G. Vainauskui buvo negera net ir tada, kai kolega Edmundas Jakilaitis leido jam sakyti viską, ką jis jaučia ir galvoja.
Gal dėl to, kad „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės, spaustuvės ir krepšinio klubo vadovas supranta, jog norinčių jam padėti ir su juo toliau dirbti nėra tiek daug, kiek jam norėtųsi? Ir kad iš tikrųjų tokių galbūt yra mažiau nei piktdžiugaujančių?
Ką turi ir ko neturi STT, sudėtinga spėlioti. Nedaug tėra STT tyrimų, kurie baigėsi rezultatyviai - ne vienas ir ne du skambiai, įtakingų žmonių apklausomis prasidėjusių tyrimų teismuose subliukšdavo. O kiek jų iki teismo išvis nenukeliavo... Anksčiau, prie Druskininkų mero Ričardo Malinausko draugo, buvusio STT vado Žymanto Pacevičiaus, įtariamuosius išsivesdavo su antrankiais, filmuojant visoms televizijoms. Bet jau niekas nebeskelbdavo, kai jie grįždavo atgal, į tas pačias darbo vietas, tiesa, šiek tiek labiau pražilę, bet su priteistomis kompensacijomis. Ar STT dirba kitaip, nes kalbama, pasikeitė labai daug pareigūnų įvairiuose lygiuose? Galbūt. O gal ir ne.
Ir vis dėlto G. Vainauskui negera, nes jis supranta geriau nei bet kuris kitas – net jei STT pučia garą į švilpuką, viskas pasikeitė. Absoliučiai viskas pasikeitė. Jo, G.Vainausko, padėtis pasikeitė.
Jis nuėjo į restoraną, susitiko su Rolandu Paksu, o kelią atgal į darbą jam pastojo agentai. Aišku, jis buvo nuvežtas į apklausą. Ir dar šį vieną gėdingiausių jo gyvenimo momentų nufilmavo žurnalistai. Konkurentai.
Ir galiausiai, G. Vainauskas – ne koks specialusis liudytojas. Jis įtariamasis. Ir įtariama, kad su R. Paksu jį sieja kyšio santykiai. Kai klausaisi G. Vainausko, sunku suprasti, dėl ko jam didesnis apmaudas. Ar kad jį STT drįso apklausti ir paskelbti įtariamuoju. Ar kad pagavo kartu su R. Paksu? Dar prieš kurį laiką tai, kad G. Vainauskas gali turėti reikalų su R.Paksu, buvo iš fantastikos srities.
„Lietuvos rytą“ per R. Pakso apkaltą turbūt būtų galima pavadinti garvežiu stovyklos, kuri norėjo su šiuo veikėju susidoroti iki galo. Jokių kompromisų čia nebuvo. R. Paksui prisikelti iš politinių lavonų „Lietuvos rytas“ nebuvo palikęs nė mažiausio šanso. O dabar tas pats politinis lavonas esą G.Vainauskui reikalingas, kad paveiktų savo partiečius Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose, ir šie priimtų palankų prekybos tinklui „Norfa“ sprendimą Prienuose.
„Norfa“ net ne Vilniuje, ne Kaune, o kažkur Prienuose ir G. Vainauskas?
Kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų, yra vienas dalykas, kuris nuleidžia šį derinį ant žemės.
„Norfa“ yra „Lietuvos ryto“ krešinio klubo rėmėjas.
Šis tyrimas, kad ir kuo jis baigsis, bene pirmą kartą viešai įvardijo įtarimą, kad G. Vainausko vadovaujamas krepšinio klubas gali būti finansuojamas ne pačiais skaidriausiais metodais. Jei taip galima pasakyti.
G. Vainauskas, jei ir veikė „Norfos“ naudai, tai greičiausiai veikė ne tik todėl, kad „Norfos“ savininkai yra jo bičiuliai. Bet ir todėl, kad „Norfa“ yra viena iš „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo rėmėjų. „Lietuvos rytui“ rėmėjų reikėjo ir reikia ir G.Vainauskui tai – nuolatinis galvos skausmas. Šį skausmą jis buvo linkęs pasidalyti su tais, kurie turi pinigų - dauguma Lietuvos verslininkų.
Tarsi savaime suprantama, kad verslas verslui kažką parduoda ar duoda mainais ir už vieną duotą paslaugą suteikia kitą arba susimoka. Bet tikrai ne tada, kai viena grandis šioje eilėje – žiniasklaida. Ir ne šiaip laikraštukas suglamžytais kampeliais.
Kokią paslaugą gali suteikti žiniasklaida už verslo paramą krepšinio klubui? Ir kiek reikia įtikinėti verslininką, kai šis nelabai nori remti krepšinio klubą? Antrąją religiją, kaip nekaip. O kai valdai ir dalį Lietuvos žiniasklaidos, dar ir pusę Lietuvos antrosios religijos, gal ir netoli jau to dievo?
Tikrai ne vakar ir ne šiandien, o jau keliolika metų atgal, žiniasklaida buvo užstatyta krepšinio naudai. Ir dirbo krepšiniui. Kol dar buvo gyva „Respublika“ ir Vitas Tomkus turėjo ne mažiau ambicijų nei G.Vainauskas, jis dirbo „Žalgiriui“. O verslas buvo taranuojamas skambučiais arba iš vienos, arba iš kitos stovyklos.
Labai daug kas iki šiol pateisina tokį krepšinio klubų gyvavimo modelį. Tačiau retas drįstų pripažinti, kad ant antrosios religijos aukuro buvo paaukota ir laisva Lietuvos žiniasklaida.
