REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nors visa Indrės Petkevičienės šeima ir giminė yra girdintieji, jos sūnus Kristijonas gimė kitoks. Medikai tada jiems pasiūlė išeitį – įstatyti kochlearinį implantą. Mažylio šeima nepasidavė vyraujantiems stereotipams – kad vaikas gali virsti robotu, kad gali nepritapti nei prie girdinčiųjų, nei prie kurčiųjų, kad magnetas vaiko galvoje trauks geležį – ir Kristijonui buvo atlikta operacija.

Nors visa Indrės Petkevičienės šeima ir giminė yra girdintieji, jos sūnus Kristijonas gimė kitoks. Medikai tada jiems pasiūlė išeitį – įstatyti kochlearinį implantą. Mažylio šeima nepasidavė vyraujantiems stereotipams – kad vaikas gali virsti robotu, kad gali nepritapti nei prie girdinčiųjų, nei prie kurčiųjų, kad magnetas vaiko galvoje trauks geležį – ir Kristijonui buvo atlikta operacija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kai Kristijonui buvo 6 mėn., pastebėjome, kad jis negirdi. Lietuvoje tuo metu buvo taikoma praktika, kad implantuojama ne anksčiau metų laiko. Tad jam abu implantus – dešinei ir kairei ausiai – įdėjo, kai jam suėjo vieneri. Juos pajungė po mėnesio, ir tada prasidėjo visa adaptacija prie garsų: pradžioje turi išmokti girdėti“, – pasakojo I. Petkevičienė.

REKLAMA

Ji nurodė, kad tuo metu, kai Kristijonui buvo atlikta implantacija, valstybė finansavo tik vieną implantą, o už kitą jiems reikėjo sumokėti apie 120 tūkst. litų (apie 35 tūkst. eurų).

Mokino vaiką reaguoti į garsą

Mama pasakojo, kad po operacijos jie konsultavosi su surdopedagogu, kuris pateikė planą, kaip ir kuria linkme reikia toliau dirbti su vaiku.

„Tėvai tada susidėlioja savo veiklos planą, motyvuoja vaiką žaislais kalbėti, domėtis. Viskas vyksta žaidimo ir kartojimo forma – kartoji daug kartų, kad čia yra virdulys ir prašai vaiką irgi pakartoti. Tačiau iš pradžių reikia išmokinti vaiką atskirti garsą, reaguoti į garsą, parodyti, kad jis turi atsisukti, kada išgirsta – tokie elementarūs dalykai, kuriuos girdinčiam žmogui kartais ir sunku paaiškinti“, – sakė I. Petkevičienė.

REKLAMA
REKLAMA

Mama sako, kad šiems vaikams reikia labai daug veiklos, įspūdžių, kurios skatintų juos išreikšti emocijas ir tobulinti savo kalbos įgūdžius. Be to, su Kristijonu užsiima ne tik tėvai, bet ir logopedas. Visgi sunkumų jiems iškyla:

„Jiems sunkiau girdėti, jie tą garsą girdi kaip metalinį. Kai taria panašius garsus – p ir t – jiems reikia pagalvoti, jie kartais juos sumaišo, ir girdėjimo kokybė yra prastesnė. Medikai yra paaiškinę, kad Kristijono kalbos lygis turėtų atsilikti metais, tai reiškia, kad jo lygis būtų kaip 2,5 metų vaiko. Tačiau aš manau, kad girdi jis netgi dar geriau“, – kalbėjo I. Petkevičienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mama, bendraudama su kitais tėveliais, kurių vaikams įdėti kochleariniai implantai, yra prisiklausiusi įvairių istorijų, tačiau baimės dingo, kada ji pati išgirdo idealiai ir gražiai kalbantį vaiką, kuriam implantai buvo įstatyti prieš dvejus metus.

Kai kurie tėvai žiūrėjo kreivai

Dabar, 2,5 metai po operacijos, Kristijonas eina į privatų darželį – valstybiniame jam pasiūlė eiti į specialųjį, tačiau tėvai to nenorėjo – juk berniukas toks, kaip visi. Darželyje su jokiomis patyčiomis, pasakojo mama, Kristijonas nesusiduria.

REKLAMA

„Mes atėjome į darželį, auklėtoja vaikams parodė, kad Kristijonas turi tokius daiktus, kad geriau girdėtų, jie visi priėjo, apžiūrėjo, apčiupinėjo, ir viskas, kitą dieną jiems nebekliuvo. Vyresniems vaikams jau iškyla daugiau klausimų, jie į tai žiūri jau šiek tiek kitaip, ir kartais reikia su jais atsisėsti, gražiai paaiškinti ir netgi kartais subarti. Vaikai irgi yra ganėtinai žiaurūs, tai visko būna, net kai kurie tėvai žiūrėdavo kreivai ir matydavome, kad gal jie net nelabai nori, kad tu lankytum tam tikrus užsiėmimus, bet dabar apsipratome, radome savo ratą, ir viską pamiršome“, – kalbėjo I. Petkevičienė.

REKLAMA

Nors ir ne visi tėvai, kurių vaikai negirdi, nusprendžia savo vaikui įstatyti implantą, I. Petkevičienė sako jų nesuprantanti, ne ir Kirstijonui, ir visai jų šeimai, implantas padovanojo naują gyvenimą:

„Kai sužinai tokią diagnozę ir sužinai, kad yra išeitis, sunku net žodžiais apsakyti, kokia tai yra dovana, kad vaikui gali padovanoti klausą. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie nusprendžia už vaiką neimplantuoti, kadangi implantuoti galima iki tam tikro laiko, o vėliau tai nebėra tikslinga. Taip nėra atsižvelgiama į vaiko interesus. O jeigu vaikas kada nors gyvenime suprastų, kad jo gyvenimo kelias ar paskirtis yra kitokia, jis bet kada gali jį nusiimti ir negirdėti“, – sakė I. Petkevičienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po 20 operacijų kasmet

Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus vedėja Daiva Burkauskienė nurodė, kad Lietuvoje pirmojo kochlearinio implanto operacija atlikta 1988 metais ir nuo to laiko kasmet atliekamos apie 20 operacijų. Negirdinčių vaikų kasmet Lietuvoje gimsta, D. Burkauskienės žiniomis, apie 30.

„Implantas turi dvi dalis: vidinę ir išorinę. Operacijos metu vidinė dalis – elektrodai – įdedami į ausies sraigę. Po operacijos, kai sugyja žaizda, praeina mėnuo, yra jungiamas procesorius, nes pats implantas be procesoriaus yra niekas, tik aparatėlis viduje. Procesorius yra tas mechanizmas, kuris surenka garsus, juos transformuoja į elektrinius signalus, ir, apeinant pažeistas dalis vidinėje ausyje, elektrodais signalai keliauja į klausos nervus, iš klausos nervų tai keliauja į smegenis, ir smegenys tai atpažįsta kaip garsą“, – kalbėjo pašnekovė.

REKLAMA

Ji pažymi, kad kai kuriems neprigirdintiems vaikams gali padėti klausos aparatas, o jeigu jis jau nepadeda, tada reikalingas kochlearinis implantas.

Kurtieji tėvai implanto nededa

D. Burkauskienė sako, kad kurtieji tėvai dažniausiai nededa savo negirdintiems vaikams šio implanto, nes nenori, kad vaikai būti kitokie nei jie, be to, jie patys negalėtų vaikų mokinti kalbėti:

„Kurtieji tėvai savo vaikams dažniausiai savo vaikams nenori implanto. Mes visi norime, kad mūsų vaikai būtų tokie kaip mes. Jie jaučiasi kompetentingi auginti savo vaikus, jie turi bendrą kalbą. Jie sako: aš negirdžiu, kalbu netaisyklingai, mano balsas negražus, tai kaip aš mokinsiu kalbėti savo vaiką, jei aš negirdžiu? Kitas dalykas, tai ir identiteto klausimas. Galima sakyti, kad aš noriu paneigti savo paties kurtumą ir pataisyti savo vaike tai, kas yra sugedę. Tai yra kultūriniai dalykai, kurie, su laiku, manau, pasikeis“, – kalbėjo D. Burkauskienė.

REKLAMA

Ji pažymi, kad palankiausias laikas įdėti implantuos vaikams yra iki dvejų metų – taip galima pasiekti geriausių rezultatų. Po dvejų metų rezultatų galima pasiekti, bet kalbos raida, pažymi specialistė, šiek tiek vėluos. Jeigu implantai įdedami po šešerių metų, rezultatų pasiekti yra išvis labai sudėtinga.

D. Burkauskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad dabar valstybė finansuoja abiejų implantų operacijas, tad tėvams belieka elementų keitimo išlaidos.

Žmonės tiki mitais

„Tai yra tikrai geras dalykas, nors apie jį yra daug visokių mitų prikurta: kad pažeidžia smegenis, kad jie robotai pasidaro. Ten yra magnetas, kuris pritraukia procesorių prie implanto, kuris yra po oda, tai sukurtas mitas, kad tas magnetas trauks prie viso metalo“, – mitus vardino specialistė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ji pažymi, kad, jeigu implantai įstatomi laiku, jeigu šeima padeda vaikui, dirbama su surdopedagogu ir logopedu ir jeigu vaikas neturi kitų sutrikimų, tada jis galės be problemų girdėti ir bendrauti.

D. Burkauskienė taip pat sako nėra girdėjusi, kad vaikai mokyklose tyčiotųsi iš savo bendraamžių būtent dėl kochlearinio implanto – pasak jos, iš vienų vaikų tyčiojasi ir dėl svorio, ir dėl akinių, ir dėl klausos aparato, tad kochlearinis implantas tikrai nėra faktorius, lemsiantis, kad iš vaiko būtų juokiamasi.

 

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų