REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
28
Mantas Rimdeika (nuotr. asmeninio albumo („Facebook“)

„Šiek tiek sunku, - prisipažino mėnesį dėl traumos be treniruočių gyvenęs kovotojas Mantas Rimdeika. – Atrodo, kad sugrįžau šiek tiek išsekęs. Per tą mėnesį gimė dukra, užpuolė darbai, todėl gyvenimo ritmas tikrai pasikeitė“.

28

„Šiek tiek sunku, - prisipažino mėnesį dėl traumos be treniruočių gyvenęs kovotojas Mantas Rimdeika. – Atrodo, kad sugrįžau šiek tiek išsekęs. Per tą mėnesį gimė dukra, užpuolė darbai, todėl gyvenimo ritmas tikrai pasikeitė“.

REKLAMA

Dabar „Otso Gym“ auklėtinis sportuoja kiekvieną dieną „Nors traumą patyriau visai neseniai. Viskas susidėjo į vieną – dukra gimė, trauma, darbai užpuolė, keitėme būstą. Nesportavau mėnesį. Dabar po truputį grįžtu į treniruotes. Judu. Tikiuosi, kad po gero mėnesio sudalyvausiu kokiose nors mėgėjų varžybose, o jau balandį tikiuosi žengti į profesionalų ringą“, - sakė kovotojas.

Kovotojas prisipažino, kad į griežtą treniruočių režimą stengiasi įsivažiuoti po truputį. „Prisižiūriu mitybą, seku, kad pavyktų pakankamai pailsėti. Norisi pasiekti gerą sportinę formą. Kol kas viskas sekasi puikiai, ateityje – planai arti“, - šypsojosi pasaulio kikbokso taurės čempionas.

REKLAMA
REKLAMA

- Ar per tą mėnesį nebuvo kilusi mintis, kad...

- Ne, tokios minties tikrai nebuvo. Dalis artimųjų vis pabandydavo užmesti užuominą, kad reikėtų pamiršti sportą – juk gimė dukra, verslas reikalauja laiko... „Žiūrėkis darbus, šeimą“ – nuolat tai girdėjau. Bet nematau reikalo mesti sporto. Žinau, kad galioja paprasta taisyklė – jeigu nori, viską spėji. O laisvo laiko sportui tikrai randu. Sportui visada teikiu pirmenybę savo laisvu laiku, kadangi turi užsibrėžęs tikslus, kurių link judu. Pažįstu nemažai žmonių, kurie turėjo savo gyvenimo modelį - darbai, treniruotės, hobiai – o gimus vaikui jie visko atsisakė. Sako, kad taip reikia. O aš manau, kad viskas priklauso nuo to, ar pats nori. Jei tavo aistra yra sportas, rasi jam laiko. Kelkis anksčiau, ne devintą ryto, o šeštą...

REKLAMA

- Pačiam buvo sunku?

- Viskas priklauso, kiek esi ištreniravęs savo valią. Pats esu mėgėjas ilgai pamiegoti. Keltis anksti man yra kančių kančia, bet turiu daug atsakomybių, todėl esu priverstas tai daryti. Reikia mokėti ir spirti sau į užpakalį, kai to reikia. Ilgiau pamiegu, kai būna mažiau darbų.

- Manau, neretai sulauki pastabų, kad su turimu ūgiu (186 cm) galėjai tapti krepšininku?

- Vaikystėje žaidžiau krepšinį, tačiau to labiau norėjo mano tėvai negu aš pats. Nelydėjo manęs sėkmė krepšinyje – nepataikydavau net iš po krepšio. Todėl neturėjau noro savyje ieškoti talento šioje sporto šakoje. Netrukus bendraamžiai pradėjo lankyti įvairiausius kovos menų būrelius. Norėjau pats patobulėti toje sferoje. Juk paauglystė. Įvairiausių situacijų būdavo, pasitaikydavo ir muštynių kiemuose. Trylikos užsimaniau išbandyti savigynos sportą. Pamenu, kad prasitariau apie tai tėvui, kuris mane nuvedė į dziudo treniruotes, vėliau išbandžiau Karatė Shidokan, užsibuvau ir užsikabinau už Muay Thai. Ariu iki šiol...

REKLAMA
REKLAMA

- Ar gali papasakoti apie „arimą“ sporto salėje?

- Manau, kad šis terminas tinka mūsų sportui, nes lengvų treniruočių čia nebūna. Ištvermės, jėgos treniruotės, lengvi šparingai, sunkūs šparingai... Turime įvairiausių treniruočių. Viską sudėjus į vieną gaunasi arimas: sportuoji ir jauti, kaip viduje dega organizmas nuo krūvio. Tai nėra lengvas sportas, jis netinka visiems. Tačiau pasikartosiu, kas nori – gali įvaldyti šį meną. Svarbiausia čia yra valia ir užsispyrimas.

- Iš šparingų vienas išeina šlubas, kitas su pamušta akimi, kreiva nosimi. Kas kiekvieną kartą priverčia sugrįžti į salę?

- Azartas ir principo reikalas: štai, jeigu dabar gavau, tai turėsiu atsigriebti vėliau. Revanšo noras veda į priekį. Kiekvieną kartą į salę noriu grįžti geriau pasiruošęs ir įrodyti, kad esu stipresnis negu buvau vakar, kad ištaisiau savo klaidas. Tai yra vyriško principo reikalas... Ir azartas. Aš net pats save kartais prigaunu: daugelis pralaimėjusių užduotų sau klausimą, kam jam to reikia, tačiau aš suprantu, kiek laiko skyriau šiam sportui, kiek kentėjau skausmo, todėl negaliu tam pasakyti „Ne“. Pirmiausia, kiekvieną kartą turiu sau įrodyti, kad galiu viską padaryti geriau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kaip kiekvieną kartą jautiesi ringe?

- Įvairiai. Sunkiausia yra pasiruošti jam psichologiškai. Tikiu, kad tai sunkiausia kiekvienam kovotojui. Kovos metu 70 proc. lemia būtent psichologija. Viskas priklauso nuo to, kas dėsis tavo galvoje. Jei būsi susikaustęs, daug galvosi apie kovos eigą, bijosi priešininko smūgių, kova gali pasibaigti visai ne taip, kaip tikėjaisi. Mano atveju, vis stengiuosi surasti optimaliausią būseną: kartais būnu labai susikaustęs, o kartais per daug atsipalaidavęs. Todėl vis dažniau stengiuosi reguliuoti savo psichologiją: nusiraminti, atsipalaiduoti. Ramybė – geriausias kelias.

- Kas tau padeda atsipalaiduoti prieš kovą?

- Atradau labai paprastą dalyką: žiūriu savo geriausių kovų įrašus. Tai mane motyvuoja, žiūrėdamas prisimenu, ką dariau gerai ringe. Žiūriu, įsidėmiu, man gera, tuo momentu atsipalaiduoju ir sugebu persiorientuoti, kad ir būsimos kovos metu viską darysiu gerai. Tai man tikrai padeda. Tačiau turiu prisipažinti, kad atrasti tą ramybės piliulę yra labai sunku. Ne man vienam. Tai išgyvena visi kovotojai. Psichologinis pasiruošimas kovai prasideda tik sužinojus savo būsimą varžovą. Būtent tada prasideda degimas viduje. Tai tęsiasi gerą mėnesį. Pats stengiuosi negalvoti apie kovą... Pirmosios mintys apsilanko likus savaitei ar keturioms dienoms: tada pradedu analizuoti save ir savo priešininką. Į ringą žengiu jau ramus.

REKLAMA

- Ar per tą mėnesį nebūna noro moti į viską ranka – „Niekur aš neisiu, nesu pasiruošęs“?

- Ne, tokios duobės dar nėra buvę. Suprantu, kad sutikęs su kova turiu nešti atsakomybę. Juk laukia varžybų organizatoriai, treneriai investuoja savo laiką. Niekada nėra buvusios minties „Nėra nuotaikos, nevažiuosiu“. Taip negalima. Per pasiruošimo laikotarpį užsiauginu norą kovoti, todėl tiesiog einu ir kaluosi.

- Tapęs pasaulio kikbokso taurės čempionu sulaukei nemažai žiniasklaidos dėmesio. Tai neapkrovė psichologiškai?

- Šiek tiek. Manau, kad per didelis dėmesys gadina kiekvieną sportininką. Tai yra psichologinė našta – jauti spaudimą, kad kitose varžybose taip pat turi tapti čempionu. Tai suteikia papildomo streso. Tačiau visada turi suprasti, kad prieš nieką nesi atsakingas, tik prieš save. Sunku, kai iš tavęs kiti tikisi labai daug, nes tu tiesiog apsikrauni kitų žmonių lūkesčiais. Tačiau nieko čia nepakeisi, tiesiog reikia dirbti su savimi.

REKLAMA

- Tačiau tik pradėjęs sportuoti juk tos šlovės ir norėjai?

- Taip, žinoma. Kai pradėjau lankyti treniruotes „Titane“, pamatęs per televizorių Remigijų Morkevičių, tikėjausi išgarsėti...

- Esi vienas iš daugelio, kuriuos užkūrė Remyga?

- Taip, pamačiau jo kovas ir supratau, kad ir aš to noriu. Supratau, kad noriu pasiekti tokį patį aukštą tarptautinį lygį. Pamatęs Remygą užsimaniau visiems įrodyti, kad ir aš tai galiu. Taip ir prasidėjo viskas, užsivedžiau. Toks mano tikslas ir buvo – tarptautinis ringas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų