REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dalyvavę 1991 m. Sausio 13-osios įvykiuose ar ne, šią dieną vienaip ar kitaip žino visi lietuviai. Tačiau už Lietuvą padėti galvą buvo pasiryžę ne tik tautiečiai. Į Vilnių skubėjo ir kaimynai latviai, taip pat ir ukrainiečiai.

Dalyvavę 1991 m. Sausio 13-osios įvykiuose ar ne, šią dieną vienaip ar kitaip žino visi lietuviai. Tačiau už Lietuvą padėti galvą buvo pasiryžę ne tik tautiečiai. Į Vilnių skubėjo ir kaimynai latviai, taip pat ir ukrainiečiai.

REKLAMA

Štai šie tvirtai sudėti vyrai Jevhenas ir Jurijus, tuomet buvę dar studentai, iš Kijevo traukiniu padėti broliams lietuviams išskubėjo vos išgirdę apie rusų ataką.

Ką galite papasakoti apie istoriją, kuomet jūs buvote čia? Jūs mums padėjote. Papasakokite, kaip jūs čia atsiradote?

Jevgenij Dikij: Labai paprastai – sėdome į traukinį ir atvažiavome. Iki šiol pamenu, kad bilietas iki Vilniaus kainavo 18 sovietinių rublių. Labai juokingi pinigai. Kai Sausio 13-ąją sovietų kariuomenė šturmavo televizijos bokštą, mes iškart apie tai sužinojome. Sausio 14-ąją Kijeve buvo suorganizuotas didžiulis „solidarumo su Lietuva“ mitingas. Ten rinko pinigus, medikamentus, kad šiuos būtų galima siųsti į Vilnių. Tiesiog šiame mitinge atsirado grupė aktyvistų, studentų, ir mes nusprendėme, kad, kaip tuomet galvojome, – „esame sveiki ir stiprūs jaunuoliai“, todėl „galime padaryti daugiau, negu tik čia stovėti“. Mes jautėmės, kad turėjome būti ten. Tokiu būdu, naktį iš sausio 16 į 17 aš atvažiavau čia.

Ar nebijojote, kad gali būti pavojinga – kariuomenė, tankai šaudo?

Jevgenij Dikij: Reikia, aišku, suprasti, kad mes buvome labai jauni. Tačiau mes protu suvokėme, kad galime žūti. Čia reikia atiduoti pagarbą Lietuvos (karinei) vadovybei, kuri, prieš priimant mūsų priesaiką, išaiškino, kad prasidėjus rimtam šturmui išgyventi tikimybė nėra didelė. Tai yra, mūsų penkis kartus perklausė, ar iš tiesų mes norime čia likti. Na, mes priėmėme sprendimą, priėmėme Lietuvos Respublikos priesaiką. Tai yra, protu mes suvokėme, kuo rizikuojame. Tačiau, kai tau 17, 18 ar 20 metų, tu vis tiek rimtai netiki, kad tave gali užmušti. Mes labiau pergyvenome, kaip reikės vėliau grįžti atgal į Ukrainos SSR. Kuri tuomet dar nebuvo pasitraukusi iš sąjungos, ir kokius straipsnius mums už tai „pripaišys“. Tai mus labiau neramino.

REKLAMA
REKLAMA

Prasidėjus Maidanui, prisiminiau tai, kas vyko pas mus. Ar dabar sunku tuose regionuose? Kas ten vyksta iš tiesų?

Jevgenij Dikij: Aišku, ten vyksta karas. Pernai mes netekome 211 žmonių, jie buvo užmušti, dar tūkstantis sužeistųjų, kurie visam liks invalidais. Vyksta karas, jis toks ramesnis, palyginus su 2014-aisiais. Abi pusės nesiima kažkokių itin ryžtingų puolimų. Tačiau palei visą fronto liniją nėra nė vienos ramios dienos ir nakties. Šaudoma yra iš visko – šaudo artilerija, šaudo minosvaidžiai. Tai toks karas, kurio Lietuva, ačiū Dievui, išvengė. 2014-ųjų Maidanas, tų metų vasaris, man atrodė visiškai toks pats, koks buvo 1991-ųjų Vilnius. Tie patys laisvų žmonių veidai, laužų kvapas. Tačiau tai, kas jau tęsiasi beveik tris metus – gerai, kad Lietuva to išvengė. Tokio karo Lietuvoje nebuvo, ir duok Dieve, kad niekada nebūtų. Tai yra tikras karas. Su artilerija, tankais, visomis ginkluotės rūšimis, gal tik be aviacijos. Artilerija šaudo kasnakt, nuolat kažkas žūsta, kažko netenkame. Aišku, nusibodo, aišku, kad pavargome nuo karo. Tačiau nuotaika yra tokia, kad jau tris metus atsilaikėme, reikės dar tris metus atsilaikyti – atsilaikysime. Mes iš esmės ir pasirinkimo neturime. Mūsų pasirinkimas – kapituoliuoti, o to sau leisti negalime. Iš esmės, tai mes net sustiprėjome. 2014-aisiais metais, kai karas prasidėjo, mums prieš rusų armiją teko leisti savanorių batalionus, faktiškai vien savanorių junginius. Pavyzdžiui, mano batalione, kuriame aš tarnavau, 70 proc. sudarė išvis net kariuomenėje netarnavę vyrai. Tai yra, iki tol išvis net nežinojo, iš kurios pusės automatą užtaisyti. O karininkai buvo išvis aukso vertės. Jeigu kažkoks vyrukas, pavyzdžiui, prieš 25-erius metus buvo baigęs sovietinę karo mokyklą, ir net jei vėliau nė dienos netarnavo, jį iškart statė vadovauti kuopai. Paprasčiausiai todėl, kad nebuvo iš ko rinktis. O dabar pas mus jau, nors ir toli gražu ne ideali, dar ne NATO, tačiau jau veikianti kariuomenė. Per tą laikotarpį pas mus jau 250 tūkst. vyrų grįžo iš šio karo. Tai yra, jie yra jau „apšaudyti“ – ne tik žino, iš kurios pusės užtaisomas automatas, bet jau ir žino, ką tai reiškia, kai tave apšaudo „gradai“, artilerija, ir jie grįžo namo gyvi, pikti ir užsispyrę. Mes dabar, kai išrinko Trumpą, kai prasidėjo šita nesąmonė Europos Sąjungoje, mes suprantame, kad pas mus gali ateiti daug rimčiau. Tai yra mes neatmetame, kad prasidės didelė intervencija, su aviacija ir tankais, kaip Gruzijoje 2008-aisiais. Tačiau mes ne Gruzija. Tam ramiai ruošiamės. Pavyzdžiui, dabar yra šaukiami iš rezervo 4 tūkst. karininkų, kad jie taip pat būtų „apšaudyti“ dabartiniame mažo intensyvumo kare. Tokiu būdu turėsime rezervą, kuris, iškilus būtinybei, galėtų vadovauti kuopoms ar batalionams. Ruošiamės.

Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų