Ankstų rytą ūkininkė išvarė paršą iš gardo. Ji jau anksčiau sutarė su kaimynais iš už ežero, kad jai padės jį paskersti. Paršas labai nesipriešina ir, atrodo, nesikankina.
Trakų rajone vasarą aptiktas afrikinio kiaulių maro židinys. Iki spalio 15-osios apylinkėse turėjo būti išpjautos visos smulkiuose ūkeliuose žmonių auginamos kiaulės. Per dvejus metus nuo maro pradžios Lietuvoje išpjauta jau per 10 tūkstančių kiaulių.
Priprasti gyventi be kiaulės – sunku
Šitą darbą galima patikėti ne kiekvienam. Janinos kaimynas sakosi šimtus kiaulių paskerdęs, tai daręs ir jo tėvas, ir senelis, lengvą ranką turėjo.
Kiaulę skersti buvo vyrų darbas. Ir tikrai nelengvas. Moterys aplink sukinėdavosi, tačiau jos tik mėsą tvarkydavo.
Ūkininkė Janina Stankevičienė papjovė paskutinį Liciūniškių kaimo paršą. Ji teigia girdėjusi, kad galbūt galės įsigyti paršelių po trejų ar ketverių metų. Bet nežinia, ar dar bus likę kaime, kas galėtų juos papjauti.
Aplink kiaules iš tikrųjų sukosi ir vis dar sukasi lietuvių gyvenimas kaime – kiaulėms sušeriami maisto likučiai, o ir ji pati auginama maistui. Priprasti gyventi be kiaulės ūkininkė sako gali būti sunku.
„Ir grūdų yra, ir pašarų yra... iš namų ir sriubelės visokios. Tik turi ir paršui viską neši. Tai nežinau, kaip čia reiks gyvent“, - svarsto ūkininkė Janina Stankevičienė.
O nelikus kiaulių, neliks ir įprasto lietuviams ūkio.
„Aš tai manau, kad čia nori tuos mažiukus išnaikint. Tuos paskutinius kaimo darbštuolius, kurie sau ir dar giminaičiams užaugindavo mėsyte pavaišint. Kaime tinginystė įsiviešpataus“, - prognozuoja Janina.
Kiaules siūlo keisti paukščiais
Iš tiesų lietuvių meilė kiaulėms ir kiaulienai yra ypatinga.
Mainais už tai, kad lietuviai išpjauna kiaules rizikos zonose ir mažiau jų augintų apskritai, ministerija jau keletą metų siūlo šimtu procentų finansuojamą programą kiaules keisti paukščiais. Bet norinčių ja pasinaudoti – beveik nėra.
„Mes paraiškas rinkome, kad pereit prie kitų, kad tas ūkis išliktų, kad ne kiaulę augintų, bet paukščius. Tam skyrėm šimtaprocentinę paramą. Žinokit, beveik niekas nesikreipė“, - stebisi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.
O nesikreipė gal ir todėl, kad kiauliena lietuviui neatsibosta niekada, net jei, kalbama, jos mėsa nėra pati sveikiausia.
Kiaulių maro grėsmė išlieka
Bet ūkininkės nuogąstavimas, kad kiaulių auginimas mažuose ūkeliuose Lietuvoje gali išvis išnykti, turi pagrindo. Pirma dėl to, kad apskritai smulkūs ūkiai Lietuvoje tik paskutiniais metais sulaukia daugiau dėmesio.
„Labai dažnai teko girdėti iš įvairių ūkininkų, kad maži ūkiai yra nekonkurencingi. Ir Lietuva, remdama juos, tik švaisto pinigus. Bet situacija keičiasi“, - tikina Agrarinės ekonomikos instituto vadovė Rasa Melnikienė.
Ir valdininkai kol kas neturi jokių gerų žinių, kada kiaulių maro artimiausiu metu neliks.
„Aš už tai, kad neišnyktų. Aš pats esu iš kaimo, suprantu tuos kaimo gyventojus. Labai didelis rizikos laipsnis yra tie maži ūkiai“, - sako Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius.
Tvarte dušo neįsirengsi
Į Lietuvą kiaulių maras atkeliauja iš Baltarusijos per šernus, bet ji šios problemos nepripažįsta, iš Kaliningrado srities informacijos išvis nėra, Estijoje maras po visą šalį pasklido per keturis mėnesius, o kaimyninėje Latvijoje šiemet jau buvo užfiksuota 500 maro atvejų, Lietuvoje – 80.
Didžiausia problema – kad kiaulė lietuviui tokia įprasta, kad jis nemano, jog norint ją laikyti, reikia paisyti kokių nors taisyklių.
„Turėjome Trakuose. Jie nepersirengia, vaikšto vieni pas kitus, kalbasi, nepersirengia parėję iš miško, kur turėjo kontaktą su sergančiais gyvūnais“, - pasakoja J. Milius.
„Bet turi atitikti reikalavimus. Mes neprašom, kad dušus įsirengtų. Nes vat kur buvom ir Trakų rajone, tai kažkurie žmonės ir miegot eina nesiprausę. Tai pas kiaulę, mes sveiku protu suvokiam, kad tvarte neįsirengs dušo“, - sako V. Baltraitienė.
Gali tu tą kiaulę mylėti kaip savo šeimos narį, bet jei tavo kaimynas kaliošų nepersiaus į tvartą eidamas, tai kiaulių tvarteliuose neatgaivins net ir senoviniai ritualai.
