„Afrikoje gyvena 1,1 mlrd. žmonių. 2055 metais prognozuojama, kad tame žemyne gyvnes 2, 5 mlrd. Natūralu, kad tai bus šaltinis ir migracijos procesui“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Nėra sėkmingo integracijos recepto
Pasak politologo, recepto, kaip sėkmingai integruoti pabėgėlius, Europa neturi:
„Europoje yra daug integracijos bandymų, teorijoje išskiriami du skirtingi modeliai. Pirmasis – prancūziškas asimiliacinis modelis, kalbantis apie tai, kad imigrantai turi būti skatinami integruotis priimant jau nusistovėjusias socialines ir vertybines normas. Pagal prancūzus, teisinės lygybės principas yra tai, kad visi piliečiai ir žmonės, nepaisant jų tautybės, yra vienodi ir lygūs. Kai korsikiečiai paprašė tautinės bendrijos statuso, Prancūzijos Konstitucinis Teismas pasakė, kad ne – pas mus tokių dalykų nėra, visi esame prancūzai.
Yra ir Švedijos modelis, dar ir dabar laikomas etaloniniu – multikultūrinis požiūris, pagal kurį tapatybė formuoja egzistuojantis kultūrų pliuralizmas. Tai yra vienybė įvairovėje, kai skirtingos kultūros sugyvena vienoje erdvėje ir taip kuria švedišką tapatybę“, – sakė L. Kasčiūnas.
Visgi, pasak jo, nė vienas modelis nėra sėkmingas.
„Nedarbo lygis musulmonų tarpe Vokietijoje yra keturis kartu didesnis nei vokiečių – 28 proc., lyginant su 7 proc. vokiečių. 2013 metų duomenimis, musulmonų nedarbo lygis Prancūzijoje siekė 17,3 proc., ir buvo beveik dvigubai didesnis nei prancūzų. Tada man ir kyla klausimas, tai kaip čia su ta integracija ir integracija į darbo rinką?“ – teigė L. Kasčiūnas.
Politologo teigimu, esminis argumentas, kodėl nei Prancūzijoje, nei Švedijoje nerastas tvarus multikultūrinis socialinis modelis, yra tai, kad auga kraštutinės dešinės politinių jėgų įtaka abiejose šalyse per kelerius metus smarkiai išaugo.
„2006 m. Švedijos, laikomos etaloniniu migrantų integracijos modeliu, kraštutinės dešinės Demokratų partija, reiškianti atvirą antiimigracinę nuotaiką, turėjo 2 proc. paramą, šiandien apklausos rodo 23-25 proc. palaikymą. Tai rodo atsivėrusią takoskyrą Švedijos visuomenėje. Prancūzijos atveju, Nacionalinės partijos lyderė Marine Le Pen susilaukia 25-30 proc. visuomenės populiarumo. Tad nei vienu, nei kitu atveju tvaraus mutikultūrinio socialinio recepto nėra“, – sakė L. Kasčiūnas.
Šariato teisė virš įstatymų
Jis pabrėžia, kad sugyvenimą tarp islamo ir krikščionybės rasti labai sunku.
„Skeptikai teigia, kad tikintys musulmonai visada bus lojalūs iš šariato kylančioms normoms ir praktikoms, o ne liberaliosios demokratijos principams ir vakarietiškai teisinei sistemai, net jei ta teisinė sistema ir skelbiasi esanti vertybiškai neutrali. Kai mes skelbiame vertybiškai neutralią politiką kaip švedai, reikia suvokti, kad bendruomenėms, kurios atvyksta, kurios yra daug tradiciškesnės bendruomenės, tuščias lapas yra asimiliacija ir kišimasis į jų vertybių sistemas: skiriasi požiūris į moterų teises, į šeimos sandarą, į įstatymų viršenybę. Čia ir yra pagrindinė problema – kaip įtikinti tas uždaras bendruomenes, kad tai, ką siūlome, yra vertybiškai neutralu? Ir klausimas, kaip toleruoti netolerantiškus?“ – kalbėjo analitikas.
Jis taip pat pažymėjo, kad Prancūzijos kalėjimuose musulmononai sudaro 50-70 proc. kalinių, o Švedija pagal išprievartavimo atvejus dukart lenkai JAV ir Didžiąją Britaniją, o daugiausia išprievartavimų iš užsieniečių vykdo musulmonai imigrantai.
L. Kasčiūnas taip pat nurodė, kad integruojant pabėgėlius, svarbi yra laikinumo sąvoka, kad būtų aišku, jog konfliktui pasibaigus jie galės grįžti į savo tėvynes, o Europai, anot jo, reikia skatinti šeimos politiką:
„Kai aš girdžiu, kad reikia paskatų, įdarbinti imigrantus ar pabėgėlius, manau, kad paskatų reikia šeimų politikai ir vaikų auginimui. Esminė sąlyga ir variklis – šeimos politika, kaip skatinti gimstamumą ir šeimas. Tai – sudėtingas dalykas, bet vienintelis tvarus“, – sakė jis.
Visos problemos dėl laikinumo
Tokias politologo kalbas Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė pavadino islamofobiškomis, o Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas sako, kad visos socialinės ir kriminalinės problemos, minėtos L. Kasčiūno, kyla kaip tik dėl to, kad migrantų integracija vykdoma laikantis laikinumo principo.
„Ką mes matom su visa migrantų segregacija, su kalėjimais, nusikalstamumu, kriminalizacija, tai būtent yra dėl vienos vienintelės priežasties – dėl laikinumo. Kada po naftos krizės visa migracija prasidėjo iš Turkijos į Vokietiją, dėl to, kad šie žmonės buvo laikomi ne žmonėmis, o darbo jėga, o politiniam diskurse tai tapo laikinais žmonėmis, kurie kažką padarys ir išvažiuos, politikos integracijos nesėkmė ir atsitiko“, – sakė jis.
Kalbant apie statistiką, K. Žibas siūlė ją įdėti į labai aiškų ekonominį ir socialinį kontekstą:
„Kodėl yra didelis musulmonų nedarbas, kodėl yra didelis tam tikrų migrantų grupių segregavimas? Viena vertus, dėl to, kad yra labai didelė kultūrinė diskriminacija, iš kitos pusės, yra labai didelis nedarbas, nes žmonės negali susirasti darbo, nes visi į šitą procesą žiūri kaip į laikiną procesą. Integracija nėra baigtinis procesas – jis yra tęstinis procesas, kuris niekados nesibaigia“, – sakė jis.
Karolis Žibas taip pat nesutiko, kad Švedijos modelis neveikia – anot jo, ir dabar jis laikomas pavyzdiniu migrantų integracijos modeliu.
Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eritrėja.
