Tragedijos, kai žmogus nužudo kitą ir save, sukelia sąmyšį daugeliui iš mūsų. Apie ką verta susimąstyti, kai šalia vyksta tokia nelaimė?
Kai žmogus klaiksta
Šalčininkų vicemero tragedija siunčia ne vieną žinią mums visiems. Visų pirma, galime stebėti bendrą žmonių degradaciją. Nevertinama gyvybė, nevertinamas gyvenimas, nevertinama šeima, žmogus svaiginasi, puoselėja intymius santykius su keliais partneriais vienu metu, priima sprendimus ne iš proto, o iš sumišusių jausmų, sulaukęs 50 metų ir daugiau, žmogus nepasiekia adekvačios savo amžiui brandos, nepaiso savo prigimties, paskirties.
Prisirišimas prie žmogaus
Išminčiai moko, kad prisirišti prie žmogaus yra labai nebrandu. Kodėl? Kai moteris prisiriša prie vyro, ji ne tik gali tapti jam ištikima, bet ir visą pasaulį gali tapatinti su vienu žmogumi - savo išrinktuoju. Gal todėl pasaulyje gyvena tiek daug nelaimingų moterų. Tiek daug dainų žinome, kuriose dainuojama, jog "mano pasaulis esi tik tu". Nuo mažų dienų žmonės gyvena iliuzijoje. Prisirišti prie bet kokio žmogaus yra pats nestabiliausias dalykas, koks gali nutikti. Nevalia patikėti savo gyvenimo vienam žmogui. Nes jis, gyvendamas savo gyvenimą, gali "sužlugdyti" mūsiškį. Geriau yra susieti savo gyvenimą su kai kuo stabiliu: Dievu, Aukščiausiuoju Aš ir pan. Tuomet žmonės, kurie atlieka svarbią rolę mūsų gyvenime, bus tik žmonės, nuo kurių nesikeis mūsų gyvenimo esmė. Išgyventi netektį, liūdesį, pyktį, sielvartą, pavydą - tai normalūs žemės žmonių patyrimai. Sakoma, kad ypatingai keblu vyrui prisirišti prie moters. Jis, matydamas, kad praranda moterį, gali tiesiog nebesusigaudyti, kas vyksta ir elgtis neadekvačiai. Emocijos ima viršų. Atminkime: kiti žmonės nepriklauso mums, net jei jie yra mūsų partneriai, santuokiniai, vaikai ar tėvai.
Kodėl dažniausiai kaltinami meilužiai?
Viskas yra labai paprasta: jei žmona kaltins vyrą dėl to, kad jis turi meilužę, ji turės kažką daryti su tuo kaltinimu, t.y. turės priimti sprendimą, ką jai toliau daryti - gyventi kartu ar negyventi? Nes reikės atleisti. O nepavykus - skirtis. Arba imituoti šeimyninį gyvenimą toliau. Reikės atsisukti į save ir paklausti: kas tokio vyko mūsų šeimoje, kad mano vyrui atsirado erdvės turėti kitą moterį? Problema kyla pačioje šeimoje ir treti asmenys, dažniausiai, tik padeda pamatyti tą problemą. Tačiau kaltinti meilužę yra patogiau, nes moteris gali būti taip prisirišusi prie vyro, gali turėti tiek daug baimių, gali nenorėti griauti savo įvaizdžio kitų akyse, kad visą pyktį išliejus į meilužę, pasilieka reali galimybė toliau gyventi su "geradariu". Ir tai vyksta daugelyje Lietuvos šeimų. Niekas iš nieko negali atimti žmonos ar vyro. Žmogus pats atsakingas už savo veiksmus. Galime teigti, kad ne meilužiai yra didžiausi kaltininkai, o tie, kurie susiranda meilužius. Tad didžiausio pykčio nusipelno būtent tas, kuris yra ar buvo neištikimas. Kai žmogus save gerbia, jis tiesiog atranda jėgų pasitraukti nuo tokio partnerio, kuriam be jo reikia dar kitų. Arba gali atrasti jėgų daryti esminius pokyčius savyje ir taip keisti įprastą, bet nesėkmingą, šeimyninį gyvenimą. Supraskime, neištikimybės šeimose rodo tam tikrą visos šeimos degradavimo laipsnį. Ir būtinybę kažką keisti.
Baimė daryti klaidas
Sakoma, kad nėra nė vieno šventojo be tamsios praeities ir nėra nė vieno nuodėmingojo be galimybės tapti šventuoju. Kodėl žmonės bijo daryti klaidas? Todėl, kad jie bijo kitų reakcijų. Nuolat it mantra kartojama - ką žmonės pasakys? Turime labai daug viešų paslapčių, apie kurias, kol niekas nekalba, net nesusimąstome. Suaugusiųjų pasauliui būdinga žaisti žaidimą "Apsimeskim, kad nevyksta tai, kas vyksta".Tačiau viešumas turi savo galią. Jei žmogus yra paprastas, niekam nežinomas, eilinis pilietis, jam, įvykdžius kažkokį socialiai smerktiną veiksmą, išgyventi tolimesnį gyvenimą yra daug lengviau nei žmogui, kuris turi tam tikrą viešą statusą. Pastarieji žmonės labai bijo, kad išaiškėjus jų klaidoms, susprogs jų įvaizdis. Galima sakyti, kad susikurtas įvaizdis yra daug svarbesnis individo darinys nei tikroji asmenybė. Tai tam tikra kaukė, kurią bet kokia kaina saugo tos kaukės savininkas. Nes išgyventi be kaukės jam yra nepakeliama. Kodėl? Atsakymų yra daug. Bet nuo šio sunkumo kenčia daug populiarių žmonių, atlikėjų ir visuomenininkų. Išeitis yra: atsiduoti atvirumui ir išlaisvinti save iš susikurto vaidmens, būti tikruoju savimi, su viskuo.
Alkoholio įtaka
Dažniausiai žmonės, išgyvendami neatitikimą tarp susikurtos įvaizdžio kaukės ir realaus savęs, svaiginasi. O kai jų gyvenime vyksta įtampinės situacijos, alkoholis padeda elgtis nepaisant žmogiškųjų vertybių, t.y. žmonės tampa mažiau žmonėmis. Ir nebūtina būti išgėrusiu tą akimirką. Alkoholis ilgainiui paveikia mūsų protus. Belieka tik džiaugtis, kad vis daugiau populiarių žmonių Lietuvoje atvirai pasakoja savo blaivybės pasirinkimus. Mokykimės iš kitų gerųjų patirčių.
Stebėtojai turi galios
Baisiausia, kas vyksta mumyse - tai kalbos "ar žinai, kad....?". Atminkime: mūsų kalbos nepadės nei nukentėjusiai pusei, nei kaltininkui. Mes tik prisidėsime prie sąmyšio kėlimo visuomenėje. Jei mes negalime būti realiais pagalbininkais, nukreipkime savo energiją į realų gyvenimą, kuris vyksta šalia mūsų. Jei kažkas svetimas nusižudė, prisiminkime savo artimuosius ir skubėkime jiems parodyti savo meilę. Jei kažkas svetimas ketino nusižudyti - apsidairykime aplinkui: ar nėra šalia mūsų vienišų žmonių, kuriems mes galime padėti vien savo buvimu? Jei kažkas neteko artimo žmogaus, laidoja vaiką, vyrą ar žmoną, atsisukime į savo šeimos narius ir skubėkime jiems pasakyti tai, ko seniai nesakėme, skubėkime atsiduoti meilei, santarvei. Gyvenimas šioje žemėje yra labai trapus. Ypač tiems, kurie nesuvokia savo amžinybės. Tačiau ir ją suvokiantiems verta atminti: mums kūnai ir šis gyvenimas duoti ne veltui, tad būkime atsakingi už savo gyvenimus! Bent už savuosius.
Jei nugirstame apie neteisybę
Sakoma, kad blogis karaliauja ten, kur geri žmonės nieko nedaro. Jei į mūsų gyvenimą ateina žinia apie neteisybę, reaguokime. Jei nežinome, kaip, konsultuokimės. Klausykimės savo širdies, kai nurims emocijos. Ji pataria tinkamiausiai. Kiekvienas iš mūsų esame galingi. Tik labai svarbu suvokti, kad nuo mūsų veiksmo nepriklauso viskas. Nevalia kaltinti apie meilužio svečiavimąsi namuose pranešusįjį. Jis nenorėjo, kad žūtų žmonės. Jis tik pranešė apie neteisybę. Ir tai, dažniausiai, stabdo neteisybę. Pabandykit paviešinti kokio nors žinomo žmogaus sekso aferą ir spėkite: kiek dar laiko ji tęsis? Žudyti ir nusižudyti - išimtis, o ne dėsnis. Jei daugiau žmonių praneštų apie panašias neteisybes, klystantiems būtų galimybė sustoti. Labai daug tenka sutikti suaugusiųjų, kurie įsikalę dar vieną mantrą: ne mano reikalas. Mes visi esame susiję. Viskas, kas vyksta aplink mus, yra ir mūsų reikalas. Mūsų reikalas reaguoti, o ne nulemti daugiau.
