Net ir po Paryžiaus įvykių, ir po to, kai naujoji Lenkijos valdžia, nuo kurios savo retorika neatsiliko ir mūsiškiai tvarkiečiai su darbiečiais pradėjo brangintis dėl to tūkstančio kelių šimtų pabėgėlių iš masinio jų srauto.
Priimčiau dar ir todėl, kad Rolandas Paksas šiomis dienomis pažadėjo pastatyti pora daugiabučių jaunoms šeimoms. Tačiau tuo pačiu gąsdina, kad tūkstantis pavargėlių iš karo katilo gali atimti iš mūsiškių jei ne duoną, tai nuo duonos nulaižys sviestą. Taip manau net ir po skandalų, kai pabėgėliai kai kuriose šalyse stovyklose susimušė tarpusavyje, o kažkur išprievartavo vietos paauglę.
Aš tikrai priimčiau pabėgėlį.
Jei valstybės institucijos neras jiems tinkamo būsto arba uždarys juos į getus, idant nepakenktų politikų taip skrupulingai kuriamam visuomenės saugumo jausmui.
Kartais šiek tiek sveiko populizmo politikoje nekenkia. Tačiau žaidimas žmonių baimėmis yra pigus ir nepateisinimas populizmas. Pabėgėliai prieš rinkimus kelių degraduojančių partijų lūpose yra vadinami grėsme. Nors jie čia - mažiausiai dėti.
Priimti karo pabėgėlį – tai ne šokti karo šokį ir ploti, kad pas mus atvažiuoja tūkstantis žmonių, su šiokia tokia mantele ant pečių, klykiančiais vaikais ir sudaužytomis širdimis ir sielomis. Karas tik bepročiui yra šventė. Tų bepročių per šitas kelias savaites nuo Paryžiaus įvykių kiekvienas, nors kiek sveiko proto galvoje turintis, galėjo prisižiūrėti iki valiai. Spardančių vaikus, mokančių juos žudyti nuo pat gimimo, pjaunančių galvas ir mėtančių kitokiusnei jie ar prasikaltėlius nuo stogo.
Jei žmogus yra skaitęs per gyvenimą bent keletą knygų, greičiausiai supranta, kad bepročiams minios paklūsta todėl, kad įsivaizduoti save numetamą nuo stogo, kai šitai matai savomis akimis, yra žymiai lengviau, nei kai tau tai tik pasakoja.
Bet ypač po Paryžiaus įvykių normaliam žmogui turėjo pasidaryti aišku, kad sienomis nuo fanatikų neužsitversi.
Net jei pabėgėlius apgyvendinsi kitapus sienos arba apskritai – kitapus jūros.
Paryžiuje žmones žudė ne pabėgėliai, nors buvo pranešimų, kad vienas vykdytojų visai neseniai pateko į Europą su jų srautu. Dauguma paskutiniųjų teroristinių išpuolių organizatorių - Europos šalių piliečiai, čia užaugę ir gavę išsilavinimus, netgi mokęsi prestižinėse mokyklose.
Jų tėvai nebėgo nuo karo, o atsidūrė Europoje kaip ekonominiai migrantai, kurių kažkada reikėjo mažėjant darbo jėgos. MIgrantai gavo darbo ir pinigų, tačiau jų vaikai pasimetė tapatybėse. Islamo valstybė šiems pasimetėliams siūlo alternatyvų pasaulį.
Tačiau tie, kurie gyveno Sirijoje, nuo šio alternatyvaus pasaulio bėga, nes jį matė savo akimis. Kaip ir vis dar Sirijos vadovo Assado pasaulį, nuo kurio bombų kasdien žūsta jų vaikai ir kiti jų artimieji. Milijonai atsidūrė tarp dviejų ugnių, o savimi patenkinti Uspaskichas ir Paksas, Mazuronis, kol kas neatsisakę solidžių atlyginimų iš Europos Sąjungos, ir jų Seimo kolega Zaščiurinskas, sako, kad Lietuva neturėtų priimti pabėgėlių, nes jie kelia grėsmę saugumui.
Atvirkščiai. Turėtų aktyviau dalyvauti Europos Sąjungai kuriant naują pabėgėlių atrankos, priėmimo ir paskirstymo sistemą.
Tačiau daugiau nei pusę metų Islamo valstybės nelaisvėje išlaikytas prancūzų žurnalistas Nikola Henin sako, kad tai, kad pabėgėliai, atvykę į Europą, pas kitatikius – Islamo valstybės paralelinio pasaulio priešus – buvo šiltai sutikti, yra vienas didžiausių smūgių Islamo valstybei. Nes pabėgėlių priėmimas paneigė vieną kertinių fanatikų mitų, kad už jūros gyvena išsigimėliai, kuriuos reikia žudyti ir juos žudantys džihadistai pelno taškų po mirties.
Paryžiaus sprogimai, anot Nikola, ir buvo skirti tam, kad terorizmas būtų sutapatintas su pabėgėliais ir Europa paliktų kenčiančius sirus pasirinkti iš dviejų blogių. Ir aš tikrai nebijau pabėgėlių.
