Net jeigu praeiviai gatvėse „į kamerą“ kalba tai, kad „Rusija prie Putino tapo labiau gerbiama“ arba „mes viską iškęsim – kad tik Putinas būtų“, tai jau nieko nereiškia. Jie tik atspindi televizorių. Iš tiesų, žmonės galvoja kitaip. Palyginkime kleriko Čaplino pasisakymus (išvakarėse iš Rusijos stačiatikių bažnyčios skandalingai atleistas vienas iš svarbiausių asmenų – atstovas ryšiams su visuomene Vsevolodas Čaplinas): ką jis kliedėjo dar prieš savaitę ir kaip „uždainavo“ šiandien, netekęs Gundiajevo (patriarcho Kirilo) atstovo spaudai vietos. Šis gerbiamas vyras įsivaizdavo esąs revoliucinis Danko (M. Gorkio kūrinio „Senė Izergilė“ legendos veikėjas), kalbėdamas tokius dalykus (V. Čaplinas ne tik viešai pareiškė, kad patriarchui Kirilui valdyti šalies bažnyčią liko nebeilgai, tačiau ir pačiai Rusijai, dėl „nuomonių įvairovės trūkumo“, artimiausiu metu grės krachas), kad pats įkyriausias „ekstremistas“ nervingai rūko kamputyje.
Eilinis Rusijos pilietis puikiai supranta: Putino epocha eina į pabaigą, ir 2016 metai neatneš su savimi nieko gero. Kaip jau ne sykį rašiau ir sakiau, užsidirbta tokia „karma“, kad išvengti plataus masto griūties ir išpirkimo už padarytą jau nepavyks. Švytuoklė, pasisukusi į pergalingos patriotinės isterijos pusę, jau perėmė visiškai priešingos krypties pusę. Rusijos laukia „sunkios pagirios“ po arklinės imperinės euforijos dozės. Sankcijos, rublio griūtis, tuščias iždas, valstybės krachas, naujas nuosavybės perskirstymas – štai ir nepilnas „gražumų“, kurie rusų laukia 2016 metais, rinkinys.
Norėčiau pažymėti, kad „laukiniai 90-ieji“ niekur nebuvo išėję. Patys ryškiausi šio laikmečio veikėjai paprasčiausiai kartu su Putinu legalizavosi, pasitraukę iš banditų gatvių į civilių ofisus ir ministerijų kabinetus. Visi jie virto bankininkais, valstybės tarnautojais, oligarchais, prakutusiais verslininkais, teisėjais, prokurorais, ir t.t. – pagal sąrašą. Dabar, kai pinigai tirpsta kosminiu greičiu – aišku, kad „žalių“ visiems neužteks. Ir už juos prasidės didžiulės peštynės. Tik atšoks Naujuosius metus – ir imsis paskutinio dalijimosi. O vėliau – paskutinių griuvėsių subyrėjimas, panika ir chaosas. Ir grįžimas į perestroiką: „devyniasdešimtųjų betvarkę“. Maža to, patrauks Putiną fiziškai ar nušalins nuo valdžios – jau nebėra jokio skirtumo. Pirmasis asmuo, kas jis bebūtų, negali paveikti paleisto perskirstymo proceso. Net jeigu Putinas ir pasiliktų formaliai prezidentu – ši mašina jo nebeklausys. Ji savarankiška.
Aš jau rašiau apie tai, kad skirtingai nuo SSRS griūties, Rusijos transformacija vyks daug žiauriau. Priminsiu: Gorbačiovui 1985 metais atiteko mirtinai serganti imperija, ir jis išliko valdžioje 5,5 metų, o ne 16, kaip Putinas. Gorbačiovas nevaldė šalies, kaip kriminalinis autoritetas – Putinas. Paskelbęs perestroiką Gorbačiovas bandė išvesti šalį iš chaoso kelio. Kitas dalykas, kad buvo jau pernelyg vėlu. Putinas juk nesąmoningai vykdo absoliučiai atvirkščius veiksmus: jis užsuka sklendes visoje šalies teritorijoje. Rusijai tai – mirtina. Taip pat, kaip ligonį valdo vėžinis anklavas. Tačiau Kremliaus viršūnėlei nėra jokios išeities: priešingu atveju visų jų laukia arba fizinė mirtis, arba baudžiamoji atsakomybė už įvykdytus nusikaltimus.
Todėl ir konstatuoja, kad 2016 metai taps arba paskutiniais Putino režimo, arba virs antkapiu Rusijai, kuri pradės griūties periodą. Trečiojo nėra.
