„Dabar manęs dažnai klausia, koks jausmas būti mama. Na, maždaug toks, kad pradedi kurti „neįtikėtinos vertės" eiles. Pavyzdžiui:
Mik, mažuti, mik saldžiai.
Tuoj nutils visi balsai.
Tuoj sapnuosis pinavijos,
Seną namą apsiviję.
Tau dainuos kikilis pilkas.
Ir mojuos iš miško vilkas.
Storos varlės ir rupūžės
Kurks tau pasaką įžūlią.
Kaip gerasis Ponas Gandras
Jas pietums sušveisti bandė.
Bet jų skundai, nepelnytai,
Taip ir liks neišklausyti.
Ponas Gandras šiuos namuos
Gerbiamas bus visados,
Nes savam snape jis tyliai
Atnešė tave, mažyli.
Jeigu „motinystė“ paūmės ir kitą kartą rimuosiu apie sauskelnių šlovę, nebandykite manęs gelbėti: kaip (anot F. Scott Fitzgerald) merginai nėra didesnės laimės nei gimti gražiai ir kvailai, taip moteriai – jeigu jau tapai „supermama", geriau niekada to nesuprasti. Ignorance is bliss“, – paskyroje rašė Aistė.
