REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 „Vasara. Aišku, jog jaunimui labiau norisi pabūti prie ežero, jūros ir kitur, bet, pavyzdžiui, mums visada trūksta savanorių, kurie atliktų labai svarbų darbą. Žmonių, kurie pabendrautų su gyvūnais, išvalytų jų narvus, išvestų globotinius pasivaikščioti, vis dar turime per mažai. Manau, kad nuolat savanoriaujantys 10–15 žmonių – nėra labai didelis skaičius“, – pasakoja VšĮ „Beglobis“ vadovė Danutė Navickienė.

 „Vasara. Aišku, jog jaunimui labiau norisi pabūti prie ežero, jūros ir kitur, bet, pavyzdžiui, mums visada trūksta savanorių, kurie atliktų labai svarbų darbą. Žmonių, kurie pabendrautų su gyvūnais, išvalytų jų narvus, išvestų globotinius pasivaikščioti, vis dar turime per mažai. Manau, kad nuolat savanoriaujantys 10–15 žmonių – nėra labai didelis skaičius“, – pasakoja VšĮ „Beglobis“ vadovė Danutė Navickienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ugdo ir atsakomybės jausmą

Maždaug 15 šunų ir daugiau nei 40 kačių – tai akivaizdžiausi „atradimai“, kurios galima pamatyti, užsukus į Vilniuje esančią gyvūnų prieglaudą. Tačiau kiekvienas, pasiryžęs išbandyti savanoriavimą prieglaudoje, gali atrasti tai, kas svarbiausia jam, patikina prieglaudos vadovė.

REKLAMA

„Vieni ateina ir nieko neatranda, pasirodo, jog valyti narvus ir būti su gyvūnais – sunku. O kiti atranda gyvūnų šilumą ir bendraminčių būrį. Būna žmonių, kurie iškart pajunta ryšį su gyvūnais ir ilgiau neužsukę į prieglaudą, sako, jog jau pasiilgo, žino kiekvieno gyvūno vardą. O gyvūnai taip pat atsimena tuos žmones, kurie buvo su jais. Jie taip pat laukia ir tavęs pasiilgsta. Be to, labai svarbu suvokti, kad gyvūnas priklauso nuo savanorių, todėl sakyčiau, kad savanoriavimas čia vysto ir pareigos jausmą“, – pasakoja D. Navickienė.

REKLAMA
REKLAMA

Galima pasirinkti šunis arba kates

Žmogus, pareiškęs norą savanoriauti, gali pasirinkti, kuo labiau nori rūpintis – katėmis ar šunimis. „Jeigu savanoriui nėra svarbu, paskiriame jį ten, kur šiuo metu labiausia trūksta darbo rankų. Pavyzdžiui, šiuo metu turime labai daug kačiukų. Iš pradžių savanoriui priskiriamas mentorius – savanoris senbuvis. Jis supažindina su taisyklėmis, parodo, kaip ir ką reikia daryti. Taip pat padeda pažinti kiekvieno gyvūno charakterį. Kelias dienas padirbus drauge, paprastai paaiškėja, ar žmogus „užsikabino“ ir liks, ar vis dėlto savanoriavimą įsivaizdavo kitaip. Savaime suprantama, kad atėjus savanoriauti, reikia padirbėti. Tiesiog būti su gyvūnais, juos glostyti ir jais džiaugtis nepakanka. Reikia ir tvarkytis, ir keisti vandenį, ir t. t.“, – vardija pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar atėjus savanoriauti į tokią organizaciją, verta nusiteikti ir nelabai maloniems vaizdams? Juk ne paslaptis, jog į prieglaudas atkeliauja labai apleisti, sergantys, nuskriausti gyvūnai. „Sunkių atvejų tikrai būna“ ,– neslepia D. Navickienė, tačiau skuba patikinti – savanoriams su jais dirbti netenka.

„Sunkios būklės gyvūnų savanoriai dažniausiai net nemato, mat jie laikomi veterinarijos klinikose ir grįžta tik kai pasveiksta. Be to, rūpintis sunkioje padėtyje atsidūrusiu gyvūnu psichologiškai gali nė kiekvienas žmogus, reikia labai daug ką išmanyti apie gyvūnus. Todėl tokius atvejus apsiimu prižiūrėti pati arba patikiu savanoriams – senbuviams. Dauguma savanoriaujančių žmonių atsakingi už gyvūnų maitinimą ir švaros palaikymą. Šis darbas – aukso vertės. Juk gyvūnams reikia ir maisto, ir švaraus vandens, ir išeiti pasivaikščioti. Savanoriai išties daro neįkainojamus dalykus, be kurių gyvūnai tiesiog negalėtų gyventi.“

Sekite Kryptis karjerai naujienas Facebook paskyroje!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų