REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Spalio 1 d. 18.30 Vilniaus mažajame teatre žiūrovams suteikiama unikali galimybė pamatyti režisieriaus Konstantino Bogomolovo darbą „Mano tėvas Agamemnonas“. Jūs nustebsite, bet faktas toks, jog žiūrovams išeiti veiksmo metu – nedraudžiama. Mažasis teatras nori iš anksto perspėti, jog režisieriaus K.Bogomolovo darbuose nėra vaidybos, dirbtinių intonacijų ir emocinių klišių. Taipogi - aktoriai nenusilenks publikai.

Spalio 1 d. 18.30 Vilniaus mažajame teatre žiūrovams suteikiama unikali galimybė pamatyti režisieriaus Konstantino Bogomolovo darbą „Mano tėvas Agamemnonas“. Jūs nustebsite, bet faktas toks, jog žiūrovams išeiti veiksmo metu – nedraudžiama. Mažasis teatras nori iš anksto perspėti, jog režisieriaus K.Bogomolovo darbuose nėra vaidybos, dirbtinių intonacijų ir emocinių klišių. Taipogi - aktoriai nenusilenks publikai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kelios spaudos antraštės charakterizuojančios ko gero skandalingiausią jaunosios Rusijos teatro režisierių kartos atstovą Konstantiną Bogomolovą: „Teatro vyresnybė nori išplakti Konstantiną Bogomolovą“ dienraštis „Komjaunimo tiesa“, „Konstantino Bogomolovo spektaklis įžeidžia tikinčiųjų jausmus“ dienraštis „Komersantas“, „Konstantinas Bogomolovas: Liaukitės vaidinti!” žurnalas “Teatras”, Konstantinas Bogomolovas: „Nemokykite manęs gyventi!“ internetinis portalas Snob.ru. Tuo tarpu režisierius yra apdovanotas ir visomis svarbiausiomis šiuolaikinio teatro premijomis savo gimtinėje ir kaimyninėse šalyse.

REKLAMA

Jūsų dėmesiui keletas necenzūruotų šį K.Bogomolovo darbą Mažajame teatre jau mačiusių žiūrovų atsiliepimų: „Man atrodo, kad spektakliu vadinti „Mano tėvo Agamemnono“ nereikėtu, gal greičiau performansu apie spektakli. Į spektaklį žmonės ateina kaip vartotojai, tipo aš jau atėjau, kultūrinkite mane, užburkite tikroviška istorija, labiau nei gyvenime išreikštais jausmais, i spektaklio pabaiga aš apsiverksiu, o paskui man palengvės, kai plosiu tai jau iš visos širdies, ir aktoriai linksmai išbėgines i scena nusilenkimui, taip praeis geras vakaras, paskui ta euforija aš dalinsiuosi su draugais. Svarbi dalis, kad ir produktas ir jo pateikimas nuspėjami.

REKLAMA
REKLAMA

Spektaklyje „Mano tėvas Agamemnonas“ viskas buvo kitaip. Aš ne tik nustebau, kad nei produktas, nei eiga neatitiko mano įsivaizdavimo, man net buvo pikta. Čia tas pats, kas užeiti i kavine, nes iškaba sako, kad pas juos labai skanus obuoliu pyragas, o paskui jie tau ant stalo atneštu miltu, grietinės, cukraus, kiaušiniu ir obuoliu. Konceptualu, bet ne tai ko tikėjausi, obuoliu pyrago skonio iš to pristatymo nepatirsi. Tai ir spektakliško malonumo per „Mano tėvą Agamemnoną“ nebuvo. Mane apgavo. Bet aš daug ką patyriau ir supratau. Pirmiausia, aiškiau nei bet kada supratau iš kokių ingredientu susideda spektaklis: iš teksto, iš jo kalimo, iš kartojimo, iš automatiškumo, iš judesio, iš persirengimu, iš pauzių, iš žiūrovu, iš laiko....“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Likau patenkintas, nes išvydau konceptualaus meno atvejį, tik retkarčiais susijusį su įprasto teatro formomis. „Mano tėvą Agamemnoną“ galima rodyti kad ir Venecijos meno bienalėj, kur, beje, viešpatauja atsilikėliški performansai, kad ir apdovanojami auksiniais liūtais. Aišku, nustebina toks atvejis, kai tokį spektaklį matai Vilniaus mažajame teatre, kuris vartoja kone diametrialiai priešingas ideologijas. Tuo įdomesnė susidaranti įtampa tarp scenos ir publikos, susirinkusios į TĄ teatrą. Man labai artima tokia nieko neveikimo estetika, šiaip jau mumyse itin reta. Ko gero, tai pirmas spektaklis LT, kuriame nerėkiama ir [beveik] nesimaivoma. pamatai, kad informacija gali puikiausiai sklisti be jokios autorių taikomos prievartos ir nusibodusių privalomųjų plastinių išsidirbinėjimų, kaip kad lietuvių be saiko eksploatuojami "baletai" bet kuriam pastatyme. Gera scenografija, tik pernelyg intensyvi ir gal net didaktiška spalvoto tv vaizdo linija. Gal užtektų vieno kadro kilpos, ir būtinai nespalvotos. Spektaklis turi labai daug aliuzijų su Beckettu, bet dar daugiau – su tam tikra santūria rusų kino linija, kuri man visad kėlė simpatijas. Aišku, ikonografiškai galima įžvelgti pilna sąšaukų su įvairiausiais XX a. metafiziniais tapytojais. Tai smagu, ir bent jau manęs, neapvilia. Aktoriai laikosi neblogai, kartais labai stipriai, nors būna vietų, kai pagalvoji apie operos solistus, staiga privalančius dainuoti kone begarsę avangardinę muziką, kuri jiems kelia didelį inertišką pasipriešinimą. Aišku, niekam nekils drąsa paskelbti šį spektaklį geriausiu metų darbu LT, nors aš būtent taip ir padaryčiau.“

REKLAMA

„Spektaklis „Mano tėvas Agamemnonas“ labai patiko. Jis man buvo labai grynas. Man labai patinka, kai nebelieka jokių kvarbatkų – tik pagrindinė mintis, stuburas.

Antras dalykas, kuris man svarbus ir jaudina - kad spektaklis aktualizavo klasikinę temą. Ji nuo tolimos vadovėlinės tapo tikra, kasdieniška. Labai patiko ir tas jausmas nedingo.

Dar  pajutau pagarbą ir artumą aktoriams. Man atrodo labai drąsu daryti tokį spektaklį. Mintyse jiems padėkojau. Norėčiau, kad jie žinotų, kaip man svarbu, kad jie suvaidino tą grožį. Šitas spektaklis man gula į geriausiųjų stalčiuką.“

Vaidina:

Arūnas Sakalauskas

Mantas Vaitiekūnas

Valda Bičkutė

Elžbieta Latėnaitė

Spektaklis spalio 1 d. Vilniaus mažajame teatre

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų