nemokamai, o jeigu žmonės nori, gali paaukoti“, – kalba jis.
Ego pinklės
Jonas sako, kad ego ir mūsų tapatinimas su juo yra pagrindinė žmogaus problema, o didžioji šviesa yra tai, kas patiriama gilaus miego būsenoje – kai nelieka laiko, asmenybės.
„Jeigu tau sutrenkia galvą ir ištinka amnezija, nebelieka nei tautybės, nei profesijos, nieko, tačiau „aš esu“ lieka. „Aš esu“ gryniausia forma išgyvenamas ir giliame miege, kur nėra objektų, istorijos, asmens – nieko nėra. Tik giliame miege kūnas tobulai pailsi. Tai yra Dievas. Šis Dievas tobulai patiriamas ir budrumo būsenoje, bet į tai žmogų reikia palydėti”, - kalba Jonas.
Kas yra savirealizacija
Tad Jonas veda satsangus, sako, kad prie jo žmonės pagyja nuo ilgamečių ligų, išsigydo emocines žaizdas, nors pats mokytoju Jonas savęs ir nevadina.
„Kas realiai vyksta satsangų metu – tai kai mokytojas paima ir parodo, kas tu esi tuoj pat. Tau mokytojas duoda veidrodį – sąmonės ekraną – ir tu žiūri. Iš pradžių negali matyti savęs sąmoningai. Iš pradžių pamatysi, kas nesi – pamatysi protą, asmenį, ego. Kai pamatai, kas tu nesi, tas, kas tu nesi, nuo tavęs atlimpa. Tai yra labai nuostabus vedimas, aplenkiant visas religijas ir praktikas. Nesu prieš religijas ir praktikas, bet satsangai yra tiesiausias kelias į savirealizaciją.
Savirealizacija yra žinojimas, kas tu esi. Viskas. Toliau tu dirbi savo darbus – maitini kūną, rūpiniesi šeima. O kai nežinai, kas tu esi, bus kaina, kurią tu už tai sumokėsi. Tai bus kančia – kančia su vaikais, darbe. Gyvenimas suras, kaip tave kankinti. Tau nereikia nieko žinoti apie gyvenimą, tau reikia žinoti tik tai, kas tu esi. O tu esi aš. Tu esi Kristus, Buda, Mooji“, – kalba Jonas.
Galėtų gyventi gatvėje
Pašnekovas pasakoja, kad dabar su vaikais jis sutaria gerai, Jonui visuomet juos be galo gera matyti, o su buvusia žmona santykiai banguoja, kaip ir su tėvais. Kadangi Jonas oficialiai yra bedarbis, alimentų savo šeimai jis nemoka.
“Po skyrybų,mokėjau teismo priteistus alimentus, o kai tapau nebedarbingas – pastaruosius kelerius metus – aš nebegaliu jai mokėti pinigų. Visgi aš savo buvusiai žmonai atidaviau automobilį ir savo žemes. Tad finansiškai nesijaučiu skolingas. Be to, žinau, kad mano dvasinis kelias puikiai tarnauja tiek jų, tiek ir kitų artimųjų dvasinei evoliucijai, o tai yra dažnai svarbiau už asmeninę gerovę ar fizinį kontaktą”, - kalba Jonas.
Kaip teigia pašnekovas, jam pačiam pinigai yra visiškai nesvarbūs - dėl to jis žmones moko už dyką, o žmonių geranoriški paaukojimai leidžia tam gyvuoti sklandžiai.
“Laisvai galėčiau gyventi gatveje, man į dieną užtektų kelių eurų nenumirti. Man yra ramu. Esu laisvas nuo pinigų, nebeturiu jokių pretenzijų į materialinį gyvenimą”, - kalba Jonas.
Naujų santykių kurti 38-erių metų vyras taip pat nebeturi poreikio – du kartus ant to paties grėblio lipti nebeskuba, nors naujiems santykiams, kaip ir bet kam kitam gyvenime, jis sako esantis visiškai atviras.
„Vis labiau džiaugiuosi atrasta Laisve, toliau bręstu mane aplankančiuose suvokimuose, kurie palaipsniui atskleidžia šio Gyvenimo, o tuo pačiu ir Dievo, misteriją“, - baigia pokalbį Jonas.
