Tyrimo „Kibernetinis karas: Rusijos propaganda ir „trolinimas“ kaip karo įrankis“ autorė Jessikka Aro nustatė, kad koordinuotos socialinės propagandos kūrėjai iškreipia ir manipuliuoja ir Suomijoje vykstančiais viešais debatais.
Troliai ir speciali programinė įranga išplatina didžiulį kiekį klaidinančios informacijos įvairiausiomis kalbomis, ir pakreipia pavienius asmenis agresyviems veiksmams. Autorės apklausti žmonės dėl agresyvių trolių veiklos jautėsi sutrikdyti ir įbaiminti, ir dažnai jie pasirinkdavo nebekomentuoti su Rusija susijusių komentarų internete.
Trolių puolimas prasideda nuo falsifikuotos istorijos
Suomijos nacionalinis transliuotojas „Yle“ savo naujienų puslapyje internete 2014-ųjų rugsėjo 15 dieną publikavo autorės straipsnį, kuriame ši paprašė skaitytojų pasidalinti informacija apie jų pažintį su anonimiškais ir agresyviais prorusiškos propagandos troliais interneto puslapiuose, kur lankosi suomiai. Tokiu būdu ji norėjo gauti atsakymą į konkrečius klausimus: kokią taktiką ir forumus naudoja troliai ir kaip suomiai reaguoja į dezinformacijos atakas?
Prokremliškai nusiteikę propagandininkai, veikiantys tarptautinėje informacinėje sferoje netruko mobilizuotis ir pradėjo autorės ir jos darbo juodinimo kampaniją. Jie sukūrė jos ir jos straipsnio klaidingą interpretaciją, ir paskleidė melus savo informaciniuose puslapiuose, kaip J. Aro „persekioja Suomijoje gyvenančius rusus ir sudarinėja nelegalią Putino rėmėjų duomenų bazę“. J. Aro buvo įvardinta kaip „žymi užsienio saugumo tarnybų asistentė“ ir „NATO bendradarbė“ (Suomija nėra NATO narė, red. past.). Kremliaus platinamame naratyve JAV centrinė žvalgybos valdyba, kaip ir kelios kitos užsienio saugumo tarnybos, kartu su NATO yra pateikiama kaip visų blogių blogis, už kurį blogiau jau niekur.
„Facebook“ ir „Twitter“ troliai (na, ir tikri asmenys, sekantys jų pavyzdžiu) abejojo tiek autorės tyrimu, tiek jos psichine sveikata, ir karts nuo karto paviešindavo savo pačių „tyrimus“ ir informaciją apie J. Aro. Tyrimo tikslais paviešinti kontaktai buvo perpildyti įtūžusių žmonių žinutėmis, kuriose autorė buvo kaltinama „rusų persekiojimu“. „Linksmiausi“ pavyzdžiai: kažkas paskambino ir ragelyje pasigirdo šūvių garsas, o vėliau kažkas parašė žinutę, kurioje pasiskelbė esąs jos miręs tėvas, kurio žinutėje buvo rašoma, kad jis „stebįs ją“.
Pagrindinė dezinformacijos linija, kurios laikosi propagandininkų tinklas – autorė yra vadinama „NATO troliu“, kariaujančiu informacinį karą prieš Rusiją.
Autorė su apgailestavimu konstatuoja, kad apie asmeninio gyvenimo privatumą šiuo atveju kalbėti beviltiška. 2016-ųjų vasarį buvo paviešinta 12 metų senumo istorija, kuomet ji buvo nubausta 300 eurų bauda dėl narkotikų vartojimo. Ši „skandalinga“ istorija buvo apipinta narkotikų prekybos mitais, „NATO informaciniu ekspertu – narkotikų prekeiviu“ ir psichologinių problemų kamuojamo žmogaus etiketėmis.
Trolių poveikis: žmonės nutyla, žmonės pasimeta
Tyrimo rezultatai įrodė, kad agresyvi prorusiška propaganda turėjo poveikį suomiams, jų įsitikinimams ir netgi jų veiksmams: kai kurie tiesiog nustojo internete aptarinėti Rusijos politiką; kiti prarado realybės suvokimą, pavyzdžiui, karo Ukrainoje klausimais.
Tačiau labiau suomius turėtų neraminti tai, kad dalis jų, netikrindami jokių faktų, pradėjo platinti agresyvią Kremliaus dezinformaciją. Reikia pažymėti, kad vienas iš informacinio karo tikslų yra sukurti chaosą informacinėje sferoje, tačiau ir pačioje visuomenėje. Atsirado netgi žmonių, tiek paveiktų klaidinančios informacijos, kad susirinko piketuoti šalia „Yle“ ofiso dėl „engiamų rusų“.
Dezinformacija yra nutaikyta į įvairius sluoksnius
Kaip ir visos kitos profesionalios žiniasklaidos priemonės, prorusiškos dezinformacijos sistema yra sukurta padengti kuo platesnį vartotojų ratą. Pirminis „Sankt Peterburgo trolių fabriko“ (autorė tyrimo metu atskleidė Sankt Peterburge veikusį Kremliaus apmokamų trolių ofisą, kuriame už atitinkamą atlygį žmonės rašo valdžiai palankius komentarus internete) tikslas – paprastų piliečių poveikis, tačiau politikai ir kiti viešosios nuomonės atstovai taip pat yra „gaudomi“.
Be to, skleisti dezinformaciją internetu yra gerokai pigiau, negu tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Taip pat internetu platinamą informaciją daug lengviau paskleisti užsienyje, cituojamas buvęs V. Putino patarėjas Andrejus Illarionovas.
Pagrindas – nepakantumas kitaminčiams ir „savų“ skatinimas
Prokremliška informacija iš pradžių yra paviešinama nepatikimoje ir neprofesionalioje žiniasklaidoje. Tai gali būti ir Rusijos valdžios struktūrų tinklapiai, „Vkontakte“, YouTube“, „Twitter“, „Facebook“ paskyros, tinklaraščiai ir specialūs tinklalapiai. Komentarai be nuorodų taip pat aktyviai skelbiami įvairiuose forumuose, o kiekvienas trolis per savo 12 valandų darbo pamainą pagamina tokių šimtus.
Dezinformacija yra sukonstruota taip, kad paveiktų jos gavėjo jausmus. Jaunesnis ir labiau vizualiai orientuotas asmuo yra paveikiamas „memais“, karikatūromis ir kita vaizdine medžiaga. Žinutės, palydinčios „memus“, yra paprastos: Vakarų politikos lyderiai dažnai vaizduojami naciais ar fašistais. Nuotraukos su ukrainiečių tariamais karo nusikaltimais, kaip ir Ukrainos paauglės, vilkinčios nacių simbolika išmargintus marškinius – pasižymi tuo, kad prieš tai būna apdorojamos „Photoshop“ grafine programa.
Socialinių tinklų išpuoliai gali būti palyginti nedidelio masto, pavyzdžiui, „Twitter“ žinutė iš 140 ženklų. Autorės tyrimas parodė, kad to gali užtekti: kai kurie suomiai jai prisipažino, kad nustojo komentuoti su Rusija susijusiose temose dėl agresyvių trolių, besisvaidančių įžeidimais („rusofobas“, „nacis“ ir t.t.) bei grasinimais. Mažos apimties žinutės „svoris“ gali sustiprėti daug kartų, kai ji yra dažnai kartojama, kuo ir užsiima troliai.
Feisbuke yra išnaudojamas žmonių poreikis priklausyti kokiai nors bendruomenei. Trolių grupės administratoriai manipuliuoja grupės nariais priversdami jiems paklusti tyčiodamiesi arba blokuodami tuos, kurie išdrįsta paprieštarauti lyderiams. Tų narių komentarai, kurie išreiškia savo palaikymą grupės politikai, gauna teigiamą atsaką iš grupės administratorių („like’ai“ arba teigiami komentarai). Vienintelė galimybė trolių grupei – priimti administratorių požiūrį arba išeiti. Lankytojams yra sudaromas klaidingas įspūdis, kad agresyvus bendravimas yra „normali žodžio laisvės išraiška“.
Tiems, kurie vis tiek sumano „paanalizuoti“ bent kiek išsamiau, yra pateikiami „pilietinių“ organizacijų ar asmenų kurti informaciniai projektai, kurie labiau primena specialiai kažkuriam įvykiui sukurtus šablonus, negu informacinį šaltinį. Šiuose šaltiniuose, be jokios abejonės, rasite nuorodą ar netgi išnašas, kurios ves į tokius pačius dezinformacinius puslapius.
Daugelis padirbtų naujienų tinklapių, tokių kaip „Sputnik“, savo medžiagą pateikia kaip „alternatyvią“. Realybėje tai dažniausiai reikš „prorusišką“, „konspiracinės teorijos“ ir „antivakarietišką“ retoriką. Straipsnių, kurie kritikuoja V. Putino režimą ten neišvysite.
Galingiausi propagandos spąstai: subtili dezinformacija
Geroji naujiena yra ta, kad suomiai susidūrė su trolių veikla, tačiau ji stipriai jų nepaveikė. Agresyvūs prorusiški propagandininkai dažnai naudojo tokią absurdišką sovietų laikų argumentaciją, kad daugumai auditorijos išvis nebuvo įdomu, ką jie ten kalba, rašoma ataskaitoje.
Baimintis reikėtų subtiliai ir išmaniai paruoštos medžiagos: ne kiekvienas tokią galėtų atpažinti kaip agresyvios užsienio valstybės veiklos produktą. Todėl tokia informacija gali žmones paveikti kognityviai ar emociškai. Pavyzdžiui, aukštas pareigas užimantis Peteris Saramo savo feisbuke dalijosi prorusiškų trolių sukurtos grupės platinama informacija, paremtą klaidingais faktais. Kai kurie suomių politikai savo feisbuke draugauti priėmė „trolius su bikiniais“ (taip vadinami vogtomis dailių moterų nuotraukomis prisidengę troliai), tokiu būdu tapdami pažeidžiami socialiniuose tinkluose.
Tyrimo autorę šokiravo tai, kad nepaisant puikios suomių mokymosi sistemos ir gero išsilavinimo, politinė propaganda vis tiek paveikia dalį šalies populiacijos. Natūraliai kyla mintis, kad esant prastesniam gebėjimui apdoroti informaciją kitoje šalyje, propagandos poveikis būtų dar stipresnis. Anot J. Aro, Suomija jau suskubo užkardyti kilusį pavojų – yra sukurti edukaciniai projektai, kurie suteikia žmonėms galimybę susipažinti su gilesnėmis žiniomis, kaip suprasti dezinformaciją ir kibernetines atakas.
