Taigi, kaip sportininkus pasiekia valstybės pinigai, kiek skaidriai jie skirstomi ir kur nubyra – domėjosi TV3 žinių žurnalistai.
Dar visai neseniai TV3 žinių tarnyba, kaip tikriausiai ir daugelis jūsų, prilipę prie televizorių ekranų sekė, kaip Mindaugas Griškonis ir Saulius Ritteris kaunasi Olimpiadoje ir laimi sidabrą.
Dabar olimpinės aistros jau nurimo ir sportininkai atostogauja. Tiesa, ne visi – Mindaugas Griškonis užsuka pasportuot. Kai palankus oras ir turi laiko – važiuoja irkluoti į Trakus, antraip – nešasi valtį Vilniuje į Nerį. Irkluotojas sako, kad jam ruoštis valstybė sudaro sąlygas.
„Olimpinei rinktinei tikrai tų pinigų pakanka ir mums dėl pasiruošimo pretenzijų nėra, tą patį galėtų pasakyt bet kuris mūsų olimpinės rinktinės irkluotojas, bet jaunesniajai kartai, kuri ruošiasi Europos, jaunių ar jaunimo pasaulio čempionatams, tai yra sudėtingiau“, – sako M. Griškonis.
Talentingiems vaikams, kurie galėtų būti olimpinių medalininkų pamaina, treniruotis labai sudėtinga. Kad ir elementarus dalykas – sportininkai sako ką tik išgirdę, kad vienintelis jų priėjimas – tunelis po gatve, kuriuo tiek olimpiečiai, tiek čia sportuojantys vaikai persineša savo valtis prie upės – parduotas.
„Mes turime tunelį, kuriuo susisiekiame mes nuo irklavimo bazės iki upės, tai vienintelis kelias nueiti iki upės, o sklando gandai, kad Vilniaus savivaldybė jį pardavė verslininkams, kurie nori atidaryt apačioj kavinę ir užmūryti mūsų išėjimą iki vandens“, – pasakoja olimpinis medalininkas.
Nors čia išaugo ir Milda Valčiukaitė, Henrikas Žustautas, ilgai treniravosi Saulius Ritteris. Tačiau vaikams neperkamas net naujas inventorius. Sportininkams tenka pinigų prašyti iš žmonių.
Pasak irkluotojų, Trakuose – gera irklavimo bazė, tačiau kituose miestuose – tragiškos. Irklavimo federacijos vadovė pripažįsta, kad pinigų jaunimui ruošti jie tikrai neturi.
„Jaunių tokių, į kuriuos galima būtų investuoti, yra apie 30, tačiau šiai minutei pinigų nėra“, – sako Inga Daukantienė.
Didžiausia problema – finansavimas išsklaidytas per kelias vietas
Kodėl tokia situacija? Kaip skirstomi sporto pinigai? Finansavimas išsibarstytas per tris vietas. Dalis pinigų sportui skiriama per Kūno kultūros ir sporto departamentą. Iš jo pinigų skiriama valstybės investiciniams projektams, tarkim, arenoms statyti. Dalis sporto federacijoms, taip pat Olimpiniam sporto centrui, kuris ruošia olimpiečius, sporto medicinos centrams ir sporto muziejui.
Kitas šaltinis – Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas. Iš jo pinigų skiriama "sportas visiems" sąjūdžio plėtotei, dideliam sportiniam meistriškumui finansuoti, įsigyti sporto inventorių ir įrangą, taip pat sporto bazių priežiūrai ir statybai.
Trečiasis šaltinis – Tautinis olimpinis komitetas. Jis skiria pinigų Olimpiniam sporto centrui rengiančiam olimpiečius, sporto federacijoms, organizuodamas ir finansuodamas sportininkų dalyvavimą vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse, jaunimo sporto festivaliuose.
Pasak sportininkų, problemų kelia ne tik per tris vietas išsibarstę pinigai bei ir tai, kad valstybė neturi nustatytų prioritetų, kas svarbiausia ir ką kaip derėtų finansuot. Iki 2014– ųjų vadovavęs Kūno kultūros ir sporto departamentui Klemensas Rimšelis juokauja, kad skiriant bet kurį vadovą į šį postą sporto valdininkų aplinka tikisi, kad jis išbus ten ne daugiau dvejų metų. Kodėl? Ogi per tą laiką sugeba suprasti, kas ten darosi ir kas bando sukčiauti. Pats atėjęs vadovauti sako radęs, kad pinigai federacijoms bei organizuojamiems renginiams buvo duodami grynais. Tad vos atėjęs uždraudė grynųjų pinigų operacijas ir visiems sportininkams, net vaikams nuo septynerių metų atidarė sąskaitas banke ir išdalino korteles. Tai sukėlė didelį pasipiktinimą. Gal todėl, kad, kaip patyliukais buvo kalbama, veikė vadinamoji vokelių sistema – nori, kad tau skirtų pinigų – dalį turėsi gražinti juos skyrusiems.
„Ir žmonės, ir sporto organizacijų vadovai vis kalba apie tai, kad bent jau ankstesniais metais reikėdavo dalį lėšų gražinti būtent tiem žmonėm, kurie skiria tas lėšas. Tai tas tikrai buvo“, – komentuoja V. Alekna.
„Visi garsiai nekalbėjo, bet iš tikrųjų, mano manymu, kad taip veikė. Būdavo pasakoma, kad niekas nepasikeitė. Čia jau man dirbant, kaip reikėjo nešti į viršų kažką tai, taip ir reikėjo“, – pasakojo buvęs Kūno kultūros ir sporto departamento gen. Direktorius Klemensas Rimšelis.
Tik atėjęs vadovauti departamentui Rimšelis sako sulaukęs vieno sportininkų skambučio – esą į mano sąskaitą įkrito pinigai. Ar čia man? O gal kažkam atnešt? Paklausus, o kam nešat, sportininkas tik numykė esą direktoriau, juk suprantat.
Bijoma viešai kalbėti
Viešai apie pinigų skirstymą atsisako kalbėti ir kai kurios mūsų kalbintos federacijos. Esą per aštriai pasakysi – Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas netruks atsiųsti auditą. Tas norėdamas vis tiek ką nors ras. Ir būsi nubaustas – turėsi pinigus gražinti. Tai kas gi tas fondas ir kaip jis skirsto eurus? Pradėkim nuo to, kad šiam fondui pinigus skiria valstybė. Jį administruoja Kūno kultūros ir sporto departamentas. Tačiau pati smaguma – juos skirsto keturi sporto federacijų vadovai, kurių kandidatūras patvirtina Vyriausybė. Į fondo tarybą be jų įeina ir departamento vadovas, tačiau jo balsas – vienas iš penkių, tad dažniausiai nieko nelemiantis.
„Žmonių grupė susirinkusi nusprendžia, kam skirti pinigus, kažkieno tai sąskaitoj skirstydama. Šitaip būti tikrai negali. Gal kas pyksta, kad šį klausimą iškėliau aštriausiai, mane nušalino nuo pirmininko pareigų ir panašiai“, – sako Kūno kultūros ir sporto departamento gen. Direktorius Edis Urbanavičius.
Savita ir tai, kad kaip išdalinti pinigus sprendžia taryba – federacijų vadovai, tačiau teisiškai jie neprisiima jokios atsakomybės – už pinigų skirstymą savo galva atsako departamento direktorius, nors jo nuomonė būtų priešinga.
„Ne, šitoj v vietoj atsakinga lieka valstybė. Nes tada turi tarybos sprendimus fondo įgyvendinti. Ir kūno kultūros ir sporto departamentas ir tas įgyvendinimas yra realizuojamas Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus įsakymu“, – sako K. Rimšelis.
„Dvejus metus dalyvavęs fondo posėdžiuose, matau, kad visiškai tas yra beprasmis dalykas, nes aš esu pateikęs ne vieną ir ne dvi atskirąsias nuomones sprendžiant labai svarbius mano galva klausimus. Ten prie kiekvieno tikrai nepateiksi, nes reiktų reikėtų stabdyti veiklą fondo. Visgi klausimai yra numušami balsų dauguma, nes yra keturi prieš vieną ir praktiškai neišvydo šviesos“, – pasakoja E. Urbanavičius.
Tačiau gal tai – tik formalumas? Koks skirtumas, kas atsako? Pažiūrėkim kiek iš šalies – pinigus skirsto patys iš to paties fondo suinteresuoti gauti federacijų vadai. Sporto bendruomenė nė neslepia apie galimus susitarimus.
„Kai girdėjom paskutinis skirstymas buvo šiais metais, berods, kovo mėnesį ir ten su dideliu triukšmu paaiškėjo, kad didžioji dalis pinigų, tai yra daugiau nei pusė, apie 70 procentų visų lėšų likusių, būtent atiteko tom organizacijom, kurių atstovai ir yra toj taryboj“, – informuoja V. Alekna.
Kaltinimus neigia
Fondo pirmininkas, tuo pat metu ir sporto federacijų asociacijos vadovas Rimantas Kveselaitis atmeta įtarinėjimus apie galimus susitarimus ir vokelius.
„Viskas yra labai viešai daroma, bet, aišku, kur yra pinigų dalybos, niekada nebus visi patenkinti, natūralu, kad tokių paraiškų yra 800, o tuo labiau, kai mes visa fondą naudojam aukšto meistriškumo finansavimui, kai apie 300 paraiškų negauna, tai kyla nepasitenkinimas didžiulis. Ieškoma priežasčių, tai neskaidru, tai dar kažkas. Tikrai šito nėra“, – sako jis.
Pasak Kveselaičio, sprendžiant finansavimo skyrimą jo vadovaujamai sporto federacijų sąjungai jis nusišalina. Jis piktinais, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas pats iš savo lėšų per mažai skiria pinigų sporto federacijoms, o šio vadovas atrėžia, kad dalis federacijų iš fondo gaunančių pinigus realiai nei sportininkų paruošia, nei gerų pasiekimų sulaukia.
„Dalis federacijų tikrai neatitinka tų keliamų užduočių valstybėje, kas liečia sportą. Manau, kad tikrai turime tokių federacijų ir nemažai, manau, skaičius, kuris yra šiai dienai finansuojamų iš valstybės biudžeto federacijų skaičius yra tikrai per didelis“, – sako E. Urbanavičius.
Tautinis olimpinis komitetas slepia informaciją?
Tačiau kaip su dar vienu sporto pinigų šaltiniu – Tautinio olimpinio komiteto skiriamais?
Tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė tikina, kad Lietuvos tautinis olimpinis komitetas yra visuomeninė organizacija, kuri negauna biudžetinio finansavimo. Veikla vykdoma iš įstatymo numatytų 8 procentų loterijos pinigų ir dividendų gaunamų iš bendrovės Olifėja.
Taigi tautinio olimpinio komiteto asamblėja skirsto pinigus programoms, tarkim, Rio 2016, padeda ruoštis sportininkams Olimpiniame sporto centre.
„Taip pat mes finansuojam visas mūsų nares federacijas, joms yra dotacijos skirtos visiškai vienodos taip pat patvirtintos asamblėjos. Olimpinės federacijos gauna po 20 tūkstančių eurų ir neolimpinės – po 10 tūkstančių“, – sako ji.
Pasak Gudzinevičiūtės, jie svariai prisideda ir mokėdami stipendijas aukščiausio sportinio lygio, tarkim, dešimtą vietą pasaulio čempionatuose, užimantiems, esą vien iš departamento skiriamų lėšų šie nepragyventų. Tačiau kitokią nuomonę turi V. Alekna.
„Šiaip mes informacijos jokios neturim, aš net negirdėjęs esu, kaip per paskutinius 4 metus yra skirstytos tautinio Olimpinio komiteto lėšos skiriamos sportui. Iš tikrųjų ten yra viena suma, įvardijama programa Rio 2016 ir viskas. Sako, informacija yra vieša. Aš nežinau, kur tas viešai yra. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris yra Vykdomo komiteto narys Olimpinio komiteto, kuris galėtų bent jau aiškumo kokio nors įnešti daugiau“, – teigia jis.
Olimpinis čempionas, taipogi ir buvęs Dainos Gudzinevičiūtės konkurentas kandidatuojant į jos dabartinį postą Virgilijus Alekna, abejoja ir pinigų skirstymo objektyvumu.
„Kai neegzistuoja aiškūs kriterijai, o kada daugiau vadovaujamasi principu, kad visos federacijos yra lygios ir gauna po lygiai, tai, aš manau, kad nėra teisinga. Vis tik yra ir didesnės federacijos, ir mažesnės, didesnių rezultatų pasiekiančios federacijos ir kurios kuklesnių rezultatų pasiekia, bet finansavimai neturi būt lygūs“, – įsitikinęs jis.
Nors Tautinio olimpinio komiteto žodžiais jų skirstomi pinigai – ne biudžetiniai, toli gražu ne visi juos laiko ne valstybės pinigais.
„Karaliaus privilegija suteikta arba valstybės privilegija Tautiniam olimpiniam komitetui. Taip išeina, kad tie pinigai, kurie lygtai būtų paimami į biudžetą, ta loterija turi skirti labdarai“, – svarsto K. Rimšelis.
Jeigu šie pinigai būtų skiriami į biudžetą, pasak Gudzinevičiūtės, sporto sistemai būtų labai prastai. Mat esą būtent jie prisideda prie vadinamojo aptarnaujančio personalo išlaikymo.
„Tai ir papildomos išmokos masažuotojams, gydytojams, sporto mokslininkams. Investuojam į šitas programas, kad Olimpinis traukinys judėtų į priekį. Netektumėm tų medikų, masažuotojų, kurių algos yra labai nedidelės. Jie pasilieka sporte tik todėl, kad gauna papildomą finansavimą iš mūsų.
Tačiau anot Rimšelio, būtų kur kas skaidriau, jei lygiai ta pati suma būtų pervesta į valstybės biudžetą ir iš jo skiriama sportui. Koks skirtumas? Ogi jų panaudojimą galėtų patikrinti Valstybės kontrolė“, – piktinasi D. Gudzinevičiūtė.
„Žinot, nepriklausomas auditas, taip toliau. Tai aš dirbdamas bet kurioj įstaigoj galiu užsisakyt nepriklausomą auditą, bet kada ateina priklausoma
Valstybės kontrolė nuo valstybės ir tikrina mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą, tai žinot, čia jau nesusitarsi“, – atsikerta K. Rimšelis.
Dabartinis kūno kultūros ir sporto departamento direktorius tikina, kad būtina įvesti griežtas taisykles – į ką atsižvelgiant skirti pinigus ir numatyti atsakomybę, kokius rezultatus už juos būtina pasiekti.
„Aiškumas turi būti tame, kad tiek sąlygos, pagal kurias pinigai turėtų būt skirstomi, turi būti vienodai suprantamos. Ir atsakomybės už tuos pinigus ir jų panaudojimą galų gale reikia“, – sako E. Urbanavičius.
Kūno kultūros ir sporto departamentas jau yra parengęs fondo įstatymo projektą ir tikisi, kad dar rudens sesijoje jis bus pateiktas Seimui.
