Portalas tv3.lt pakalbino NBA virtuvę puikiai pažįstantį krepšinio agentą, buvusį trenerį Steponą Kairį ir pajėgiausios planetos lygos varžybomis plačiai besidomintį krepšinio komentatorių Rytį Vyšniauską.
Nors sekmadienį J. Valančiūnas atliko dvigubą dublį (12 taškų, 10 atkovotų kamuolių), bet vėl retai laikė kamuolį rankose – atliko 9 metimus per 28 minutes.
S. Kairys mano, kad „Raptors“ ne ta komanda, kuri J. Valančiūnui paranki. „Vidurio puolėjui itin svarbu, kad jis rungtynių metu kuo dažniau liestų kamuolį, bet Jonas dažnai tokios galimybės neturi. Tarkim, Valančiūnui puiki vieta atsiskleisti būtų „Sant Antonio Spurs“ klubas, kurio žaidimas labai subalansuotas. Tačiau yra kaip yra ir reikia džiaugtis, kad Jonas rungtyniauja NBA ir tobulėja“, – samprotavo krepšinio agentas.
„Raptors“ aukštaūgis galėtų būti dar pavojingesnis varžovams, bet retai meta iš vidutinio nuotolio. „Mano nuomone, Jonui dažniau reikia atakuoti iš distancijos. Jo metimo technika yra gera. Pažiūrėkime, kaip jis gražiai meta baudas. Tiesiog Jonui trūksta įgūdžių. Jis įpratęs prieš šalia esantį varžovą imituoti metimą į krepšį ir tada veržtis, jei oponentas pakimba ant klaidinamo judesio. Nesvarbu, kad Valančiūnas atakuoja iš vidutinio nuotolio nepašokęs. Jis tikrai gali pataikyti“, – samprotavo S. Kairys.
Pastaruoju metu dalis NBA komandų svarbiausiais rungtynių momentais remiasi ne tipiškais vidurio puolėjais, o žemesniais, bet šoklesniais, atletiškesniais sunkiaisiais puolėjais. Tokiu atveju galima efektyviau apsiginti prieš varžovų derinį du prieš du (pikenrolą) – greitesni, staigesni krašto puolėjai gali geriau pristabdyti varžovų gynėjus nei aukšti, lėtesni „centrai“.
Tačiau S. Kairys nemano, kad tokie vidurio puolėjai kaip J. Valančiūnas neturi didelės perspektyvos: „Žemas penketas ypač efektyvus tik tada, jei visi penki krepšininkai gerai meta tritaškius. Ta komanda, kuri žaidžia su tipišku aukštu „centru“, turi pranašumą puolime“.
Pasak gero „San Antonio Spurs“ ekipos vyriausiojo trenerio Greggo Popovichiaus bičiulio S. Kairio, D. Motiejūnas yra universalesnis žaidėjas už J. Valančiūną.
„Rockets“ komanda kaip ir „Raptors“ prastokai dalijasi kamuoliu, todėl Donatui šioje ekipoje sužydėti visomis spalvomis bus sunku. „Kvaila visada kaltinti aplinką. Svarbiausia, kad Motiejūnas rungtyniauja NBA“, – akcentavo pašnekovas.
Kaip vertini mūsiškių perspektyvas „Raptors“ ir „Rockets“ komandose? Tos ekipos turi daug individualiai stiprių krepšininkų, kurie nėra komandinio žaidimo šalininkai (Jamesas Hardenas, DeMaras DeRozanas, Kyle'as Lowry). Lietuviai visada šiuose klubuose vaidins tik antraeilius vaidmenis? – tv3.lt paklausė R. Vyšniausko.
Valančiūnas yra ir bus „Raptors“ pagrindinis vidurio puolėjas. Tiesiog šios komandos puolimo modelis toks, kad „centras“ yra pagalbinis žmogus, o ne tas aplink kurį sukasi žaidimas. Pagerinęs gynybą Valančiūnas dažniau žaistų lemiamas minutes, bet didesnio vaidmens puolime su šia komplektacija ir treneriu tikėtis sunku. Žaidimas lipdomas aplink individualiai pajėgius perimetro krepšininkus.
Manau, kad „Raptors“ vadovus tenkina Jono indėlis. Donato Motiejūno situacija „Rockets“ klube priklauso nuo jo sportinės formos. Matėme, jog pernai iki traumos D. Motiejūno antroji opcija neretai būdavo „Rockets“ puolime po Jameso Hardeno. Lietuvis NBA lygoje labai vertinamas dėl savo universalumo ir gebėjimo kurti žaidimą. Jis tikrai gerai mato aikštę ir skirsto kamuolius tiek žaisdamas sunkiu kraštu, tiek vidurio puolėju taip suteikdamas komandai mobilumo abiejose aikštės pusėse. Ekspertai kalba, kad reikėtų pagerinti kovą po krepšiais, bet treneriai tikrai vertina Motiejūno sugebėjimus. Sunku pasakyti, ar Hjustono klubas žūtbūt sieks išlaikyti Motiejūną, ar jo karjera pakryps į kitą NBA komandą. Atgavęs gerą sportinę formą ir sveikas Motiejūnas gali būti svarbus starto penketo narys tiek „Rockets“, tiek kituose klubuose.
Susidaro įspūdis, kad Lowry, DeRozanas kamuolį Jonui atiduoda dažniausiai tik tada, jei prie savęs pritraukia du žmones ir nebeturi kur jo dėti. Ar taip? Ant „ūselio“ Jonas kamuoli gauna labai retai. O gal šį sezona jau dažniau? Ar pasikeitė i gerą pusę šio sezono „Raptors“ žaidimas – turiu omeny Valančiūno išnaudojimą?
Valančiūno vaidmuo nepasikeitė. Žaidimą toliau „suka“ DeRozanas ir Lowry. Ant „ūselio“ kamuolį „centras“ gauna labai retai – jo žaidimo nugara į krepšį matome nedaug ir šį sezoną. Jonas kiek dažniau pabando laimę iš vidutinių nuotolių nei anksčiau, bet iš esmės jo užduotys ir toliau yra susirinkti kamuolius, pataisyti komandos draugų metimus, užbaigti atakas po gynėjo perdavimo bei saugoti baudos aikštelę. „Raptors“ šį sezoną rodo labai gerus rezultatus, tad klubui toks modelis pasiteisina. Ar jis į naudą pačiam lietuviui – nežinia. Galbūt kitame klube jo statistika ir žaidimas stipriai skirtųsi.
Kokius žaidimo elementus pagerino Jonas, palyginti su ankstesniais sezonais? Kuriose srityse dar reikia pasitempti?
Pataikymas ir noras mesti iš vidutinių nuotolių yra pastebimas patobulėjimas, taip pat užtikrinčiau atliekami puskabliai. Valančiūnas šiek tiek geriau nei anksčiau juda gindamasis prieš pikenrolą ar pikenpopą, bet šioje srityje pasitempti reikėtų dar labiau. Būtent gynyboje kartais pritrūksta staigumo. Galbūt puolime praverstų platesnis klaidinančių judesių arsenalas, bet „Raptors“ komandoje lietuvis nelabai turi galimybių juos pademonstruoti.
Valančiūnas – tipiškas „centras“. Jis nebus labai greitas ir staigus, todėl galbūt yra pasmerktas, pavyzdžiui, atkrintamosiose varžybose lemiamais momentais sėdėti ant suolo? Jam juk sunku gintis prieš pikenrolą ir stabdyti greitus varžovų gynėjus? Gal tokių „centrų“ perspektyvos NBA yra liūdnos?
Iš tikrųjų klasikinių „centrų“ lieka vis mažiau ir vis daugiau komandų žvalgosi į atletiškus ir greitus vidurio puolėjus ar sunkiuosius „kraštus“. Ypač atkrintamosiose varžybose turėtume matyti, kaip vidurio puolėjai laiką leidžia ant suolo, o komanda žaidžia žemu penketu. Net ir Europoje madas pradeda diktuoti tokie neaukšti priekinės linijos krepšininkai kaip Kyle‘as Hinesas ar Othello Hunteris. Yra situacijų, kai praverčia ir klasikinis „centras“, toks kaip Valančiūnas. Sakyti, kad tokių aukštaūgių perspektyvos liūdnos, būtų per stipru, bet jų įtaka žaidimui akivaizdžiai sumažėjusi ir artimiausiu metu tikrai nedidės.
Donatas po bėdų su nugara dabar atrodo lėtesnis, ne toks lankstus, nespėja gynyboje paskui greitesnius sunkiuosius puolėjus. Ar sutinki?
Donatas atrodo kažkiek lėtesnis, trūksta užtikrintumo priimant sprendimus, iki traumos jis viską darydavo automatiškai, o dabar jam reikia laiko įsivažiuoti. Jei tik išliks sveikas, daugėjant žaidybinės praktikos visi šie įgūdžiai ir net greitis turėtų grįžti.
Ar žinai tokiu aukštaūgių, kurie po tokiu rimtų problemų su nugara paskui žaidė puikiai ir tokios bėdos nebesikartojo? Ir kokius gali pateikti atvirkštinius pavyzdžius – kai nugaros traumos žaidėjams sugadindavo karjerą?
Motiejūno bendraklubis Dwightas Howardas yra turėjęs nugaros operaciją. Po jos Howardas nebėra tokia dominuojanti jėga, kokia buvo Orlando „Magic“ laikais. Jis nebėra NBA lygos superžvaigždė, bet išlieka dvigubus dublius renkantis „centras“. Problemų su nugara turėjo ir Amare Stoudemire‘as, kurio žaidimo kreivė kasmet krenta žemyn. Sunku pasakyti, ar tam daugiau įtakos turėjo nugaros traumos, ar vėliau pradėjusios persekioti chroniškos problemos su keliais, bet daug žadantis aukštaūgis jau septynis sezonus dažniau gydosi traumas nei žaidžia. Kiek pamenu, daugumai aukštaūgių, kurie yra turėję problemų su nugara, jos anksčiau ar vėliau pasikartoja, o po tokių operacijų atsigauti nėra lengva.
Ar tiki kalbomis, kad „Deroit Pistons“specialiai trimitavo apie labai rimtas Donato nugaros problemas, kad numuštu jo vertę ir kitą sezoną jį galėtų pasiimti pigiau?
Kalbos apie „Pistons“ piktą planą yra sąmokslo teorija, bet dūmų be ugnies nebūna. Nenoriu tikėti, kad klubas elgtųsi taip neetiškai, bet situacija keista ir ją paaiškinti sunku. Abejoju, ar po tokio akibrokšto pats Motiejūnas labai norėtų priimti „Pistons“ pasiūlymą. Realiausiai, kad Detroito klubas tiesiog apsigalvojo ir ieškojo dingsties atšaukti mainus.
Atrodo, kad „Ropckets“ strategas J. B. Bickerstaffas visiškai nevaldo komandos (Hardenas toliau nesigina, jo santykiai su Howardu labai šalti), bet dabar „raketos“ nukalė „Raptors“ klubą svečiuose. Kuo tai paaiškintum? Kaip manai, kiek toli gali nueiti atkrintamosiose varžybose „Rockets“ (jei pateks) ir „Raptors?
J. B. Bickerstaffas oficialiai yra laikinas vyriausiasis treneris. Žaidėjai supranta, kad veikiausiai ilgai šis žmogus jiems nevadovaus. Vargu ar tokia žvaigždė kaip Jamesas Hardenas labai kreipia dėmesį į jauno trenerio pastabas ir klausimas, ar jų išvis sulaukia. Ši ekipa tikrai neturi kam taupytis, ji kovoja dėl vietos atkrintamosiose varžybose. Pagal dabartines perspektyvas ten iškart lauktų „Warriors“, „Spurs“ arba „Thunder“.
Su šiemet rodomu žaidimu Hjustonas tikrai nepretenduoja į NBA elitą ir toli nužygiuoti neturėtų. Jei pateks į atkrintamasias varžybas, „Rockets“ kelionė pasibaigs pirmame jų etape. „Raptors“ jau trečią sezoną iš eilės į atkrintamasias žengia su namų aikštės pranašumu, tačiau jau pirmą seriją pralaimi veteranų komandoms. Toronto klubas yra silpnesnėje Rytų konferencijoje ir ten turi realius šansus žygiuoti iki konferencijos finalo. Jei tik „Raptors“ treneris Dwyane‘as Casey ir žaidėjai pasimokė iš praeities klaidų, toks tikslas yra visai realus. Žinoma, perkopti tokių patyrusių komandų kaip „Heat“, „Hawks“ ar „Pacers“ barjerą lengvą nebūtų, bet spėju, jog šį sezoną „Raptors“ pagaliau pateks bent jau į konferencijos pusfinalį.
Rytų konferencija paprasčiausiai yra lygesnė. Pajėgumo skirtumas tarp septintos ir antros komandos nėra toks milžiniškas. Išsiskiria tik Klivlando „Cavaliers“, tačiau jei antrą vietą reguliariajame sezone užėmę „Raptors“ pralaimėtų seriją septintoje vietoje likusiai komandai, to sensacija pavadinti negalėtume. Vakaruose vaizdas visiškai kitoks, ten madas diktuoja stipriausios lygos komandos „Warriors“ ir „Spurs“, o joms įkąsti gali nebent „Thunder“.
