Kodėl pučas nepavyko, bei kas išvis nutiko NATO sąjungininkėje Turkijoje:
- Kas savaitgalį įvyko Turkijoje?
Nepavykęs karinis perversmas, kurį organizavo keli pulkininkai ir generolai. Teigiama, kad perversmininkų pagrindą sudarė Turkijos karinės oro pajėgos, ir nedidelė Turkijos kariuomenės Stambule ir Ankaroje dalis. Pažymima, kad pučas palietė tik „sostines“ ir praktiškai nebuvo juntamas likusioje Turkijos dalyje, įskaitant turistinius rajonus, kur žmonės apie nepavykusį perversmą sužinojo jau tada, kai šalies valdžia jį numalšino.
- Kada tai įvyko?
Naktį iš liepos 15 į liepos 16 dieną, nors nedideli pasipriešinimo šaltiniai išlieka visoje šalyje ir dabar. Kai kurie perversmo šalininkai spruko į kaimynines valstybes (pavyzdžiui, aštuoni karininkai sraigtasparniu nuskrido į Graikiją). Stambule ir Ankaroje vis dar įtempta situacija, o valdžia šiuose miestuose telkia policijos spec. pajėgas.
- Kokia šio karinio perversmo priežastis?
Šalyje atsiradusi pernelyg didelė socialinė įtampa – ekonominės situacijos blogėjimas, bedarbystės augimas, milžiniškas pabėgėlių iš Sirijos srautas, nuolatiniai teroro išpuoliai Stambule ir kituose didžiuosiuose miestuose, priešprieša su kurdais, Turkijos karo veiksmai Irake, konfliktas Kalnų Karabache (kur Turkija atvirai palaiko Azerbaidžaną). Ir netgi skuboti „nulio problemų su kaimynais“ politikos sprendimai (staigus susitaikymas su Izraeliu, bandymai perkrauti santykius su Egiptu ir Rusija). Visa tai nulėmė nepasitenkinimą kariuomenės, kuri Turkijoje istoriškai vaidina svarbų politinį vaidmenį, viduje.
R. Erdogano ir valdančiosios partijos reitingai staigiai krito, o draugystė su Rusija staigių ekonominių rezultatų neduoda. Vaisių tiekimas neatsinaujino, o turistai taip ir neatvyko. Neseniai išsakytas R. Erdogano pažadas suteikti pilietybę 3 milijonams sirų pabėgėlių nustebino net ir daugelį aršių prezidento šalininkų. Tokia kaina R. Erdoganas tikisi užsitikrinti savo elektorato „kraujo atšviežinimo“, tačiau tuo pačiu tai buvo paskutinis lašas ilgoje nesėkmių virtinėje.
Tai yra akivaizdžiai matomos priežastys. Tačiau yra ir užkulisinė kova. Manoma, kad pučo priežastimi galėjo buti R. Erdogano numatytas Fethullaho Güleno ir jo judėjimo „Hizmet“ šalininkų kariuomenėje „valymas“. Siekdami to neleisti, kariuomenės atstovai sužaidė va banque – pabandė nuversti R. Erdoganą iš posto patys.
- Kaip visa tai prasidėjo?
Liepos 15-osios naktį kariai uždarė tiltus per Bosforo sąsiaurį, įrengė ten patikros punktus. Virš Ankaros itin žemai skraidė naikintuvai, kariuomenė pradėjo užpildyti Stambulo ir Ankaros gatves. Pasigirdo pirmieji šūviai. Armija pareiškė, kad perėmė valdžią ir pasiūlė žmonėms eiti į namus. Netrukus Turkijos premjeras Binali Yildrimas oficialiai patvirtino apie bandymą kariniu būdu nuversti valdžią. Jis taip pat užtikrino, kad perversmą bando įvykdyti „maža kariuomenės dalis“. Vėliau pučo dalyviai trumpam buvo užėmę tarptautinį Atatiurko oro uostą Stambule, pastatą, kur yra įsikūrusios kelios televizijos.
Vėliau kai kurie perversmo dalyviai aiškino, kad jiems buvo pranešta, jog tai yra kariniai mokymai.
- Ar buvo oficialiai paskelbta apie nuverstą valdžią?
Taip, užėmus televiziją TRT diktorė buvo priversta perskaityti pranešimą. Sukilėliai tvirtino, kad užima valdžią „siekdami atkurti demokratiją ir tvarką, kad būtų išgelbėta nuo R. Erdogano tironijos“. Taip pat jie paskelbė, kad valdžia šalyje perėjo į taip vadinamos „Taikos tarybos“ rankas, yra įvedama komendanto valanda ir karinė padėtis, o netrukus bus paskelbta nauja konstitucija.
- Kur perversmo metu buvo prezidentas R. Erdoganas?
Atostogavo Marmaryje (pats jis skelbė, kad jo viešbutis buvo apšaudytas). Iš ten R. Erdoganas skubiai išskrido į Stambulą, tačiau lėktuvas negavo leidimo leistis. Dar skrisdamas lėktuvu R. Erdoganas paprašė savo pasekėjų išeiti į gatves protestuoti prieš kariuomenės savivalę. Apie ketvirtą ryto Vilniaus laiku R. Erdoganui pavyko nusileisti Stambule, panašiu laiku buvo pradėta skelbti apie numalšintą sukilimą.
- Ar iš tiesų karo aviacija atidengė ugnį Ankaroje?
Taip, tiesa. Buvo apšaudyta Centrinė policijos būstinė, kur žuvo 17 žmonių. Šalies parlamento pastatas buvo bombarduojamas, ten sužeista mažiausiai 12 žmonių. Maža to, kariniai sraigtasparniai apšaudė prezidento rūmus. Kariuomenės naikintuvas F-16 vėliau numušė vieną sraigtasparnį, kuris anksčiau apšaudė policijos būstinę.
Vėliau virš sostinės buvo paskelbta neskraidymo zona, o šalies premjeras įsakė „numušti visus, kurie skris virš Ankaros.
- Kodėl gi perversmas žlugo?
Visų pirma, dėl masinio pilietinio pasipriešinimo: gyventojai išėjo į gatves su Turkijos vėliavomis, gulėsi po tankais, nuginklavo kareivius. Ir net ne visi jie palaikė R. Erdoganą, žmonės paprasčiausiai bijojo kariuomenės valdžios.
Socialiniai tinklai ir žiniasklaida taip pat operatyviai perdavinėjo R. Erdogano nurodymus gyventojams, o tai leido jiems mobilizuotis ir neutralizuoti karių išpuolio netikėtumo faktorių.
Trečioji, tačiau ne mažiau svarbi priežastis – tik nedidelė armijos dalis sukilo perversmui. Perversmininkų „armiją“ sudarė nedidelė dalis dalinių Stambule, Ankaroje, NATO bazėje Indžirlike. Didžioji dalis kariuomenės liko lojali valdžiai ir sukilime nedalyvavo. Ekspertai atkreipia dėmesį į prastą sukilėlių pasiruošimą ir nesugebėjimą atlaikyti ilgesnį pasipriešinimą. Tai sustiprina įtarimus, kad sukilimui buvo ruoštasi spontaniškai.
- Kiek žmonių nukentėjo?
Žuvo 208 žmonės, iš jų 60 policininkų, trys kariai ir 145 civiliai. 1491 žmogus buvo sužeistas.
- Valdžios veiksmai po nepavykusio pučo
Beveik 8 tūkst. suimtųjų. Pačią pirmąją dieną iš darbo atleista beveik 3000 teisėjų.
„Kol kas sulaikyti 7 543 įtariamieji. Šie skaičiai gali keistis. Tarp (sulaikytųjų) yra 100 policininkų, 6 038 kariai, 755 teisėjai ir prokurorai, 650 civilių (gyventojų)“, – sakė premjeras, kuris pažymėjo, kad 316 sulaikytųjų buvo grąžinti kardomajam kalinimui.
- Jį apkaltino perversmo organizavimu
Apie perversmo autorius kalba tik viena pusę – taip ir nenuversta šalies valdžia. R. Erdoganas dar nespėjus pačiam pučui įsibėgėti apkaltino Fethullahą Guleną – įtakingą šalies dvasininką, anksčiau susipykusį su savo bendražygiu R. Erdoganu ir pabėgusį į JAV.
Pats F. Gulenas tikina, kad neturi nieko bendra su įvykdytu perversmu. Jis taip pat pažymėjo, kad perversmą galėjo suorganizuoti pats R. Erdoganas.
Turkija tikina, kad reikalaus F. Guleno ekstradicijos.
- Juos apkaltino perversmo vykdymu
Akınas Öztürkas – 64-ių buvęs Turkijos karinių oro pajėgų vadas, turėjęs į atsargą išeiti šių metų rudenį. Leidinys „Hurriyet“ paskelbė jį perversmo vadu.
Kiti Turkijos valdžios linksniuojami „perversmininkai“: Indžirliko NATO karinės bazės vadas Bakiras Erkanas Banas, R. Erdogano pagrindinis karo patarėjas Ali Yazici, Konstitucinio teismo teisėjas Alparslanas Altaras, Antrojo armijos korpuso vadas Ademas Huduti ir Širnako provincijos žandarmerijos vadas Ali Osmanas Gyurjyanas.
Šiuo metu yra sulaikyta daugiau nei 700 teisėjų ir prokurorų, taip pat daugiau nei šimtas aukšto rango karininkų.
- Ar iš tiesų tai buvo „sekuliarios kariuomenės“ atsakas „vis labiau islamėjančiai valdžiai“?
Modernioji kariuomenė ir teisininkų klanas Turkijoje nuo pat Mustafos Atatiurko įkūrimo visuomenėje tarnauja kaip sekuliarizmo, Vakarų demokratijos garantas.
Tačiau šiame coup d'état dalyvavo tik nedidelė kariuomenės dalis. Anot vienos iš versijų, kurią patvirtina ir valdžios įtarimai, išpuolyje dalyvavo po eilinio R. Erdogano kariuomenės valymo ten atsidūrę islamo dvasininko F. Guleno žmonės (tuomet dar buvusio dabartinio šalies prezidento šalininku).
- Kokios perversmo pasekmės?
Atmetus versiją, kad pats R. Erdoganas, siekdamas sustiprinti savo valdžią, surengė karinį perversmą, ir tai buvo tikras bandymas nuversti diktatoriška valdžia pasižymintį lyderį, galima sakyti, kad sukilėliai patys už jį padarė visą darbą. Dabar R. Erdogano autoritetas (ir taip gana populiarus liaudyje) bus dar aukščiau, o visus tuos, kurie drįs bent žodį ištarti prieš jį, apkaltins karinio perversmo palaikymu – o tai yra itin patogi kovos su opozicija forma.
Artimiausiu metu R. Erdoganas imsis represijų ir „valymų“, o šalies laukia naujos problemos užsienio politikoje. JAV kol kas nenoriai kalba apie galimą pagrindinio „kaltinamojo“ F. Guleno išdavimą. ES jau paskelbė, kad Turkija gali pamiršti apie derybas dėl stojimo į ES, jeigu šalis įvestų mirties bausmę, kurią sugrąžinti žada šalies valdžia.
