Po kiekvieno pajudėjimo šokių aikštele virtusioje ligoninės patalpoje, į palatas su šypsenomis grįžta vis daugiau ligoniukų ir juos slaugančių tėvų. Gydytojai sako, kad ne tik dėl psichologinės būklės nutarta mokyti vaikus šokio meno.
„Ilgai gulint, mažėja jų raumenų jėga. Jie silpsta, sutrinka koordinacija. Mes stengiamės palaikyti maksimaliai vaikų raumenų jėgą. Fizinį aktyvumą“, - pasakoja ergoterapeutas Justinas Blaževičius.
Ir ne tik šokiais vaikai lavinami. Gydymui pasitelkiamos ir išmaniosios technologijos.
Gal todėl, kaip pastebi su mažaisiais pacientais dirbantys pedagogai, vaikai sergantys ar persirgę vėžiu palyginti su savo bendraamžiais yra gerokai brandesni.
„Jie kovoja, jie nori kažko pasiekti. Įrodyti visiems, kad jie gali kažką daryti geriau už kitus. Nes ta liga, jie supranta, kad jiems kažko trūksta, ne taip kaip įprastai vaikai mokykloje gali lankyti, pavyzdžiui, futbolą, tai šitie vaikai turi mažiau galimybių, ir tai, ką jie gali daryti, jie stengiasi daryti geriau“, - tvirtina Okohematologijos sk. kuratorė, pradinių klasių mokytoja Svetlana Beinarovičienė.
Gydytojai tik spėlioja, kodėl kovotojais vadinami vaikai po ligos gerokai pranoksta bendraamžius. Matyt, dėl to, kaip aiškinama, kad kova už gyvybę yra labai sunki ir varginanti, ir pasveikus visi kiti rūpesčiai, būdingi bendraamžiams, nublanksta.
Gydytojai skaičiuoja, kad per metus Lietuvoje vėžiu suserga apie aštuoniasdešimt vaikų. Pasveikti pavyksta aštuoniasdešimčiai procentų, dvidešimt procentų vaikų vėžio neįveikia.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
