Dešimčia minučių jaunesnis Nauris prisipažino, kad brolis pirmosiomis treniruotėmis žavėjosi labiau. „Buvau kiek pasimetęs, tačiau man sekėsi varžybose. Netrukus pajutau, kad tai yra mūsų kelias“, - teigė N. Lukošiūnas.
Dvidešimtmečiai broliai prisipažino svajojantys tapti garsiais pasaulyje. „Norime kovoti pačiame aukščiausiame lygyje. Kai esi žinomas, tave žino pasaulis, visada atsiranda naujų iššūkių, - kalbėjo dvyniai. – Būdamas pačiame aukščiausiame lygyje nuolat privalai kažkam įrodinėti, kad esi vertas ten būti“.
Broliai tikino, kad sportas jų gyvenime – svarbiausias dalykas. „Paauglystėje turėjo daug draugų, su kuriais atsisveikinome dėl požiūrių skirtumų. Mūsų keliai išsiskirdavo. Stengdavomės draugus privilioti į treniruotes, tačiau šio kelio jie nenorėdavo eiti, - kalbėjo H. Lukošiūnas. – O mums visada treniruotės būdavo svarbiausia. Iki šiol prisimenu, kaip su broliu šokdavome į troleibusą per pūgas ir iš kito Kauno galo važiuodavome į treniruotes“.
Nauris teigė, kad sunkių akimirkų sporte visada būdavo, tačiau tokiose situacijose gelbėdavo brolybė. „Vienas kitą palaikydavome, pasikalbėdavome, padrąsindavome vienas kitą“, - sakė jis.
Jį papildė brolis: „Jeigu nebūtume kartu, jeigu nebūtume broliai, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę. Mes visada vienas kitą papildydavome“.
Nuostabiausias dalykas, pasak Herkaus, kai eidamas į ringą žinai, kad brolis yra šalia. „Ringe būna labai sunku, tačiau pasibaigus raundui žinau, kad kampe manęs lauks brolis. Tai suteikia jėgų“, - šypsojosi H. Lukošiūnas.
Jo teigimu, nuomonė, kad kovotojai tėra eiliniai gatvių muštukai, turėtų būti ištrinta. „Tikras kovotojas žino, kad jam nieko nereikia įrodinėti gatvėje. Žmonės į salę ateina siekti visai kitokių tikslų, bet nesistengia bergždžiai demonstruoti gatvėje tai, ko išmoko. Tikras kovotojas gina Lietuvos garbę ringe“, - sakė broliai Lukošiūnai.
Sulaukę klausimo, ar tekdavo vaikystėje aiškintis, kuris yra geresnis, Nauris šyptelėjo. „Vaikystėje buvo visko, bet tėvai mus auklėjo, kad negalime vienas kito skriausti. Nuo pat vaikystės žinome, kad brolis turi „eiti“ už brolį. Būdavo, kad per treniruotę iš pykčio ką nors padarai broliui, bet tuoj pat sulaukdavome už tai kritikos iš trenerio“, - kalbėjo N. Lukošiūnas.
„Kieme visi žinojo, kad prie mūsų geriau nesikabinėti, nes esame visada dviese. Ir taip bus visada“, - užtvirtino Herkus.
