REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
23
Marijonas Mikutavičius (nuotr. Vytautas Dranginis)

Ši vasara atlikėjui ir dainų autoriui Marijui Mikutavičiui ypatinga. Su širdies drauge dizainere Ieva Daugirdaite susilaukė pirmagimio, tačiau džiaugdamasis asmenine laime žinomas vyras nepamiršta ir scenos bei jau įsibėgėjusių projekto „X Faktorius“ atrankų. „Niekada nemaniau, kad vaiko gimimas yra kažkas baisaus, ir dabar tuo tik įsitikinau“, – šypteli pašnekovas.

23

Ši vasara atlikėjui ir dainų autoriui Marijui Mikutavičiui ypatinga. Su širdies drauge dizainere Ieva Daugirdaite susilaukė pirmagimio, tačiau džiaugdamasis asmenine laime žinomas vyras nepamiršta ir scenos bei jau įsibėgėjusių projekto „X Faktorius“ atrankų. „Niekada nemaniau, kad vaiko gimimas yra kažkas baisaus, ir dabar tuo tik įsitikinau“, – šypteli pašnekovas.

REKLAMA

- Prieš prasidedant naujam televizijos sezonui jau įvyko TV3 projekto „X Faktorius“ atrankos. Ar jau atradote talentų?

- Kasmet atsiranda keletas talentingų žmonių, kurie priverčia aiktelėti ir, tikiu, kad papuoš eterį. Kita vertus, jau išmokau nesidžiaugti, nes kartais tai būna vienos dienos sėkmė puikiai išmokus dainą, o suklumpama vos gavus mažiau žinomą kūrinį. Retkarčiais nutinka ir taip, kad atlikėjai, iš kurių tikimasi mažiau, sužiba netikėtomis spalvomis. Šaunu, kad šiemet yra neblogų vaikinų, su kuriais dažniausiai kyla bėdų, bet grupių nėra daug.

- Ar pasikeitė faktoriaus X sąvoka? Kas tas faktorius X?

- Kiekvienas tai suvokia skirtingai, todėl apibūdinti sunku. Kartais tiesiog pamatai žmogų, išgirsti jį dainuojantį ir supranti, kad jis turi šį faktorių.

REKLAMA
REKLAMA

- Tai labai subjektyvu. Nebijote suklysti?

- Vertinant vienos dienos pasirodymą, suklysti galima greitai. Tai priklauso nuo nuotaikos ir kitų aplinkybių. Antrą arba trečią kartą matant ir girdint tą patį žmogų, suklysti neįmanoma. Jeigu jis nuolatos pasirodo gerai, vadinasi, kažką tikrai turi. Galbūt tą faktorių X? Pamačius tikrą talentą, suklysti neįmanoma. Gali patikti arba ne, bet dėl talento abejonių nekyla.

REKLAMA

- Ar spėjote pailsėti?

- Kartais gyvenime apskritai būna neaišku, kada atostogauji, o kada dirbi. Esu iš tų žmonių, kurie neturi griežtai atidirbti tam tikrą skaičių dienų, kad galėtų atostogauti. Tad mano gyvenimas yra kiek chaotiškas.

- Nenorite gyventi stabiliau?

- Tiesiog taip susiklostė. Ir šis chaosas man patinka. Tik nežinau, ar taip yra dėl to, kad pripratau, ar todėl, kad pats tokio gyvenimo norėjau (šypsosi).

- Šie metai jums ypatingi ne tik dėl darbų gausos, bet ir dėl džiugių asmeninio gyvenimo naujienų. Ar jau apsipratote su tėvo vaidmeniu?

REKLAMA
REKLAMA

- Taip. Pasikeitė tik tai, kad mažiau žvejoju ir į barą rečiau užsuku (juokiasi). Tiesiog vienus prioritetus pakeitė kiti. Galbūt moku prisitaikyti, todėl esu patenkintas. Svarbiausia, kad žmogutis auga sveikas. Mama taip pat sveika, graži. Esame laimingi, turime už ką pavalgyti. Ko daugiau reikia? Visi smulkūs diskomfortai išsprendžiami. Niekada nemaniau, kad vaiko gimimas yra kažkas baisaus, ir dabar tuo tik įsitikinau. Pasaulyje jau užaugo milijardai žmonių, ir mes nesame kažkuo išskirtiniai.

- Prieš sūnaus gimimą sakėte, kad vienatvė jums nesvetima. Ar šis požiūris pasikeitė?

- Kartais pasiilgstu vienatvės. Tai normalu. Manau, kiekvienas žmogus turi pabūti su savimi. Vyrai, norėdami tai padaryti, paprastai žvejoja, remontuoja ką nors garaže, moterys deginasi, skaito knygas ir pan. Ir aš toks esu. Mano gyvenimas taip pat susijęs su kūryba ir kuriu būdamas tik vienas. Kitaip dažniausiai nepavyksta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ar įmanoma gyventi be kūrybos?

- Nemėgstu skambių frazių ir žodį „kūryba“ suvokiu kur kas plačiau. Tai nėra tik muzika, dailė ar literatūra. Kuriama ir užsiimant verslu, architektūra, sodininkyste. Ir šalia namų gėles sodinanti moteris yra kūrėja. Mano tėtis, nepaisant to, kad turi muzikinį išsilavinimą, kaip kūrėjas geriausiai atsiskleidžia statydamas namą, dirbdamas praktiškus darbus.

- Galbūt ir pats turite kitų talentų?

- Neblogai žaidžiu futbolą „PlayStation“. Tik bėda ta, kad yra daug kitų, žaidžiančių geriau (juokiasi).

- Dažniausiai žinomų žmonių atvirumas pakenkia jiems patiems. Jūs taip pat nevengiate paatvirauti. Ar niekada dėl to nenukentėjote?

REKLAMA

- Gana atvirai kalbu apie save, kai tai neskaudina artimųjų. Šiame kiaurai permatomame pasaulyje kažką privalau pasilikti ir sau. Tačiau kitais atvejais nesirengiu slapukauti, nes kartais tikrai noriu išsakyti savo nuomonę, sukelti polemiką. Noriu diskutuoti ir kalbėti. Man tai natūralu. Kartais neatviraujame tik norėdami suteikti kuo mažiau ginklų tiems, kurie vėliau mus norės pulti.

- Tačiau nenoras atvirauti gali priversti ir apsimetinėti...

- Scena visada yra savotiška kaukė. Jeigu mano nuotaika bloga, vargu ar tuo pasiteisinsiu išėjęs į sceną ir pasakęs, kad nieko nebus, sudainuosiu vos keletą dainų. Yra taip besielgiančių atlikėjų ir pats kažkada taip dariau, bet pripratau prie to. Jeigu kažkas tau negerai, kiti dėl to nekalti. Ir visa tai nėra nenuoširdumas ar apsimetinėjimas. Scenos žmogus greitai įsijaučia į naują vaidmenį ir tik konkretų laiką pamiršta, koks yra iš tiesų, ką jaučia. Dažnai tą vaidmenį sukuria aplinkinų emocijos, bendravimas, visa aplinka.

REKLAMA

- Neliko egoizmo?

- Manau, pats lipimas į sceną – didžiausia egoizmo išraiška, nes tai darydami norime būti mylimi, vertinami, sulaukti dėmesio. Kai kurie atlikėjai teigia, kad gyvena tik dėl klausytojų. Man tai kelia juoką, nes lipdamas į sceną gaunu žiauriai daug. Aš po gero koncerto keletą dienų dar jaučiu euforiją, kurią sukelia manęs pasiklausyti atėję žmonės.

- Kada dažniausiai aplanko mūza?

- Galbūt ir yra genijų, kurie vien eidami gatve sulaukia tokio nušvitimo, kad iškart sukuria visą kūrinį. Dažniausiai genialios mintys mane aplanko bet kur, bet norėdamas jas sudėlioti į savo vietas vis tiek turiu sėsti prie darbo stalo ir kompiuterio. Tai reikalauja laiko ir susikaupimo. Čia nėra nieko magiško ar romantiško (šypsosi).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kiek jūsų gyvenime yra juodo darbo, o kiek sėkmės?

- Nedirbau taip sunkiai ir tiek daug, kiek atominę bombą išradę ar Norvegijos uoliniuose kalnuose tunelius iškasę žmonės. Tiesiog buvo akimirkų, kai darbui atsiduodavau visu 100 %. Nors dažniausiai naudojausi tuo, ką man davė tėvai, šventoji dvasia ar dar kas nors. Dariau tai, kas atrodė reikalinga.

- Tai komercinis požiūris?

- Ar dariau ką nors tik dėl pinigų? Be jokios abejonės. Kadaise kūriau dainas, už kurias niekas nemokėjo, ir buvau laimingas, o dabar už jas moka ir taip pat esu laimingas.

- Anksčiau buvote viengungis, dabar jau turite šeimą. Kaip sekasi derinti karjerą ir šeimą?

- Tai priklauso nuo aplinkybių. Anksčiau galėjau koncentruotis tik į man pačiam svarbius dalykus, o dabar turint mylimą moterį ir auginant vaikelį gyvenimas pasikeitė. Jeigu vaikas serga, dainos nerašau, o galbūt kaip tik parašau apie tai, kaip jis serga. Galiausiai viską parodys laikas. Yra šeimų, kurioms puikiai pavyksta derinti karjerą ir šeiminį gyvenimą, bet tikrai ne visoms. Aš tiesiog stengiuosi, kad mūsų šeima būtų graži, laiminga ir įdomi, o kaip viskas pavyks, spręsti tik mums.

REKLAMA

- O kaip vestuvės?

- Manau, jos bus, o kada, dar Ieva (pašnekovo širdies draugė – aut.past.) turi sutikti (šypsosi).

- Dar liko neįgyvendintų svajonių?

- Niekada neturėjau didelių svajonių. Galbūt dėl to, kad mačiau per daug nusivylimų. Turbūt nėra žmogaus, kuris nė karto nenusivylė gyvenime. Nėra tokio laimingo šunsnukio ant šio svieto.

Karolina Marcinkevičiūtė, savaitraštis „Prie kavos“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų