Iš pradžių, Lietuvos padėtis buvo sąlyginai rami, nepaisant vidinių įtampų (didelė dalis visuomenės savitarpio pagalbos pasirašymą vertino kaip grėsmę) ir sudėtingos ekonominės situacijos, valstybė funkcionavo. Tačiau 1939 m. pabaigoje SSRS užpuolė Suomiją, kitų metų pavasarį Vokietija okupavo Norvegiją ir Daniją. Tapo akivaizdu, kad didžiųjų valstybių apetitas dar nebuvo pasotintas - prasidėjo būgštavimai, ar sekančiu „grobiu“ netaps Lietuva. Netrukus Sovietų Sąjunga pradėjo spausti Lietuvą.
Gegužės 25 d. SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas Maskvoje įteikė Lietuvos pasiuntiniui Ladui Natkevičiui notą, kurioje buvo reiškiamas nepasitenkinimas dėl šalyje esą grobiamų ir kankinamų raudonarmiečių. Tai buvo melas. Lietuvoje dislokuoti Raudonosios armijos kariai dažnai tiesiog dezertyruodavo. Sovietų Sąjunga ėmė tokius atvejus naudoti politiniais tikslais. Netrukus SSRS ėmė kaltinti Lietuvą, nesilaikant savitarpio pagalbos sutarties. Galiausiai 1940 m., birželio 14 d., Lietuvai įteiktas ultimatumas, pagal kurį, siekiant sustiprinti „draugiškus“ santykius tarp valstybių, į šalį turėjo būti įvesta dar daugiau Raudonosios armijos karių.
Po ilgų diskusijų Lietuva su ultimatumu sutiko. 1940 m., birželio 15 d., SSRS kariuomenė įžengė į Lietuvą. Okupavę šalį, sovietai uždraudė lietuviškas politines partijas, uždarė Šaulių organizaciją, reformavo kariuomenę. Taip pat pradėjo suiminėti naujajai santvarkai nepatikusius asmenis. 1940 m., rugpjūčio 3 d., Lietuva oficialiai „priimta“ į Sovietų Sąjungos sudėtį. Lietuvos visuomenei okupacija iš pradžių sukėlė šoką, tačiau jau netrukus ėmė kurtis anisovietinis pogrindis. SSRS, siekdama išlaikyti šalyje ramybę ir įtvirtinti naująją santvarką, ėmė organizuoti trėmimus, kurių metu į Sovietų Sąjungos gilumą turėjo būti ištremti visi antisovietiniai „elementai“. Į šią savoką įtraukti prievolių nepajėgę įvykdyti ūkininkai, taip pat - politikai, gydytojai, karininkai, žymūs visuomenininkai. Trėmimai vykdyti 1940 m. birželį, per juos deportuota apie 30 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Vokietijos ir SSRS santykiai 1941 m. pavasarį darėsi įtempti. Vis dažniau ėmė sklandyti kalbos, kad artimiausiu metu tarp dviejų autoritarinių režimų kils karas. Lietuvoje antisovietinis sąjūdis karo laukė kaip galimybės atkurti nepriklausomybę. 1941 m., birželio 22 d., Vokietija užpuolė SSRS ir įžengė į Lietuvą. Šalyje per kelias dienas išplito visuotinis antisovietinis sukilimas. Didelėje Lietuvos dalyje sukilėliams pavyko perimti valdžią į savo rankas dar iki vokiečių atėjimo. Iš pradžių, naujasis okupantas buvo palankus: leido veikti naujai sudarytai laikinajai šalies vyriausybei, tačiau tai tebuvo iliuzija. Įtvirtinus padėtį Lietuvoje ir sėkmingai puolant Rytų fronte, Vokietijos požiūris ėmė keistis. Rugpjūčio 5 d. vokiečiai paleido laikinąją vyriausybę.
Tapo akivaizdu, kad Vokietija nesuteiks laisvės Lietuvai. Prasidėjo naujas šalies okupacijos etapas. 1944 m., pasikeitus padėčiai fronte ir Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, dalis vietos gyventojų pasitraukė su vokiečiais. Tų pačių metų vasarą pirmieji sovietų kariuomenės daliniai įžengė į šalį; iki metų pabaigos didžioji dalis Lietuvos buvo užimta Raudonosios armijos. 1945 m. 28 d., kapituliavus Klaipėdai, visa Lietuvos teritorija tapo okupuota SSRS. Antrasis pasaulinis karas turėjo milžinišką reikšmę Lietuvos valstybės raidai.
Per labai trumpą laiką vieną okupantą keitė kitas. Per šį laikotarpį ženkliai pakito šalies tautinė sudėtis. Lietuva neteko didelės dalies savo piliečių, kurie buvo nužudyti, ištremti, žuvo pokario rezistencijoje arba buvo priversti emigruoti. Tačiau, svarbiausia, šalis ilgam neteko savo valstybingumo - prasidėjo beveik 50 metų trukusi Antroji sovietinė okupacija.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
