REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje gyvenantys tarpukariu iš Lietuvos išvykę žydai ir jų palikuonys jau kurį laiką sulaukia neigiamų atsakymų dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje gyvenantys tarpukariu iš Lietuvos išvykę žydai ir jų palikuonys jau kurį laiką sulaukia neigiamų atsakymų dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Pasikeitė praktika“, – susidariusią situaciją lakoniškai apibūdino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

REKLAMA

Daugėjant klausimų, kodėl esant analogiškoms aplinkybėms, vieni asmenys gavo lietuvišką pasą, kiti nebegauna, situaciją narplioti pradėjo Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ministerijų, Migracijos departamento pareigūnai, Seimo nariai.

Pradėjo taikyti naują praktiką

Nuo praėjusių metų lapkričio Migracijos departamentas atmeta daugumą prašymų atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, iš Lietuvos išvykusiems 1920-1939 metais, ir jų palikuonims.

REKLAMA
REKLAMA

Pilietybės įstatymas numato, kad Lietuvos piliečiu gali būti asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, ir jo palikuonys. Šia įstatymo norma pasinaudojo vien apie 1 tūkst. Pietų Afrikos Respublikoje gyvenančių žydų, tačiau maždaug praėjusių metų viduryje daliai žmonių pilietybės atkūrimo procesas sustojo.

Priimdami neigiamus sprendimus migracijos specialistai remiasi Konstitucinio Teismo nutarimu ir administracinių teismų praktika, kad asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos, turėtų būti laikomas tas buvęs Lietuvos pilietis, kuris šalį paliko dėl politinių priežasčių, pasipriešinimo okupaciniam režimui ar tokio režimo persekiojimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Anksčiau buvo traktuojama vienaip, dabar – kitaip. Čia kalba apie tuos, kurie išvažiavo iš Lietuvos 1918-1939 metais. Svarstoma, kad tuo metu nebuvo priespaudos, represijų ir panašių dalykų, todėl tas išvykimas netraktuotinas kaip bėgimas nuo grėsmės“, – migracijos specialistų argumentus BNS atpasakojo užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.

Jis teigė nenorįs dar vertinti situacijos, nes vyksta jos analizė.

„Žinau tą problemą, yra nepatenkintų“, – sakė diplomatijos vadovas.

Paskutines dienas pareigas einantis vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, sulaukęs klausimo šia tema, Seime tvirtino, kad Vyriausybė jau yra parengusi įstatymo projektą, kad „būtų tinkamai formuojama migracijos politika ir nebūtų tų galimybių (...) valdininkams galbūt interpretuoti ar savaip suvokti įstatymus“.

REKLAMA

„Tačiau kalbant apie tą faktą, (...) tai iš tiesų yra vertinamos tam tikros grėsmės, bet tai apima nepriklausomos Lietuvos laikotarpį – 1938, 1932 metus, kai išvykimas... Pasakyti, kad tuo metu žydų tautybės mūsų Respublikos piliečiams, gyvenusiems Lietuvos Respublikoje, kilo grėsmė, tikrai negalima. Todėl tos problemos žinomos, ir tikrai mes manome, kad ne valdininkai turėtų interpretuoti Seimo priimtus įstatymus“, – kalbėjo ministras.

Atsižvelgta į teismo sprendimus

Pasak laikinosios Migracijos departamento vadovės Evelinos Gudzinskaitės, taikomą praktiką dėl dvigubos pilietybės peržiūrėti nutarta po 2013 ir 2014 metais priimtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų.

REKLAMA

„Pilietybės įstatymo nuostata nelabai aiški. Anksčiau vadovautasi taip, kaip buvo suprantama, bet 2013 metais atsirado Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad dviguba pilietybė galima tik išskirtiniais atvejais, po to atsirado administracinio teismo praktika, buvo priimta keletas Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, kuriuose jau buvo daug konkrečiau pasakyta, kad tas pasitraukimas ne šiaip sau yra kažkoks išvykimas, bet tai yra pasitraukimas iš okupuotos Lietuvos ir dėl ypatingų aplinkybių. Pasitraukęs žmogus turėjo justi persekiojimą ar grėsmę, kuri jį privertė pasitraukti“, – BNS sakė E.Gudzinskaitė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kartu su Vidaus reikalų ministerija išnagrinėjus teismų praktiką, nuspręsta, kad ja reikia vadovautis, nes ji kartojasi, yra nevienkartinė. Buvo pradėta griežčiau žiūrėti į tuos, kurie pasitraukė iš neokupuotos Lietuvos“, – tvirtino pareigūnė.

Ji pabrėžė, kad litvakams, kurie pasitraukė iš okupuotos Lietuvos, ir jų palikuonims dviguba pilietybė suteikiama.

„Problema kyla dėl tų, kurių seneliai, proseneliai pasitraukė, pavyzdžiui, 1922, 1924 metais. Vadovaujantis teismų praktika, negalima sakyti, kad jie buvo priversti palikti okupuotą Lietuvą. Tuo metu Lietuvoje buvo vykdoma draugiška žydams politikams, net buvo žydų ministras be portfelio“, – aiškino migracijos pareigūnė.

REKLAMA

Ji taip pat akcentavo, kad neigiamų atsakymų sulaukia ne tik žydų tautybės asmenys, bet ir etniniai lietuviai, emigravę tarpukariu.

Be to, neigiami atsakymai bendrame sraute nesudaro didelės dalies. Pavyzdžiui, pernai priimti 488 sprendimai Izraelio piliečiams išsaugojant dvigubą pilietybę ir pateikti 54 atsisakymai.

„Dabar kai kurie apskundė mūsų sprendimus, kol kas Vyriausiojo administracinio teismo dar nepasiekė tos bylos, bet jau turime keletą apygardos teismo sprendimų, kurie patvirtina mūsų praktiką“, – tvirtino E.Gudzinskaitė.

REKLAMA

Politikas siūlo VRM steigti istoriko etatą

„Čia yra savivalė, o ne Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Tai visos Kovo 11-osios Lietuvos idealų paneigimas“, – teigia Seimo narys signataras konservatorius Emanuelis Zingeris.

Jis BNS sakė per komandiruotę Izraelyje sulaukęs klausimų tą tema.

„Reiškiu giliausią nusistebėjimą dėl tų „entuziastų“, kurie sukėlė šitą dirbtinę problemą tiems neskaitlingiems, bet šimtmečių gijomis ir saitais su Lietuva susijusiems žmonėms Pietų Afrikoje bei Izraelyje. Kalbame apie nedidelę kelių tūkstančių žmonių grupę, jie visi skundžiasi, kad nuo 2014 metų pradžios pradėjo strigti pilietybės išdavimas“, – tvirtino E.Zingeris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kodėl reikia sukurti šitą dirbtinę šalčio Lietuvai industriją, neaišku“, – stebėjosi parlamentaras.

Anot jo, interpretacija, kad prieškariu žydams buvo saugu gyventi Lietuvoje, yra netiksi.

„Čia yra nieko bendro su istorijos žinojimu nesusijusių žmonių analfabetiškas Lietuvos istorijos aiškinimas. Tiek vokiečių, tiek sovietų planai užgrobti Lietuvą buvo vystomi ir žinomi jau nuo trečio dešimtmečio. Lietuvos valstybingumo panaikinimas šių dviejų agresyvių valstybių planuose buvo nuo seno. Visi Lietuvos gyventojai įvairių tautybių, o ypač žydų, buvo po šiuo Damoklo kardu“, – tvirtino E.Zingeris ir rekomendavo Vidaus reikalų ministerijai įsteigti istoriko etatą.

REKLAMA

Politika nebuvo antisemitinė, bet įtampų netrūko

Žydų padėtį tarpukario Lietuvoje tyrinėjęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorius istorikas Linas Venclauskas BNS sakė, kad oficiali valstybinė politika nebuvo priešiška šios tautinės mažumos atstovams, tačiau faktinė padėtis skyrėsi, o įtampų visuomenėje kildavo nuolat.

„Pačioje nepriklausomybės pradžioje buvo lyg labiau linkstama link bendradarbiavimo tarp Lietuvos valdžios ir žydų. Žydų atstovai būdavo įtraukiami į visokias tarptautines organizacijas, kurios atstovaudavo Lietuvai. Kol vyko Seimo rinkimai, žydų atstovai buvo renkami, iki 1924-1925 metų egzistavo žydų kultūrinė autonomija“, – teigė mokslininkas.

REKLAMA

Tačiau pamažu, anot jo, situacija kito. L.Venclausko teigimu, 1924-1925 metais nutrauktas finansavimas žydų kultūrinei autonomijai, 1923 metais nutarta neskirti finansavimo išlaikyti žydų ministro be portfelio kanceliarijai, o po metų panaikinta ir pati pareigybė, po perversmo žydų praktiškai nebeliko aukščiausiuose politiniuose postuose, kariuomenės vadovybėje, valstybės tarnyboje iš 35 tūkst. 200 tarnautojų žydų tautybės asmenų buvo 477.

„Kita vertus, vyriausybių pozicija – ar iki perversmo, ar po perversmo, ir paties prezidento Antano Smetonos – niekada nebuvo antisemitinė arba antižydiška. Neturime nė vieno aiškiai parašyto įstatymo, kad kažkas nukreipta prieš žydus. Bet galime kalbėti apie nerašytą įstatymą, jis niekaip formalizuotas nebuvo, bet žiūrint į aukščiausius valdžios sluoksnius, pradedant nuo Ministrų kabineto sudėties, jei dar iki 1923-1924 metų žydų ir kitų tautinių mažumų atstovai buvo Ministrų kabinete, tai nuo 1926 iki 1940 metų žydų nėra. Kitose sferose – taip pat“, – sakė istorikas.

REKLAMA
REKLAMA

Jo teigimu, visuomenėje įtampa arba antisemitinės nuotaikos egzistavo per visą minėtą laikotarpį.

„Tiesioginio, sistemingo persekiojimo, be jokios abejonės, nebuvo, bet jeigu žiūrėsime iš bendrųjų pozicijų, (...) po Pirmojo pasaulinio karo žmogaus teisių ir saviraiškos laisvių prasme suvaržymų būta. Jos nebuvo formalizuotos, įteisintos, bet nusistovėjo tam tikros gyvenimo normos, taisyklės, įstatymiškai nepagrįstos, bet, mano galva, tam tikrą įtampą galėjo kelti kasdienė situacija. Retkarčiai pasitaikydavo spontaniškų, galbūt organizuotų grupuočių antisemitinių išpuolių, tai buvo pačios visuomenės reakcija“, – BNS teigė L.Venclauskas.

Jis priminė, kad 1922-1923 metais didžiuosiuose šalies miestuose degutu būdavo užtepamos iškabos nelietuvių kalba, taip bandant įtvirtinti lietuviškumo dominavimą.

„Dažniausiai paplitęs reiškinys – sinagogų langų daužymas, – pasakojo istorikas. – Psichologinei atmosferai tas turėjo daryti įtaką.“

Pasak jo, nevyriausybinė lietuvių verslininko sąjunga nuolat ragino „lietuvinti“ verslą, „suvaldyti žydų monopolį“.

„Viešoji erdvė buvo gana įelektrinta ir įtampų tikrai pasitaikydavo“, – konstatavo mokslininkas.

REKLAMA

1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje be Vilniaus krašto gyveno beveik 154 tūkst. žydų. Tarpukariu intensyviai vyko jų emigracija į Palestiną, Pietų Afriką ar JAV. 1923 – 1939 metais iš Lietuvos išvyko apie 25 tūkst. žydų.

Dėl Antrojo Pasaulinio karo metais vykdyto žydų Holokausto Lietuva neteko daugiau nei 90 proc. savo žydų bendruomenės.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų