Sportininkai prisipažįsta, kad jiems labiausiai skauda ne dėl nelygybės, o dėl to, jog ši sporto šaka Lietuvoje yra pasmerkta numirti.
Į vienintelę Lietuvoje golbolo žaidėjams pritaikytą salę, esančią Vilniuje, vienas po kito renkasi golbolo žaidėjai. Ar jau visi susirinko, ar rūbinėje nieko daugiau nematėte? - Stipriausių pasaulyje žaidėjų pasiteirauja treneris. Neregiai nesutrinka ir atsako, jog nieko nematė, nors iš tiesų ir negali matyti, nebent užčiuopti ar išgirsti. Kol tūkstančiai tautiečių ilgesingai žiūri į kalendorių laukdami dienos, kada gaus bedarbio pašalpą, šie neregiai dirba, o vėliau skuba į treniruotę.
Štai 24-erių Justas Pažarauskas golbolą žaidžia jau daugiau kaip dešimt metų. Į šią treniruotę atskubėjo baigęs darbą aklųjų bibliotekoje. Tiražuotojo operatoriaus pareigas užimantis vaikinas pasakoja, kad jam suderinti sportą ir darbą vieni juokai, mat sporto salę jis gali pasiekti vos per penkias minutes pėsčiomis. Kelias išties trumpas, tačiau Justas jį turi nueiti visiškoje tamsoje, naudodamasis tik specialia aklųjų lazdele.
Golbolas arba kitaip aklųjų riedulys buvo išrastas prieš 70 metų ir buvo naudojamas kaip reabilitacijos priemonė akliesiems karo veteranams. Mūsų šalyje ši sporto šaka pradėta žaisti 1988 metais. Golbolas žaidžiamas salėje, kurioje įrengta speciali, lygaus paviršiaus aikštė. Jos galuose įrengti 9 metrų ilgio ir 1,3 metro pločio vartai. Žaidžiantys golbolą dėvi nepermatomus akinius, o aikštėje orientuojasi liesdami specialias apčiuopiamas linijas. Žaidėjų tikslas įridenti kamuolį į vartus. Aklieji skriejantį kamuolį stabdo įdėmiai klausydami, mat kamuolys specialus – skambantis. Daugiau kaip kilogramą sveriantis kamuolys gali skrieti beveik 70 kilometrų per valandą greičiu. Mačas trunka du kėlinius po 10 minučių.
Plačiau apie tai TV3 reportaže
